Vytauto Mačernio „Vizijos“ – kaip sugrįžimas į prarastą rojų

Studijų draugai Aukštuosiuose Šančiuose, 1940 m.

Birželio 5-ąją – Vytauto Mačernio gimtadienis. Šiemet poetui būtų sėję 99 metai.
Seimas siūlo 2021-uosius paskelbti Vytauto Mačernio metais – jo filosofinė, intelektuali poezija svarbi lietuvių kultūrai.
„Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“.
Ši penktosios V. Mačernio „Vizijų“ ciklo Vizijos ištrauka – lyg epitafija. Priesakas ar pažadas. Išlikti, išgyventi, gyventi per atsinaujinimą. Galima ir kita šių keturių poezijos eilučių interpretacija – išlikti per žmones, kurie skaitys tavo eilėraščius.

Todėl šiandien moteris, kurios apie poetą pasakoja kitiems – ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir jaunimui, – pakvietėme pasikalbėti apie jų pačių sukurtą Mačernio viziją. Ir apie galimybę šių dienų žmogui pažinti Mačernį.

„Susitiksime prie Mačernio“

Orinta ADOMAVIČIŪTĖ, buvusi Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja:

Vytautas Mačernis man, daugiau nei prieš dvi dešimtis metų Sedos vidurinėje mokykloje pradėjusiai dirbti lituanistei, pirmiausia buvo kerintis atradimas. Su jaunatvišku spirgėjimu įsitraukiau į tuomet Sedos mokyklai vadovavusios direktorės Genoveitos Gricienės suorganizuotą misiją – įprasminti Poeto gyvenimo vietas.
Akmens plokštėmis, vėliau tarsi susiliejusiomis su žemės plokštuma, buvo pažymėti Jo laukai ir kalvos. Taip ir keliaudavome tuo keliu, skaitydami Vizijas, vesdami ten mokinius, vaikus ir savo tėvus, kviesdami svečius. Taip ir verdavosi pasaulio grožis per Žemaitijos kalnus, per eglynus, tyvuliuojantį ežerėlį, per vaizdą, čia pat spalvinamą poetiniu žodžiu.
Iki šiol tą kelionę vadinu Atlaidais, dažnai lankausi, kitus tuo keliu vedu, nes pasidarai atsakingas už tai, ką kuri… Štai tokiu neįprastu būdu mylimas poetas mane suvedė su įdomiais žmonėmis, su asmenybėmis. Už tai dėkoju Mokytojams, kelio pradžioje sudėliojusiems ženklus, kur link eiti, kaip kitus vesti ir vestis…
V. Mačernis man atvėrė dvasinės giminystės sampratą – seserimi tampa kolegė, kuriai Poeto kūryba taip artima kaip ir man, giminėmis lieka žmonės, apmąstantys tragišką Jo lemtį, vaikščioję tais pačiais takais.
Jo eilėraščiai „riša“ žmones – mokinį su mokytoju, ieškantįjį su atradusiuoju… Tas ryšys atsiveria netikėtais pavidalais.
Gražiausias to pavyzdys – į mokyklą, kurioje dabar dirbu, atskridęs iš bloknoto išplėštas baltas lapelis. Jo istorija tokia: buvusi mūsų gimnazijos mokinė Vilniuje sutiko profesorę Viktoriją Daujotytę ir paprašė jos parašyti savo buvusiai mokytojai laiškutį. Profesorė neatsisakė ir tuo tame lapelyje pasidžiaugė.
Kai laiškelis įkrito į mokytojos rankas, įkrito ir į širdį. Įkrito kaip gyvas liudijimas to, kad mokytojas sukuria ryšį su jaunu žmogumi per žodį, per kalbą, per tai, kas paveiku, gyva, tikra. Tik mokytojas jauno žmogaus kelio pradžioje geba sudėlioti prasmingus ženklus, į pasaulį moko žvelgti prasmės akimis, o per literatūros pamokas duoda raktą į tikrumą, vertę, gelmę. Kai sukuriamas toks ilgam išliekantis santykis tarp mokytojo ir mokinio, ir yra svarbiausia, o visa kita turėtų būti tik detalės.
Kaip minėjau, Poeto kūryba žmones stebuklingu būdu „suriša“: tad mums visiems ir tenka būti kartu – susitiksime prie Mačernio… O visa kita – tik detalės.

