Reklama

Gyvenimas, Kultūra, Žmonės | 2018-05-04 10:21 | Autorius:
Versija spausdinimui

Žmonėms visada rūpėjo ateities tema(0)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Daina Habdankaitė prieš aštuonerius metus baigė Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją ir buvo tarp abiturientų šimtukininkų – aukščiausią įvertinimą gavo iš lietuvių ir rusų kalbų egzaminų.
2010-aisiais, kalbėdamasi su „Santarvės“ jaunaisiais žurnalistais, mažeikiškė sakė: „Žadu stoti į Vilniaus universitetą, noriu studijuoti filosofiją. Ateityje, jau baigusi universitetą, manau, savo veiklą siesiu su akademiniu darbu“.
Dabar Daina – Vilniaus Universiteto filosofijos doktorantė, filosofinių knygų vaikams vertėja.

– Kaip tapai tuo, kuo dabar esi?
– Augimas ir raida yra laipsniški procesai, tad be galo sunku atsekti jų priežastis ar tikslias kelio stoteles. Manau, kad svarbu nepamiršti, jog kažkuo būname ir tampame ne sykį ir visiems laikams, o nuolat keičiamės, tad ir savo tapatybę turime kurti ir perkurti be perstojo.
Po mokyklos pradėjau filosofijos studijas Vilniaus universitete, kuris tapo mano pagrindine alma mater ir kuriame tebeleidžiu jau doktorantės dienas studijuodama, tyrinėdama ir padėdama studijuoti kitiems.
Pamenu, kad mokydamasi mokykloje labai norėjau kuo plačiau pažinti ir užklausti pasaulį, todėl ir pasirinkau filosofijos studijas kaip itin plataus masto užsiėmimą, ugdantį įvairius gebėjimus, pradedant iškalba ir baigiant analitiniu mąstymu.

– Kaip kilo idėja versti iš prancūzų kalbos filosofinius kūrinėlius vaikams?
– Versti pradėjau ne tik todėl, kad mačiau poreikį tam tikrų leidinių, bet galbūt ir dėl taip ir neišblėsusio susidomėjimo kalba ir literatūra. Nutiko taip, kad ilgainiui prancūzų filosofija tapo mano tyrinėjimų lauku, tad pamažu įvaldžiau kalbą tiek, kad galėčiau versti tekstus.
Jaunos entuziastų leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ išleistą filosofinių knygelių vaikams ir jaunimui seriją ėmiausi versti pusiau atsitiktinai. Vienos iš viešnagių Paryžiuje metu aptikau knygynėlį pavadinimu „Mažieji Platonai“ ir savo pačios nuostabai ir didžiam džiaugsmui ten radau puikią filosofinių knygelių vaikams seriją.
Netrukus ėmėmės ją leisti lietuviškai, šiuo metu esame išleidę 4 knygas: „Piktasis pono Dekarto Genijus“, „Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis“, „Martino Haidegerio tarakonas“ ir „Dieviškojo Sokrato mirtis“.
Jau kurį laiką svarstau, kaip filosofiją priartinti prie jaunimo, kaip analitinį, kritišką ir kūrybingą filosofinį mąstymą integruoti į ugdymą. Ši knygelių serija – vienas iš žingsnių didesnio tikslo link.

– Ar būdama mokykloje planavai savo karjerą?
– Suprantu, kad mokykloje atrodo labai svarbu suplanuoti ne tik studijų kryptį, bet, pageidautina, ir dešimtmetį po studijų baigimo. Tačiau gyvenimas parodo, kad planams būdinga nuolat koreguotis – tai normalu, netgi gyvybiškai būtina. Žmogus, kuris niekuomet neapsigalvoja ir nieko neatranda kelyje, užsiaugina mažiau patirties sluoksnių, kurie taip reikalingi sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
Mokydamasi ketvirtoje gimnazijos klasėje galutinai apsisprendžiau, kad studijuosiu filosofiją – čia ir pasibaigė mano planavimas. Vyliausi, kad studijuodama atrasiu ir kitas sritis, kad įvairiuose projektuose ir iniciatyvose įgysiu įgūdžių ir patirčių, kurie ir lems mano tolesnį kelią. Taip ir nutiko.
Netikiu, kad įmanoma suplanuoti karjerą dar mokyklos suole. Net ir tokios iš pažiūros aiškios veiklos kryptys kaip medicina ar teisė palieka pakankamai erdvės netikėtumams ir naujoms patirtims.

