Žiogaitiškė prisiliečia prie išeivijos archyvų

Vaida Jonušytė (dešinėje) sakė, kad su išeivijos lietuviais kartais po 3–4 valandas bendraujama keletą dienų. Bertos TILMANTAITĖS nuotr.

Iš Žiogaičių kilusi Vaida Jonušytė dirba Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje. Viena iš merginos ir jos kolegų veiklų – ekspedicijų į šalis, kuriose gyvena išeiviai iš Lietuvos, organizavimas ir dalyvavimas jose. Tokių ekspedicijų dalyviai lanko išeivius, su jais bendrauja, fotografuoja, surenka jų išsaugotus istorinius dokumentus ir pargabena į Lietuvą.
Įspūdžiais ir patirtimis iš ekspedicijų Vaida sutiko pasidalyti ir su „Santarvės“ skaitytojais.

Ekspedicijų organizatorė ir dalyvė

Prieš porą metų Mažeikių viešojoje bibliotekoje buvo eksponuojama paroda „Re-konstrukcijos“. Parodą apie kultūros paveldo ir šiandieninės miesto architektūros objektus parengė ir į Mažeikius atvežė Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojai.
Tąkart „Santarvė“ sužinojo, kad archyve dirba ir prie įdomių projektų įgyvendinimo, parodų organizavimo prisideda ir mūsų kraštietė – žiogaitiškė V. Jonušytė.
Neseniai mergina ir jos kolegos grįžo iš ekspedicijos, kuri vyko Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Dalyvaudami ekspedicijose archyvarai ne tik renka su Lietuva susijusį dokumentinį paveldą, bet ir įrašinėja išeivių iš Lietuvos prisiminimus, o įdomiausių pokalbių įrašus siunčia Lietuvos radijui. Todėl radijo klausytojai V. Jonušytės pavardę ir balsą ne kartą girdėjo klausydamiesi transliuojamų laidų. Be to, naujienų portaluose galima paskaityti ir Vaidos rašomų straipsnių apie išeivius Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Urugvajuje ir Argentinoje.

Mokykloje traukė istorija

Pažintį su Vaida pradėjome domėdamiesi jos mokslais ir klausdami, kaip atsitiko, kad šiandien ji – Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotoja, turinti galimybę tiesiogiai prisiliesti prie mūsų šalies istorijos.
Mergina įsitikinusi: mažai kas gyvenime nutinka taip, kaip planuoji.
Baigusi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją, ji įstojo studijuoti politikos mokslų. Tačiau po pusmečio studijas metė. Kaip pati sako, labai ilgėjosi kultūros ir meno. Prieš palikdama universitetą, mergina parašė skelbimą, kad ieško darbo. Į skelbimą atsiliepė ir į darbo pokalbį pakvietė Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas.
„Dar mokykloje pasvajodavau studijuoti istoriją, bet aplinkiniai sakė – ką veiksi, negi dirbsi archyve? Tokia ta likimo ironija, nes net ir studijų neprireikė. Ir tikrai, gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad pasakosiu apie archyvinius dokumentus, menines instaliacijas ar ieškosiu istorijos kituose žemynuose“, – pasakojo V. Jonušytė ir pridūrė, kad vis dar mokosi ir šiuo metu yra trečiakursė.

Kiekvienas dokumentas svarbus

Pašnekovė pastebi: kai pirmosios kartos išeiviai miršta, jų palikuoniai, kartais nė nesuprasdami, kas senolių saugotuose dokumentuose parašyta, kas užfiksuota senose nuotraukose, ar manydami, kad visa tai galbūt neturi didelės vertės, nesvarbu, archyvinę medžiagą pasiunčia į liepsnas ar konteinerius. Ekspedicijų organizatorių ir dalyvių tikslas tuos dar išlikusius dokumentus išgelbėti, pargabenti į Lietuvą. Archyvo darbuotojai skaičiuoja, kad per 4 metus iš Naujosios Zelandijos, Australijos, Urugvajaus, Argentinos pargabeno apie 1 toną vertingiausių rašytinių kultūros paveldo objektų: nuotraukų, laiškų, kelionių į svetimą šalį dienoraščių, bendruomenių steigimo dokumentų, posėdžių protokolų ir panašiai.
Prieš kelias dienas Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojai Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavė iš Naujosios Zelandijos parvežtą Vlado Grigaliūno, 1939 metais paskirto Varėnos miškų urėdu, švarką bei medžioklės ragą.
V. Jonušytė ir šiuos daiktus, ir bendrai išeivijos archyvinį palikimą vadina lobiu, kuris yra labai svarbus iš mažų detalių renkant Lietuvos istoriją.