Apie Vizijas – vizionieriškai

Laima SKABICKIENĖ, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja:

Vytauto Mačernio „Vizijas“ matau, kaip sugrįžimą į prarastą rojų. Tai nėra sunku susieti su asmenine patirtimi, kuri ne tiek plečiasi, kiek gilėja. Labai gerai pamenu sediškių kilnią misiją mus, literatus, vedžioti Mačernio takais, nusidriekiančiais iki pat Žvyrinėlio kalnelio, kur palaidotas poetas.
Iš tų laikų atmintyje tebežaliuoja Šarnelės plotai, liudijantys Žemaitijos jėgą, analogišką „žemės amžinybei“ (H. Nagys). Bet juo labiau gilinausi į Mačernio Vizijas, tuo ryškiau jos man iš regėjimų transformuodavosi į girdėjimus, perteiktus akustiniais vaizdiniais. Ir jie kuo puikiausiai išsidėlioja žemaitiškosios savimonės pasakojimuose.
Paradoksas, ar ne? Kaip poezija į savo grakštų kūną gali priimti tokias ilgas naratyvo eilutes? Ištęsti tarsi simfonijas primenantys Vizijų periodai iš tiesų skamba lėtai ir mums, žemaičiams, suprantamai: „Melsvi žaibai vagoja, dunda debesys ir šniokščia žemė, /Ir nebaigia trenksmai aidėt…/Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,/Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.“ (Pirmoji)
Ko gero, ilgėjimosi laiko nesuvesi į trumpą frazę. Juk tokie impresionistai kaip Šatrijos Ragana ar I. Šeinius irgi išsiliedavo banguojančiais sakiniais. Ir kai pagalvoji, kad Mačerniui, tokiam intelektualui, A. Šopenhauerio ar M. Heidegerio pastiprintam ir egzistencinio ilgesio inspiruotam, norėjosi grįžti į vaikystės žemę, tai norom nenorom atpažįsti ir save, vis besigręžiojančią į Ten…
Mat Ten ir mes, šiandien aprūpinti modernybės pasiekimais, ypatingais prietaisais, bet išspiriantys iš žmonijos pirmapradę žemės pilnatvę ir šviesų saugumą, atpažįstame savo šaknų kodą. Ir tai labai svarbu. O šiandien, kai jau daug kam pradėjo aiškėti šių laikų pinklės, noras vėl sugrįžti į pažadėtąją žemę itin suintensyvėjo. Tad Mačernio Vizijos skamba kaip Geroji Naujiena, kuri gali daug kam virsti išlikimo arba atramos garantu.


„Šatrijos“ draugijos šventėje – Nemune ties Pažaisliu, 1940 m.

Vytauto Mačernio kūryboje daug egzistencinių universalijų. Kiekvienais metais abiturientai atranda savo Mačernį. Štai, pamenu, prieš dešimt metų aštuoniolikmečiai vertino Mačernį kaip kelio žmogų – einantįjį, užkariautoją, bet vienišą ir drauge išdidų, valingai apsisprendžiantį ir vis tik vienišą skeptiką – egzistencializmo žmogų. Pastarasis itin traukia ir šiandienos abiturientus, jau išgyvenančius absurdo akibrokštus, ir vis tik nedrąsiai pasisakančius prieš rutiną, nesąmoningus didžiųjų struktūrų sprendimus ir susitaikymo pasekmes.
Iš tikrųjų mūsų jaunus žmones traukia egzistencializmas, kuris primena pasaulio ir individualybės konfliktą. Tad ir Mačernio kūrybos žmogus, atsidūręs ribinėse situacijose, su savo 29-uoju Žiemos sonetu liudija iniciacijas, arba kitaip sakant prašymą: „Neatimki iš manęs klydimo teisės/Noriu pats surasti savo kelią.“ Šis siekis ypač inspiruoja eiti brandos keliu, pažymėtu sūnaus palaidūno ženklais. Kiekvienais metais skamba šis arba 24 žiemos sonetas…
Ir dar: gimnazistai kasmet aplankę Mačernio kapą grįžta kažką svarbaus suvokę. Taip, dar gal nežinantys ką, bet nujaučiantys, kaip bandys įveikti absurdą.


Kas sunkiausia? Jaunuoliams sunkiausia būna suvokti faustiškąjį Mačernio kultūros lygmenį. Turiu omeny dievoiešką, pažinimą, laisvę, kūrybą, meilę. Šitie motyvai, radęsi mokyklos suole, virsta teoriniais ir tik sugrįžtančiųjų sąmonėje iškyla diskusiniais akcentais bei kritinio mąstymo ženklais.
P. S. Apskritai Vytautas Mačernis mokykloje praauga pamokas ir kabinetų suolus. Jis nepasiduoda spraudžiamas į 45 minutes ar pamokos struktūrą.