– Kaip manai, kas lėmė Tavo sėkmę? Kodėl pasirinkai būtent šią sritį? Kas tam paskatino?
– Filosofiją pasirinkau iš smalsumo ir ambicijos suprasti daugiau. Pamenu, pirmoji filosofinė knyga, kurią Mažeikių bibliotekoje susiradau ketvirtoje klasėje, buvo Arturo Šopenhauerio „Parerga ir Paralipomena“, kurią galima išversti kaip „Papildymai ir priedai“ ir kuri turi prierašą „Filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę“. Nieko nesupratau. Tariau sau, kad ateis diena, kai suprasiu, kas šioje ir kitose filosofinėse knygose parašyta, kai galiausiai pati sugebėsiu ką nors gudraus apie tikrovę pasakyti.
Tiesą sakant, prie šios pirmosios savo filosofinės knygos taip ir nesugrįžau, bet troškimas perprasti sudėtingas sistemas ir ieškoti būdų paaiškinti ne ką mažiau sudėtingą tikrovę liko.

– Kas, Tavo nuomone, yra filosofija?
– Paprastai į šį klausimą atsakoma tiriant žodžio „filosofija“ graikiškąją kilmę.
Senovės graikams filosofija reiškė išminties meilę. Filosofai nebuvo laikomi išminčiais, t.y. išminties turinčiais, o tik jos siekiančiais.
Vadinasi, filosofas gali klysti, jis gali persigalvoti, jis nuolat diskutuoja su kitais mąstytojais, kuriems taip pat rūpi siekti išminties, jos nepasisavinti, nepaskelbti kaip vienintelės ir nedalomos tiesos.
Tačiau greta šio atsakymo galėčiau pasiūlyti ir kitą, kuris man pačiai artimesnis ir suprantamesnis, kuriuo kasdien vadovaujuosi. Mūsų gyvenama tikrovė turi labai daug sluoksnių, yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti. Mes, žmonės, nuolat siekiame joje susiprasti ir pagal savo supratimą veikti.
Filosofija pasiūlo sąvokas kaip įrankius tą mūsų susipratimą formuoti. Iki modernizmo eros nei kasdienėje, nei teorinėje vartosenoje nebuvo tokios sampratos kaip „individas“. Vadinasi, tikrovėje – mokslinėje, kultūrinėje, politinėje – įvyko pokyčių, kurie paskatino ieškoti kitų būdų tą tikrovę aiškinti.
Panašiai yra ir šiandien, kai technologinė raida vis dažniau skatina kelti klausimą apie žmogaus prigimtį ir ypač jo ateitį: kai didelę dalį profesijų iš žmogaus perims kompiuteris, kai didelę dalį kasdienių sprendimų už mus darys mašinos, koks tuomet bus žmogaus gyvenimas ir, svarbiausia, koks jo likimas? Tai ragina permąstyti ir paties žmogaus, kaip protingos būtybės, apibrėžimą. Juk ir kompiuteris protauja – tad kas mus skiria, jei skiria apskritai?

– Kurie filosofai – Tavo autoritetai? Kurių mintys Tau artimiausios? Pasakyk kelias jų frazes, kurios įkvepia kūrybai, ieškojimams…
– Autoritetų turėjimas filosofijoje yra labai nevienareikšmis dalykas. Be abejo, tarp mąstytojų esama mokytojystės ryšių, jie vieni kitais remiasi, vieni kitus įkvepia, vienas su kitu diskutuoja. Tačiau didieji filosofai ar mąstytojai, kurie ką nors savito pasiūlė žmonijos mąstymo istorijoje, tai daro atmesdami arba paneigdami savo mokytojus ir įkvėpėjus.
Filosofinis mąstymas vyksta minant naujus takus, o ne nuolankiai sekant Mokytoju. Maža to, šiandienos akademinės filosofijos specifika lemia tai, kad autoriai, su kurių idėjomis dirba šiuolaikiniai filosofai, jiems yra arba tyrimo objektai, arba diskusijų partneriai. Retai kada pamatysi atvirai kitu filosofu besižavintį mąstytoją.
Tačiau jei kalbėtume apie filosofus, kurie mane įkvepia ir kurie pastūmėjo dabartinių tyrimų kryptimi, išskirčiau pirmąjį mąstytoją, su kurio idėjomis dirbau, – Gastoną Bachelard‘ą – ir knygos „Kas yra filosofija?“, kurią šiuo metu verčiu iš prancūzų kalbos, bendraautorį – Gilles‘į Deleuze‘ą.
Bachelard‘as XX amžiaus pradžioje rašė apie svajonės ir vaizduotės reikšmę literatūroje ir vizualiuose menuose, o taip pat kalbėjo apie tai, kad įsivaizdavimas dalyvauja net ir tokiuose, iš pažiūros tik proto valdomuose, laukuose, kaip mokslas.
Deleuze‘as yra XX a. pabaigos mąstytojas, kuriam rūpėjo Vakarų mąstymo kritika, menas, politika ir daugelis kitų sričių. Jis taip pat yra vienas tų mąstytojų, kurie pabrėžia į paraštes nustumtųjų reikšmę kultūrai ir mąstymui. Deleuze‘as yra pasakęs: „Turime būti dvikalbiai vienoje kalboje, turime turėti mažumos kalbą mūsų kalbos viduje, turime savo pačių kalbą naudoti tarsi mažuma. <…> Problema yra kaip tapti mažuma: ne būti panašiu, ne mėgdžioti vaiką, beprotį, moterį, gyvūną, mikčių ar svetimšalį, o tapti jais, kad išrastume naujų jėgų ar naujų ginklų“.
Tai skamba kaip priminimas būti nuolankiam ir atviram tiems, kieno balsai lieka negirdimi politikoje, kultūroje, kasdieniame gyvenime. Tik įsiklausius, tik leidus šiems balsams prabilti, galime tikėtis ne tik gerai sugyventi, bet ir išrasti naujų priemonių tikrovę aiškinti ir ją keisti.
Šiandien panašaus įsiklausymo reikalauja ekologinė situacija: galbūt šiandien atėjo metas permąstyti žmogaus viršenybę kitų gyvybės formų atžvilgiu, galbūt norėdami išlikti turime nulipti nuo pjedestalo, sumažinti gamybos ir prekybos apsukas ir paieškoti kitokio – ne smurtinio ir išnaudojamo – santykio su gamta.

