Knygų leidybos agentas: „Skaitymas turi būti malonumas“

Dailininkė Vilija Kvieskaitė (viduryje) ir vaikams rašantis Benas Bėrantas Mažeikių bibliotekoje lankėsi ne pirmą kartą. Nuotrauka autorės

Pirmadienį Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su iš Mažeikių kilusiu vaikų knygų autoriumi Benu Bėrantu ir dailininke Vilija Kvieskaite.
Į biblioteką atėjusiems mokinukams svečiai surengė edukaciją. Jos metu vaikai skaitė knygos „Baubaimė“ ištraukas, su svečiais kalbėjosi apie įvairias baimes, gamino jas įveikti padedančius žibintus.
B. Bėrantas mintimis apie savo, kaip nepriklausomo knygų leidybos agento, darbą, kūrybą, skaitymą, Lietuvos vaikiškų knygų rinką papasakojo ir „Santarvei“.

Kolegos nutarė bendradarbiauti

Iš Mažeikių kilęs B. Bėrantas yra trijų vaikams skirtų paveikslėlių knygų autorius. Bendradarbiaudamas su grafikos dizainere, dailininke V. Kvieskaite rašytojas išleido dvi knygas – „Riešutortas“ ir „Baubaimė“.
Miunchene įsikūrusi didžiausia Tarptautinė jaunimo biblioteka kasmet sudaro prestižinį katalogą „Baltieji varnai“. Į jį atrenkamos vertingiausios praėjusiais metais išleistos knygos vaikams ir jaunimui. Šiemet į katalogą vienintelė iš Lietuvos pateko paveikslėlių knyga „Baubaimė“. Beje, ir „Riešutortas“, ir „Baubaimė“ yra išverstos ir išleistos 8 užsienio kalbomis.
B. Bėrantas ir V. Kvieskaitė drauge kurį laiką dirbo leidykloje „Nieko rimto“. Drauge dirbdami jie suprato, kad Beno tekstai ir Vilijos iliustracijos puikiai tinka tarpusavyje ir nutarė leisti knygą.

Svarbiausi vertintojai – vaikai

Prieš mėnesį iš spaustuvės į knygynų lentynas nužengusi naujausia B. Bėranto bei dailininkės Tanios Reks knyga „Ponas Kampas“ jau sulaukė pripažinimo.
Ši knyga dalyvauja tarptautiniame konkurse „Auksinis vėjo malūnėlis“, kuriame vertinamos knygų iliustracijos. Konkurse dalyvavo 72 pasaulio šalyse išleistos beveik 2 tūkst. vaikų knygų. Į finalą pateko 50 gražiausiai iliustruotų vaikiškų knygelių. Šis pripažinimas reiškia, kad „Pono Kampo“ iliustracijos lapkritį bus eksponuojamos specialioje Šanchajaus tarptautinės vaikų knygų mugės parodoje ir tęs kovą dėl pagrindinių apdovanojimų. Nors tai labiau dailininkės įvertinimas, B. Bėrantas tiki, kad prie jo prisidėjo iliustruoti tinkamas ir įkvepiantis tekstas.
„Vis tik manau, kad knygų sėkmę geriausiai apibūdina ne apdovanojimai, bet žinojimas, kad vaikai prašo paskaityti tą patį pasakojimą kiekvieną vakarą ir kad tai jų mėgstamiausia knyga. Nuoširdūs vaikų atsiliepimai ir apkabinimai susitikimų metu yra svarbiausia, o visa kita – tik suaugusiųjų žaidimai“, – šypsojosi pašnekovas.

Pasiliko gyventi Vilniuje

Beno, kaip rašytojo, pradžia buvo Mažeikiuose. Jis čia gimė, užaugo, baigė Gabijos gimnaziją ir, kaip daugelis jaunų žmonių, išvažiavo studijuoti. Jo studijų miestu tapo Vilnius. Pabaigęs mokslus vaikinas liko gyventi sostinėje.

