Žemaitiška savastis – per kalbą, tautosaką, valgį ir šventę…(0)

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Temą, kuria kalbėjomės, galima visaip pavadinti ar išanalizuoti. Nacionalinė savimonė, tautinė tapatybė, etninė savastis… O jei paprasčiau, kalba ėjo apie vienoje vietoje ilgai gyvenusias, ta pačia kalba šnekėjusias, tuos pačius papročius ir tradicijas puoselėjusias žmonių kartas – žemaičius.
Kad ir kaip šios diskusijos idėją pavadintume, esmė nepasikeis – jau įpusėjus Žemaitijos metams, domėjomės, kokius svarbiausius kasdienius žemaitiškos savasties elementus yra išlaikę ar aplinkui esant pastebi mūsų rajone gyvenantys žmonės, pagal savo profesijas niekuo nesusiję su etnokultūra.

APIE KALBĄ

Sakoma, kad dabar daugiau yra žemaičių, kurie nesigėdija kalbėti žemaitiškai. Koks jūsų požiūris?
Edita ŽADVYDIENĖ: Gražu, kai žmonės kalba žemaitiškai. Ir man iki graudumo gražu, kai žemaitiškai kalbasi būtent maži vaikai. Ir tokių šeimų, kurios su vaikais bendrauja šia kalba, dar yra. O juk visose Žemaitijos šeimose taip turėtų būti. Jau tapo įprasta, kad tėvai kalbasi žemaitiškai, bet vaikams leidžia taip nekalbėti. Būna, kad net tarpusavyje, kai maži vaikai girdi, tėvai nekalba žemaitiškai. Esą, kad nesugadintų…
Aplinkos požiūris daug ką reiškia. Prisimenu, kai maža su tėvais nuvažiuodavau į svečius pas gimines Mažeikiuose, iš manęs visada vaikai juokdavosi: girdi, žemaitė iš kaimo atvažiavo. Bet aš vis tiek užsispyrusiai kalbėjau savo kalba.
Gyvename Račaliuose. Mūsų vaikai kalba žemaitiškai. Nemanau, kad kam nors iš to pasijuokus, jie imtų kalbėti kitaip.
Inga SIMĖNIENĖ: Mano vyras kilęs nuo Šilalės. Kai ten nuvažiuojam, stengiuosi galvoti, kaip vadinu daiktus. Jie tą patį daiktą gali kitaip pavadinti, arba aš kitaip – ir mes nesusikalbame. Net Žemaitijoje esame skirtingi. Dukra augdama, matyt, nepajuto tų kalbinių skirtumų ir ėmė kalbėti vadinama literatūrine kalba. Mes, tėvai, aišku, neprieštaravom. O mažasis, pradėjęs mokyklą lankyti Sedoje, ėmė daugiau kalbėti žemaitiškai. Matyt, vaikams įtaką daro kitų vaikų kalbėjimas.
Jolita PLEINYTĖ: Yra išlikęs toks įdomus man prisiminimas iš mokymosi Šiauliuose laikų. Su pikeliškiais Šiauliuose šnekame bendrine kalba (aš – ne visada), susėdame važiuoti į autobusą namo. Stebiu savo draugus.
Iki Kuršėnų – bendrinė kalba. Artėjam prie Mažeikių ir mano „aukštaičiai“ draugeliai perjungia savo radijas ir nė nejausdami ima kalbėti tėvų kalba. Gaila, kad nė karto nepasidomėjau, ar jiems tai nejučia pavyksta, ar specialiai sau tai leidžia.