– Kodėl mokiniams rekomenduotum mokytis filosofijos? Kada tai geriau daryti?
– Skaityti filosofinius tekstus galima pradėti bet kada, kai apima smalsumas pažinti ir apmąstyti save ir pasaulį. Filosofavimas yra sykiu ir vienišas, ir bendruomeniškas užsiėmimas. Filosofuodama esu viena, nes tik aš galiu pamąstyti man kilusią mintį, tik aš pati galiu nueiti argumentavimo kelią, nes niekas kitas už mane neįsitikins kokio nors teiginio pagrįstumu. Tačiau tuo pat metu esu ir bendruomenėje tų, kurie iki manęs, su manimi ir po manęs svarstys didžiuosius klausimus, kurie, beje, irgi nekyla tuščioje vietoje.
Kad ir kaip autentiškai man kiltų gyvenimo prasmės klausimas, jį keliu tomis pačiomis sąvokomis ir labai panašiais sakiniais, kaip tai darė šimtai iki manęs. Šia prasme mąstydama nuolat dalyvauju istoriniame filosofijos dialoge.
Galiausiai, mąstyti – tai artikuliuoti, formuluoti mintis, vadinasi, tikėtis klausytojo ir pašnekovo net ir tuomet, kai kambaryje daugiau nieko nėra. Šitoks atvirumas kito pozicijai yra vienas iš įgūdžių, kurių įgyti verta, norint sugyventi pačiose skirtingiausiose bendruomenėse.
Be to, kad yra Vakarų pasaulio kultūros dalis, vadinasi, ir vakarietiškos bendruomenės nario išsilavinimo pagrindas, filosofija moko kritiškai vertinti teiginius, analizuoti sudėtingas sistemas, tvarkingai ir argumentuotai mąstyti, smalsiai ir kūrybingai žvelgti į reiškinius.
Filosofai mėgsta kartoti, kad filosofija yra daugelio disciplinų motina, ir tai yra tiesa. Jei norime geriau suprasti, kodėl šiandien mąstome ir kalbame būtent taip, o ne kitaip, be filosofijos studijų neapsieisime.

– Kuo įdomi Tavo pasirinkta doktorantūros studijų darbo tema?
– Rašau disertaciją apie tai, kaip šiuolaikinėje filosofijoje mąstoma apie ateitį ir jos santykį su tikrove, o taip pat ir apie tai, kaip technologijos keičia mūsų ateities įsivaizdavimus.
Ateities tema visuomet rūpėjo žmonėms, nepriklausomai nuo jų gyvenamos epochos. Tačiau šiandien ši tema iškyla į pirmą planą dėl technologinio proveržio, kuris mus, žmones, palieka vėluojančiųjų gretose. Mes vėluojame suprasti ir sučiuopti technologiškai besivystančio pasaulio kryptį ir raidą, tačiau nesiliaujame planuoti ateities ir kažko iš jos tikėtis.
Tokiame kontekste iškyla visokiausi pasaulio pabaigos pasakojimai, nuo kurių be galo sunku išsivaduoti tiek politiniame, tiek ekologiniame, tiek kituose laukuose.
Man rūpi ištirti, ar šiuolaikinėje filosofijoje esama įrankių, kurie padėtų išsivaduoti iš pasaulio pabaigos vizijų ir pradėti mąstyti apie pozityvią ir kūrybingą ateitį.