Akimirka iš susitikimo su Vilniaus universiteto studentais. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Kažkada Mažeikiai man atrodė didelis miestas, o dabar, kai daug keliauju po pasaulį, ir Vilnius tarsi sumažėjo. Į Mažeikius parvykstu retai, bet grįžti visada malonu – čia kiekviena vieta saugo po atskirą prisiminimą“, – pasakojo pašnekovas.
Benas sako, kad nuo pat mažens yra ramaus būdo, linkęs viską stebėti ir pastebėti iš šalies, vis pasineriantis į apmąstymus. Jis įsitikinęs, kad būtent šios savybės ir nuvedė prie rašymo.

Rašytoju savęs nevadina

Sąmoningai rašyti pašnekovas pradėjo mokydamasis 11 klasėje. Kaip ir daugeliui paauglių, rašymas jam buvo tam tikra emocijų išraiška. Tačiau jis, priešingai nei daugelis bendraamžių, savo kūrybos nuo kitų žmonių neslėpė, leido ją skaityti. Taip jau gimnazijoje Benui prilipo rašytojo etiketė.
Vaikinas prisipažįsta pastaruoju metu nemažai galvojantis apie tai, kad kiekvienas žmogus pats pasirenka savo vaidmenį gyvenime. Ir jei nuosekliai tų vaidmenų laikomės, jais patiki ir kiti. „Dažniausiai sakau, kad rašau, o rašytoju save vadinu labai retai. Bet draugai mane pristatinėja kaip rašytoją, vadinasi, aš jiems esu rašytojas. Net ir dabar, išleidęs tris knygas, pavadintas rašytoju jaučiuosi truputį keistai, nes šis statusas reiškia didelę atsakomybę“, – įsitikinęs B. Bėrantas.

Lemtingas pokalbis su klasės drauge

Pašnekovas sako esantis dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai Irenai Agotai Oginskienei, kuri skaitė pirmuosius Beno kūrinius ir išreiškė didžiulį palaikymą. Studijų metais tokio paties palaikymo mažeikiškis sulaukė iš literatūros dėstytojos Rūtos Šlapkauskaitės.
Rašytojas įsitikinęs, kad jį, kaip rašantį žmogų, formavo paskutiniai metai mokykloje ir pirmieji universitete. Tačiau šis formavimosi procesas yra nesibaigiantis ir reikalaujantis labiau darbo nei talento.
Ilgą laiką B. Bėrantas galvojo, kad seks savo mamos pėdomis – studijuos statybos inžineriją. Bet kadangi fizika, matematika jam sekėsi sunkiau nei lietuvių kalba ar istorija, gimnazistas ėmė dairytis po socialinius mokslus. Būtų stojęs į informologiją ar verslo informacijos vadybą. Jei ne vienas pokalbis su klasės drauge. Išgirdusi Beno pasirinkimą, ji pasakė: „Bet juk tau šitie dalykai visai netinka! Tau reikėtų studijuoti leidybą!“

Knygos aktualumo nepraranda

Dabar bendraklasės žodžiai Benui atrodo kaip pranašystė. Leidybos studijose jis atrado save ir ši sritis vaikiną žavi iki šiol.
„Iš esmės leidyba nedaug skiriasi nuo kitų verslo sričių, bet man ji kažkuo magiškesnė. Gyvename technologijų amžiuje, tačiau knygos ne tik nepraranda aktualumo, bet, turint galvoje, kiek aplink informacinio triukšmo ir nereikšmingo turinio, darosi dar svarbesnės nei anksčiau“, – nuomonę išreiškė pašnekovas.

Senamiesčio pagrindinės mokyklos mokinukai gamino tamsos baimę padedančius įveikti žibintus. Autorės nuotr.

Benas tiki, kad leidyboje jį lydi sėkmė. Po studijų svarbias pareigas jam pasiūlė knygų vaikams leidykla „Nieko rimto“. Per penkerius darbo leidykloje metus jis užaugo kaip leidybos specialistas. Vėliau atėjo metas naujiems išbandymams – dabar jau dvejus metus jis sėkmingai dirba nepriklausomu knygų vaikams leidybos agentu, nuolat keliauja po įvairias tarptautines muges pristatinėdamas lietuvių autorių knygas.