Inga SIMĖNIENĖ ir Jolita PLEINYTĖ. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Darius PURKĖNAS: Į Mažeikius atvažiavau, kai man buvo dvidešimt vieneri metai, lygiai tiek jau gyvenu Mažeikiuose. Esu tikras aukštaitis nuo Kupiškio. Mano mama visada kalba aukštaitiškai, ypač kai supyksta. O mes, vaikai ir tėvas, – bendrine kalba. Ir mokykloje vaikai aukštaitiškai nekalba.
Man buvo gražu klausytis žemaičių, kai atvažiavau į Mažeikius. Dirbau. Merkelio Račkausko gimnazijoje. Ten nė vienas vaikas žemaitiškai nekalbėjo. O va, kai į Sedą atvažiavau dirbti, tai buvo gražu klausytis. Vaikai ir tarpusavyje, ir su manim – tik žemaitiškai. Širdis sąla nuo gražumo… Mano sūnus nusidavęs į žemaičius, jis ir žemaitiškai pakalbėti gali, ir užsispyrimo turi, o dukra – į mane.

APIE CHARAKTERĮ

Žemaičių santūrumas, suvalkiečių taupumas jau tapo tautosaka. Ar jūs pastebite tuos skirtumus?
Edita ŽADVYDIENĖ: Manau, kad nėra jokio skirtumo tarp žemaičių, suvalkiečių, aukštaičių, dzūkų. Tiesiog priklijuojami tie štampai, kad žemaitis yra lėtas ir užsispyręs, suvalkietis – per daug taupus, o dzūkelis – greitas ir linksmas.
Kiekvienas mūsų turim individualias savybes, vertybes, nuostatas, pagal kurias gyvename. Ir tai yra svarbiau. Charakteris, temperamentas ateina iš tėvų, iš šeimos gyvenimo būdo.
Inga SIMĖNIENĖ: O aš galvoju, kad skirtumų yra ir galima rasti.
Mes, žemaičiai, esam labiau žemiški, paprasti, ilgiau svarstantys. Mes nesam prastesni už kitus, turim savo užslėptą išdidumą. Žiūrėk, mažeikiškis, gėdydamasis kalbėti žemaitiškai, visai nesigėdija pasididžiuoti, kad yra žemaitis. Tuo nori pabrėžti savo išskirtinumą.
Jolita PLEINYTĖ: Aš skirtumų nejaučiu. Lietuviai esame – ir tiek.
Darius PURKĖNAS: Sakyčiau, kad skirtumų yra. Aš patvirtinu, kad žemaičiai lėtesni, netgi gerokai lėtesni, ir tikrai labiau užsispyrę. Juos sunkiau kuo nors įtikinti, jie atsargiau į naujoves žiūri. Ir kalboje tylesni, sakyčiau, bet nuoširdžiai linksmintis moka…

APIE DAINAS

Ar yra dar šeimose dainuojama, ar mokate žemaitiškų dainų, ratelių, žaidimų?
Inga SIMĖNIENĖ: Mūsų šeimoje jau nebedainuojama. Kai nuvažiuojame į Šilalę, kai susirenka prie stalo giminės, tai uždainuoja labai dažnai. Jie moka ir ilgų dainų savo tarme žodžius. Nuo dainų, žiūrėk, prie giesmių pereina ir atvirkščiai.
Man gražu. Ir vaikai klausosi, bet mes nedainuojam. Muzika ateina iš aparatų…
Edita ŽADVYDIENĖ: Ir mes nedainuojam. Bet nesakyčiau, kad visai nebedainuojam. Vyro giminei atvažiavus, kartais ir dainos skamba. Vaikai žaidimus lauke dar moka žaisti, ratelių, ko gera, ne. Nebent, kai visai maži buvo, žaisdavo…
Jolita PLEINYTĖ: Keistas klausimas. Iš tikrųjų nebemokam dainuoti jokių dainų. Kai bandome, žodžių mokam tik posmeliui ar priedainiui. Koks čia dainavimas?
Ir į folklorinės muzikos koncertus neinam. Nors širdyje pritariu, kad dainų nereikėtų pamiršti. Čia pasimato tikrieji mūsų skirtumai.
Darius PURKĖNAS: Tiek aukštaičių pusėje, tiek žemaičių ir dainuojama buvo, ir pamuzikuojama. Situacija pasikeitė, dainos pritilo.
Sūnus, gitara grodamas, girdžiu, padainuoja. Ir šiaip eidamas mėgsta padainuoti. Dukra – nelabai.
Ir vis tik nemanau, kad nunyks žemaičių dainos. Pažiūrėkit, kiek jaunimo įvairiausius etnografinius būrelius lanko. Jie su malonumu ir ratelius eina, ir šoka, ir dainuoja. Galvoju, bus kam tradicijas tęsti.