– Kur įsivaizduoji save dirbančią ar studijuojančią po kelerių metų?
– Man patinka ir matau prasmės akademinėje veikloje, ypač tyrimuose ir dėstyme. Tad viliuosi ir toliau dirbti ir kurti akademinėje aplinkoje. Tačiau tuo pat metu neatmetu ir kitų sričių, kuriose reikalingas analitinis mąstymas ir kur galėtų praversti mano sukaupta rašymo, vertimo, analizės, kūrybos patirtis.
Kad ir kur gyvenimas nublokštų, labai norėčiau ir toliau turėti galimybę dalytis tuo, ką pavyko pačiai išmąstyti, ir kitiems padėti mokytis mąstyti, stebėti ir kurti kitaip.

– Koks yra mokytojo, mokyklos vaidmuo ugdant asmenybes?
– Besimokant mokykloje gautos patirtys veikiausiai lemia tai, kiek drąsūs būsime reikšdami savo mintis, kiek smalsiai žvelgsime į pasaulį, kiek atviri ir pagarbūs būsime kito nuomonei, kiek sėkmingai pajėgsime dirbti ir gyventi skirtingų žmonių bendruomenėje.
Ugdytis šias savybes padeda mokytojai, kuriuos sutinkame mokykloje. Esu labai dėkinga savo gimnazijos mokytojams, kurie nuolat skatino ieškoti ir atrasti, kurie leido įsitikinti, kad darbštumas yra tiek pat svarbu, kiek ir aistra, kurie nukreipė ir už mokyklos ribų ten, kur galėjau ir toliau domėtis bei tobulėti, kurie nuolat palaikė ir skatino siekti daugiau.
Kad ir kokios svarbios žinios ir įgūdžiai, kuriuos perduoda mokytojas, dar svarbesnis yra palaikymas ir pagarba, kuriuos spinduliuoja tikri Mokytojai.

– Ką patartum dabartiniams mokiniams, kurie sako, kad mokytojai per mažai skiria dėmesio mokinio gebėjimams atskleisti, kad yra perkrautos programos, per daug mokytojai skiria namų darbų?
– Mūsų mokyklinio ugdymo programoms reikia rimtų naujovių, o ne paviršinių reformų. Pasaulis keičiasi žymiai sparčiau nei mokyklų programos. Tačiau kol ministerijose ir kituose aukštuose vyksta galių kova (pavyzdžiui, tarp lituanistų tautininkų ir lituanistų globalistų), mokiniams reikia mokytis.
Ugdymo procesas vien pamokomis neapsiriboja: esama ir neformaliojo švietimo užsiėmimų, galų gale internetas pilnas laisvai prieinamos medžiagos, net paskaitų, apie ką tik nori. Naudokitės! O dėl namų darbų ir per didelio krūvio galiu pasakyti tik tiek: net uoliausiai atlikdami visas užduotis ir išmokę visas pamokas, baigę mokyklą netruksite pamatyti, kiek dar daug spragų liko jūsų žiniose apie istoriją, literatūrą, meną, politiką, matematiką, ekonomiką…
Ir niekuomet nebus taip, kad spragas pavyks užkaišyti, nes kuo daugiau sužinau, tuo daugiau klausimų ir naujų sričių atsiveria. Todėl mokomės visą gyvenimą, o mokykloje svarbu išmokti mokytis, užsidegti aistra pažinti ir tyrinėti. Tuomet ir likęs kelias bus smagesnis.

– Koks Tavo filosofiškas palinkėjimas abiturientams, kurie jau ruošiasi laikyti valstybinius egzaminus ir svarsto, ką pasirinkti?
– Abiturientams patarčiau išgirsti visus patarimus, bet nė vieno aklai neklausyti. Niekas negali pasirinkti už jus, niekas negali nugyventi jūsų gyvenimo, niekas negali žinoti, kas laukia rytoj ir ar šiandien daromas sprendimas yra geriausias. Galbūt susiprasite, kad pasirinkote studijuoti dalyką, kuris jums nemielas – ne tragedija, užtat dabar žinote, kuriuo keliu neiti. Galbūt suprasite, kad nenorite studijuoti apskritai – užtat galite pradėti veikti kitose srityse, o mokymasis, kaip minėjau, nesibaigia užvėrus mokyklos duris.
O svarbiausia – nesureikšminti egzaminų. Jūsų rezultatas svarbus tik tą akimirką, kai stojate, nepamirškite, kad, labai norint, galima stoti ir ne vieną kartą, o svarbiausia, kad netrukus jūsų rezultatas pasimirš, nes gyvenime – darbe, studijose – būsite vertinami ne pagal tai, kiek balų surinkote, o pagal tai, koks žmogus esate, kokių savybių išsiugdėte, kokių vilčių turite.

Regina ŠVEISTRYTĖ

Tags:
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.