Australijoje – šišioniškių tarmė

Pirmoji ekspedicija, į kurią leidosi V. Jonušytė, buvo 2018 metais. Tuomet drauge su kolega J. Blažiūnu ji vyko į Australiją. Pirmąja Vaidos pašnekove tapo žurnalistė Rita Baltušytė – dažnas vyresnės kartos žmogus jos balsą atpažintų iš „Amerikos radijo“.
„Mums besisvečiuojant, Rita surengė vakarienę. Aplink stalą tada susėdo lietuviai, į Australiją atvykę pokario metais. Prabilus žymiai Australijos lietuvių dailininkei Evai Kubbos, su kolega apstulbome – ji kalbėjo nuostabiai gražia šišioniškių tarme. Šalia sėdėjusi Regina Vabolis papasakojo, kaip karo metu arklių traukiamu vežimu per pusnis bėgo iš Lietuvos į Vokietiją. Kvapą gniaužiančios istorijos“, – įspūdžiais pasidalijo Vaida.

Kvapą gniaužiančios istorijos

Archyvo darbuotojai kvapą gniaužiančių įsimenančių išeivijos lietuvių gyvenimo istorijų užfiksavo labai daug. Pavyzdžiui, Alfredas Stanevičius, jau Urugvajuje gimęs lietuvis, dienomis dirbo dantistu, o vakarais drožinėdavo lietuviškų padavimų personažus, kūrė paveikslus su Trijų kryžių kalnu, Onos bažnyčia, Katedra bei kitais simboliniais Lietuvos objektais.
„Kažin ar rasi namus, kuriuose nebūtų Alfredo Stanevičiaus darbų. Tai nepaprasta, nes čia, Lietuvoje, apie tokius žmones mes nieko nežinome, o jie, nė karto nebuvę Lietuvoje, kūrė apie ją iš bendruomenės narių prisiminimų“, – pasakojo V. Jonušytė.
Urugvajuje gyveno ir audėjas Vytautu Dorelis, kuris kūrė tautinius kostiumus ir siuntė juos lietuviams į Venesuelą, Australiją, Naująją Zelandiją. Australijos lietuviai iki šiol šoka su V. Dorelio Urugvajuje išaustais ir pasiūtais rankų darbo tautiniais kostiumais. Beje, jis per savo gyvenimą rankomis išaudė daugiau nei 300 pilnų tautinių kostiumų.

Ekspedicijoms atidžiai ruošiasi

V. Jonušytė buvo šių metų pradžioje įvykusios ekspedicijos į Urugvajų bei Argentiną vadovė.
Pasak jos, nei knygose, nei interneto forumuose nėra patarimų, kaip pasiruošti tokioms kelionėms, kaip susipažinti su užsienio lietuviais ar kaip juos kalbinti. Todėl kiekviena ekspedicija – naujas išbandymas ir naujos pamokos.
Kad ir kaip būtų, ekspedicijoms visada atsakingai ruošiamasi. Pavyzdžiui, kai J. Blažiūnas rengė pirmąją ekspediciją į Australiją, į kurią keliavo vienas, dėl susitikimų su ten gyvenančiais lietuviais tarėsi pusantrų metų. Australijoje žmones lengviausia pasiekti elektroniniais laiškais, tačiau komunikacija ten vyksta labai lėtai.

Nuotraukoje – akimirka iš susitikimo su lietuvių klubo Argentinoje nariais. Bertos TILMANTAITĖS nuotr.

Kai V. Jonušytė rengė ekspediciją į Urugvajų ir Argentiną, pasiruošimas truko šiek tiek trumpiau. Kaskart ruošiantis tenka perskaityti labai daug informacijos įvairiuose šaltiniuose, ieškoti išeivių iš Lietuvos kontaktų, susirašinėti derinant susitikimų laiką bei kitas detales.
„Juk tiems žmonėms esu nepažįstamas asmuo, tad nemažai laiko užtrunka pati pažintis – mes daug kalbamės, pasakojame. Norime, kad mus pažintų ir pasitikėtų, juk kalbame apie asmenines istorijas, asmenines patirtis“, – paaiškino pašnekovė.

Surinkta informacija paskelbiama

Pirmosios dvi archyvo darbuotojų ekspedicijos į Australiją vyko labiau dėl archyvinių dokumentų – jie juos rinko ir siuntė į Lietuvą. Trečiosios ekspedicijos metu drauge su archyvarais jau keliavo fotografė. Ketvirtosios ekspedicijos dalyviai turėjo profesionalią garso įrašymo įrangą, pokalbių su išeivijos atstovais įrašai buvo siunčiami Lietuvos radijui ir jo klausytojai galėjo išgirsti pasakojimų apie ekspediciją, pokalbių su išeiviais iš Lietuvos ištraukų. Ekspedicijų metu yra rašomi ir naujienų portaluose lrt.lt bei 15 min.lt publikuojami straipsniai apie sutiktus žmones.
Beje, rugsėjo pabaigoje Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo atidaryta paroda „Pasaulio lietuviai: Argentina ir Urugvajus“. Joje eksponuojamos 19 fotografijų iš Argentinos ir Urugvajaus. Šalia kiekvienos nuotraukos užrašytos nuotraukose užfiksuotų žmonių istorijos. Gal paroda kada atkeliaus ir į Mažeikius?
„Būtų smagu čia atvežti parodą. Tik aš jau nesuspėju suktis, todėl mielai kviečiu kreiptis norinčius padėti ją organizuojant“, – paragino pašnekovė.
Radijo reportažai, straipsniai naujienų portaluose, kilnojamosios parodos – visa tai daroma norint šiandieninei visuomenei aktualizuoti temas apie išeivijos lietuvius.