Vizijų takais eina romantikai

Genoveita GRICIENĖ, buvusi Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos direktorė:

Vytautas Mačernis, kurį padėjo atrasti Konstantinas Bružas, man yra reiškinys. Daug metų jo poeziją atrandu iš naujo, bet kartu reikia ir Šarnelės.
Bet kuriuo metų laiku ten gera būti. Daug žmonių pravedėm Šarnelės vizijų takais. Vieni pajunta, supranta, kiti žvalgosi, nesuvokdami to ilgo ėjimo iki kapo, tuo labiau kad septintoji vizija toliau nuo kapo, tiksliau už kapo, jį praėjus…
Stengiuosi įsižiūrėti į žmones, jų veidus. Ypač jauni žmonės įdomiai reiškia savo būsenas. Iš pradžių, prie pirmos vizijos, „nepagauna kampo“, dar šnibždasi tarpusavyje, kažką savyje veikia… Yra tokių žmonių, kurie neleidžia sau girdėti, nemoka klausytis, jie tik prie kapo nutyla ir nustemba, ima suprasti.
Džiaugiuosi, kad neužželia Mačernio takas, kad vis yra einančiųjų. O einančiųjų Konstantino Bružo išdėliotomis akmeninėmis vizijomis ir paeiliui skaitančiųjų, manau, nėra daug.
Eina romantikai, kuriems svarbu pajausti vėją, kvapą, išgirsti paukščius ir gyvulius, pasižvalgyti nuo Šarnelės kalvų. Kai po kelių valandų ateini prie kapo, esi pilnas Mačernio Šarnelės. Bet kuris eilėraštis kitaip skamba, kitaip jį priimi.
Pažįstu ne vieną jaunuolį, kuris laikas nuo laiko atvažiuoja į Šarnelę, pasėdi prie kapo. Yra jaunų žmonių, kurie vasaros vakarais, kai nėra kokių rimtų darbų ar užsiėmimų, važiuoja į Šarnelę. Uždega žvakę ant kapo ir tyliai sau kalbasi ant suolelio susėdę. Nakties tyla, žvaigždėtas dangus… Bet jie visi, kai dar buvo visiškai žali, pasidavė pravedami vizijų takais. Tuo metu gal net mokyklinės prievartos elementų galėjai įžiūrėti – juk birželio ir spalio pradžioje mokiniai vežami į Šarnelę.
Manau, kad Mačernis yra vienas iš amžinųjų vertybių, kurią kiekviena karta iš naujo sau atranda. Kol bus romantikų, tol bus numinti takai į Šarnelės kalnelį.

Apie Vytautą Mačernį

Leonas Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Telšių apskrities, Alsėdžių valsčiaus (dabar Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnija) Šarnelės kaime ūkininkų Vladislovo ir Elžbietos Mačernių šeimoje.
Kelis mėnesius jis lankė Šarnelės pradinę mokyklą, o 1931–1935 m. mokėsi Sedos valdžios vidurinėje mokykloje. 1935–1939 m. mokslus tęsė Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje. Ten įsitraukė į jaunųjų ateitininkų veiklą.
Pirmasis V. Mačernio eilėraštis „Tėviškė“ pasirodė gimnazijos „Šatrijos Raganos“ literatų būrelio šapirografuotame laikraštyje „Šešios žaros“ 1936 m. Kūrinius poetas skaitydavo draugams, publikuodavo ateitininkų žurnaluose. 1939 m. rudenį V. Mačernis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Priklausė studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. Ten drauge su bendraminčiais rengdavo literatūrines popietes, skaitydavo savo kūrybą, diskutuodavo.

Vieno iš „Pavasario sonetų“ faksimilė.

Kai 1940 m. rudenį Teologijos-filosofijos fakultetas iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių, 2 semestrus išklausęs anglų kalbos kursą V. Mačernis pasirinko filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo. Laisvalaikiu dirbo Vilniaus senamiesčio ir Dailės muziejaus gidu.
Kai 1943 m. kovo 17 d. universitetas buvo uždarytas, poetas grįžo į atokiąją Šarnelę. Tėviškėje kūrė, į lietuvių kalbą vertė kitų autorių tekstus, tvarkė savo rankraščius.
Poeto eilėraščiai buvo publikuojami laikraščiuose „Naujoji Lietuva“ ir „Studentų dienos“. Šarnelėje V. Mačernis, rengdamasis išvykti į Paryžių ir studijuoti Sorbonos universitete, savarankiškai mokėsi prancūzų kalbos. Mokėjo net septynias kalbas: vokiečių, prancūzų, anglų, italų, rusų, graikų, lotynų, tikėjosi dar išmokti hebrajų kalbą.
V. Mačernis 1944 m. rudenį apsisprendė trauktis į Vakarus, tačiau nespėjo. Žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje, kai važiuojant vežimu atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Netoli miestelio jau dundėjo patrankos, todėl artimieji kitą dieną paskubomis jį palaidojo be bažnytinių apeigų nešventintoje žemėje – Šarnelėje, ant tėviškės kalnelio, kurį buvo pamėgęs V. Mačernis.
Dauguma V. Mačernio kūrinių parašyta Šarnelėje, pats poetas nespėjo išleisti nė vieno savo poezijos rinkinio. Šiuo metu yra žinoma 211 eilėraščių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*