APIE SAVITUS VALGIUS

Žemaičiai pasižymi savitais valgiais, kurių niekur kitur Lietuvoje nerasi. Ar jūsų šeimose tai gaminama, valgoma?
Inga SIMĖNIENĖ: Prisipažinsiu: nelabai. Aš moku padaryti cibulynę, bet mano vaikai jos nevalgo. Nemėgsta ir sėmeninės druskos. Parduotuvėje perkami kūčiukai nebekvepia namais ir Kalėdom. Manau, kad mūsų vaikų vaikai iš viso nežinos, kas tai buvo. Nebent laiko ratui apsisukus, vėl bus ieškoma pradžios.
Edita ŽADVYDIENĖ: Gal kiek ir apnyko tradiciniai valgiai, bet jie tikrai yra. Ir kastinį, ir spirginę, ir cibulynę daugybė žmonių kerta su malonumu. Skanu. Ir, manau, kad tik žemaitis gali mokėti juos padaryti, nes čia receptai nepadės. Reikia jausmo, supratimo, kurie iš kartos į kartą pereina.
Jolita PLEINYTĖ: Atrodo, kad nemoku, neskanu, o jei reikėtų kokiame užsienyje žemaičių nacionalinį patiekalą pateikti, pulčiau kastinį sukti.
Bėda ta, kad kitaip gyvulius auginame, kitokiu pašaru šeriame, kitom trąšom tręšiame. Nuo tų pakeitimų senovinio skonio vis mažėja. Pripratom prie įvairiausių skaniklių, nebegaudom natūralaus skonio dažnių.

Darius PURKĖNAS. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Darius PURKĖNAS: Jau per mūsų vestuves, o jos vyko Plinkšėse, aukštaičiai buvo nustebinti valgiais. Visiems iki šiol tikrai skanus yra žemaitiškas kastinys.
Pritariu, kad tikrą, skanų kastinį namuose gali susukti tik žemaitis. Prie cibulynės smoko nepripratau, o kanapinę druską galiu valgyti. Ypač su šviežiom ir šiltom bulvėm, būtinai neskustom, su mundieriukais, kaip žemaičiai sako.
Keista, bet uošviai niekada nevirė garsiosios žemaičių pusmarškonės košės. Iki šiol nesu valgęs, nepasitaikė.

APIE ŽEMAITIJOS METUS

2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais. Ar turite savo nuomonę apie tokį priminimą, būdą pažymėti?
Inga SIMĖNIENĖ: Manau, kad tai gerai. Priverčia pagalvoti. Gal net ir tuos, kurie visiškai nekreipia dėmesio į istoriją, žemaičių praeitį.
Mažeikiuose ant gatvės stulpų pamatai Žemaitijos simbolį – mešką ir tai kažkaip gerai nuteikia. Įvairiausi renginiai organizuojami. Man gražu. Ilgiau žemaičiais būsim. O juk ir tam reikia kiekvieno iš mūsų dėmesio, bent šiokio tokio prisidėjimo…
Darius PURKĖNAS: Aš tuo labai džiaugiuosi. Vis pagalvoju, ar mano Aukštaitijoje yra kas metus suskaičiavęs. 800 metų – juk tai didelė istorija. Yra kuo žemaičiams didžiuotis. Mokykloje su vaikais išpjovėm, nudažėm raides ŽEMAITĖJĒ 800.
Jutau, kad vaikams šis darbas atrodė prasmingas. Sakė, eis ant Sedos piliakalnio per Mindaugines himno giedoti.

Genoveita GRICIENĖ, Audronė MALŪKIENĖ

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.