Knygomis sudomino mama

Visus nuopelnus dėl meilės skaitymui, knygoms buvęs mažeikiškis skiria savo mamai, kuri, kai sūnus buvo mažas, jam daug skaitydavo. Vėliau praaugęs ir pats Benas mėgo skaityti. Kiek prisimena, kompiuteris knygas buvo pakeitęs, tačiau trumpam.
Apie vaikiškas knygas pašnekovas prisiminė per vaikų literatūros paskaitas. Tų paskaitų metu tuomet antrakursis studentas susimąstė apie tai, kiek daug knygų neperskaitė, kol žaidė kompiuterinius žaidimus. Benas nutarė apie vaikų literatūrą rašyti kursinį, o vėliau ir bakalauro darbą. Paskui viskas įsisuko savaime – praktika leidykloje „Nieko rimto“, o po studijų – ir darbas joje.
„Kai dirbi nuostabių knygų vaikams apsuptyje, nejučiomis ir pats pradedi galvoti, ką būtų galima parašyti. Juolab kad šio pomėgio nebuvau pamiršęs“, – paaiškino B. Bėrantas.

Neturi tapti darbu ir pareiga

Pašnekovo paklausėme, kodėl vieni vaikai mėgsta knygas ir mielai leidžia laiką skaitydami, o kiti skaitymo kratosi?
Knygų leidyboje besisukantis pašnekovas įsitikinęs: tai nulemia vaiko tėvų santykis su knyga. Jei tėvai mėgsta skaityti ir rodo tokį pavyzdį vaikams nuo mažų dienų, tikėtina, kad ir vaikai norės leisti laiką su knygomis. Ir vis tik, pašnekovo nuomone, labai reikia kalbėti apie tai, kas nuo skaitymo atbaido. Pagrindiniu dalyku, atbaidančiu mažuosius nuo knygų, yra brukimas skaityti tai, ko vaikai nenori.
„Jei skaitymas taps darbu, turbūt vaikas ir žiūrės į tai kaip į pareigą, o ne malonų užsiėmimą. Manau, kad skaitymas bet kuriuo atveju turi būti malonumas – ir tada, kai sudrumsčia mintis, moko naujų dalykų, atveria naujas perspektyvas, ir tada, kai tiesiog pralinksmina ar prablaško“, – sakė B. Bėrantas.
Rašytojas tiki, kad pradėję nuo paprastų knygų vaikai anksčiau ar vėliau atranda ir gilesnes. Todėl nereikėtų iš rankų plėšti knygos, kuri suaugusiesiems galbūt atrodo nepakankamai vertinga.

Blogų knygų vaikams nebūna

Žvelgiant į knygų vaikams lentynas knygynuose bei didžiuosiuose prekybos centruose, atrodo, kad tokių knygų stygiaus Lietuvoje nėra. Tačiau kiek tarp to „daug“ yra kokybiškų, vertų dėmesio leidinių?
B. Bėranto nuomone, šiuo metu Lietuvos knygų vaikams rinka išgyvena jei ne aukso, tai sidabro amžių. Lietuvoje jau senokai leidžiamos puikios verstinės užsienio rašytojų knygos.
„Žinoma, jų įvairovė, ypač kultūrinė, galėtų būti didesnė, bet šiuo požiūriu tikrai lenkiame nemažai kitų valstybių. Lietuva nepriklausoma palyginus neilgai, todėl natūralu, kad dar yra knygų, kurios neišleistos ir kurias tikrai reikėtų turėti lietuvių kalba, bet tikiu, kad viskas su laiku“, – kalbėjo pašnekovas ir džiaugėsi nauja rašytojų, dailininkų karta, kuriančia vis daugiau išskirtinių ir pasauliui įdomių knygų vaikams.
B. Bėrantas sutinka, kad knygų vaikams išleista labai daug. Tiesa ir ta, kad dalis parduodamų knygų neturi didelės išliekamosios vertės. Vis dėlto pašnekovas yra linkęs kraštutinumus palikti ir sako, kad bloga knyga vaikams neegzistuoja. Jei vaikas skaito ir knyga jam įdomi, tokia knyga yra gera, nepaisant to, ką mano suaugusieji.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*