Ne visi supranta svarbą

Pasak V. Jonušytės, visi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis – žavūs, netikėti ir vis kitokie. Būna pašnekovų, kurie į klausimus atsako trumpai, lakoniškai, iš kurių tenka „traukti“ po žodį. Bet būna ir taip, kad ekspedicijos dalyviai su užsienio lietuviais kalbasi valandų valandas.
Būna, kad, dar ruošiantis ekspedicijai, susirašinėjant, archyvo darbuotojams išeiviai iš Lietuvos sako, kad kaupė dokumentus ir laukė tinkamos progos perduoti sukauptą archyvinį paveldą. Dalis supranta, kad visa tai jų šeimų, bendruomenės istorija. Bet būna ir taip, kad atvykus, kaip kad nutiko Urugvajuje, tautiečiai ekspedicijos dalyvius informuoja, jog jie atvyko per vėlai. Urugvajaus lietuvių bendruomenė skaičiuoja 100 veiklos metų, jos narių mažėja, o dalis fotografijų, laiškų, prisiminimų buvo išmesti, dalis jų supuvo, nes niekas negalvojo, kad tai svarbu.
Dažnas žmogus neįvertina ir savo asmeninės patirties svarbos, todėl iš pradžių daugelis nustemba: kuo gali būti naudingas, juk, kaip ir tūkstančiai to meto lietuvių, ieškojo saugumo ir vietos, kurioje netrukdomi galėtų gyventi. Tik pradėjus pokalbį pašnekovai supranta archyvo darbuotojų apsilankymo tikslą, prisimena detales, įvykius, aplinką, mintimis grįžta į praeitį, ima visa tai pasakoti.

Lietuvą kiekvienas myli savaip

Vaidos paklausėme, ar yra koks nors klausimas, kurio ji kaskart nori paklausti užsienio lietuvių.
Archyvo darbuotoja teigė, kad ilgą laiką nagrinėjo tapatybės klausimus: ar gyvendamas kitoje šalyje vis dar esi lietuvis? O jei tu jau gimei užsienyje? Jei niekada nesi matęs Lietuvos, bet puikiai šoki tautinius šokius, žinai visą Lietuvos istoriją, laikaisi papročių ir tradicijų?
Ekspedicijose sutikti žmonės apvertė pašnekovės įsivaizduotą „tikro“ lietuvio portretą ir sumaišė mintis. Keliaudama per užsienio lietuvių bendruomenes ji sutiko labai daug lietuvių, tarp kurių buvo ir tik neseniai atradusių lietuviškas šaknis, ir jau nebekalbančių lietuviškai.

Susitikimas su Berisso mieste įsikūrusios draugijos „Mindaugas“ nariais. Bertos TILMANTAITĖS nuotr.

„Kiekvienas jų Lietuvą myli savaip – per jausmus, kvapus, išgyvenimus, istoriją, muziką, šokius, dainas, darbą, meno kūrinius. Turbūt meilė tėvynei ir yra žavi tuo, kad turime tiek skirtingų būdų ją matyti, jausti, išgyventi, ir nebūtinai visiems turi veikti vienodai. Viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi būdamas lietuvis ir koks tavo santykis su Lietuva. Net ir mums, čia gyvenantiems, kartais dar reiktų pasimokyti“, – samprotavo pašnekovė.

Išeivių prisiminimai gyvi ir ryškūs

V. Jonušytė gali papasakoti labai daug jai į atmintį įsirėžusių išeivijos lietuvių gyvenimo istorijų, įdomių faktų.
Pavyzdžiui, labai įstrigo dabar jau Amžinybėn išėjusios Nijolės Stanevičius iš Urugvajaus pasakyti žodžiai: „Čia, kai palyja, užuodžiu tą kvapą ir prisimenu Palangą. Tai trunka taip trumpai, kokias dvi minutes. Aš kvėpuoju, kvėpuoju, jaučiu ir taip norisi, taip labai norisi, kad tęstųsi amžinai, bet visada pasibaigia. Prisimenu ir dėdės Subačiaus klėties kvapą, kur miegodavome.“
Pasak V. Jonušytės, išeivių prisiminimai dar labai gyvi. Kartais ji nustebdavo išgirdusi, kaip stipriai jie tą Lietuvą jaučia – grybaudami, šokdami liaudiškus šokius, dainuodami dainas, stebėdami gamtą.
„Atrodo, kad jų Lietuva gyva pojūčiuose: garsuose, judesyje, emocijoje, skonyje, kvape“, – paaiškino Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotoja V. Jonušytė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top