Reklama

Aktualijos | 2004-10-15 06:06 | Autorius:
Versija spausdinimui

Kultūros dulkės nuo svetimų batų mielesnės?(0)

Ar yra Mažeikiuose kultūra? Drastiškas ir spontaniškas klausimas, gimęs besiklausant įvairių nuomonių apie kultūrą. Ar Mažeikiams reikalingi menininkai, ir kodėl jie skuba iš čia išvažiuoti? Toks klausimas išsprūdo, išgirdus vieno menininko pasamprotavimą, ar ne laikas krautis lagaminus kelionei. Ne braškių skinti, o kultūros puoselėti. Tik jau kitame mieste. Vaida MIKALAUSKIENĖ,
VšĮ Akordeono mokyklos
„DOMISOLĖ“ vadovė:
– Mažeikiuose nėra profesionalų, tik diletantai. Taip atsiranda nesąmonės. Mano visas gyvenimas susietas su akordeonu. Įkūrus privačią mokyklą, tapau ir renginių organizatore, ir vadybininke. Tačiau jei chorinį dirigavimą baigęs žmogus tampa valdininku, tai galima sakyti, kad jis gerai neišmano nei savo darbo, nei pačios kultūrinio gyvenimo sistemos. Tokių žmonių pas mus daug. Manau, kad jei esi geras daktaras, tai ir būk juo. Kiekvienas turi dirbti darbą, kurį geriausiai išmano. Apie kultūrą dabar daugiausia šneka tie, kurie nieko konkretaus nedaro.
20 metų koncertuoju, esu pelniusi laurų, nesėdėjau vietoje: teko bendrauti su daugeliu kolegų, vadybininkų, menininkų iš viso pasaulio. Būtų galima tai išnaudoti Mažeikių labui, bet niekam tai neįdomu.
Mano srities specialistus galima suskaičiuoti ant pirštų, tačiau nė karto kolegos ar moksleiviai iš Muzikos mokyklos nesusidomėjo tuo, kad turime itin retą instrumentą – tokių pasaulyje vos vienas kitas. Mes laikomi muzikos mokyklos konkurentais. Bet tai netiesa. Muzikos mokykla – monopolininkai, išlaikomi valstybės ir dar renkantys iš vaikų mokestį. Mes iš vaikų surinktų pinigėlių išsilaikome patys ir iš biudžeto negauname nė cento. Ar galima tokiomis sąlygomis konkuruoti?
Vaikai mokomi taip pat, kaip prieš 30 metų. Kam biudžetininkui galvoti, jei gauna fiksuotą atlyginimą? Tuo tarpu „privatininkas“ priverstas sukti galvą, kad išgyventų. Absurdas, jei kultūros darbuotojų profesionalumą lemia tik salės buvimas ar nebuvimas.
Mažeikių savivaldybės interneto svetainėje nėra nurodyta papildomo ugdymo įstaigų. Tai mažų mažiausiai neetiška.
Dėl valdininkų nenoro susikalbėti su kultūros specialistais kenčia vartotojas. Mažeikiuose nėra kultūros vizijos. Vienas žmogus nieko negali nuveikti. Tai daug pasako apie valdininkų nekompetenciją. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie, ko nors nežinodami, klausia specialisto.
Dirbam savo darbą ir garsiai nerėkiame. Domėtis kultūros situacija ir tokių įstaigų veikla turėtų valdininkas, atsakingas už šitą darbą. Jis turėtų eiti pas specialistus, o ne atvirkščiai. Kodėl kitur taip yra, kodėl pas mus negali taip būti?
Kodėl kai kurie menininkai Mažeikiuose neužsibūna? Specialistai važiuoja kur geriau, kur reikalingos jų idėjos ir mintys, o ne ten, kur ignoruojamas jų darbas.

Rasa ČERGELIENĖ,
žurnalistė, ne vieno renginio
organizatorė, pati save
vadinanti kultūros vartotoja:
– Man paliko įspūdį Dūdų šventės renginiai prie penkių kalvų. Tai vertinga šventė, kaip ir tarptautinis fotografijos seminaras „Gyvos žemės mintys“. Visa kita – komerciniai renginiai ir alaus gėrimas.
Mažeikių renginiai labiau skirti kaimiškajai kultūrai. Mes turime tokius kultūros darbuotojus, kurie tai geriausiai išmano. Mažeikiai Lietuvos kontekste yra vienas iš nedaugelio miestelių, neturinčių tokių renginių, kuriais išsiskirtų iš kitų. Varniai žinomi dėl Bliuzo naktų, Druskininkai dėl poetų rudens… Trūksta kamerinių renginių. Gal tai sudėtinga padaryti?
Pagaliau atėjo metas pripažinti, kad kultūros darbuotojai išsisėmė. Neturime tokių žmonių, kurie galėtų surengti išskirtinį renginį. Jei patys nesugebame, galima prašyti žmonių iš kitų miestų, kad parengtų projektus, kuriuose atsiskleistų, kuo mažeikiškiai gali būti įdomūs kitiems.
Organizuodama renginį Spaudos dienai susidūriau su požiūriu: kodėl nekviečiu vietos žmonių koncertuoti? Tarsi norima, kad mes virtume tik savo sultyse. Būtų labai gražu, jei galėtume tokių žmonių pasikviesti iš savų. Nebeturime kūrybingų žmonių. Gal jų yra, bet nuslopinti.
Kodėl „Poezijos pavasaris“ Mažeikius pasiekia retai? Šis projektas remiamas Kultūros ministerijos. Mažeikiams, konkrečiai bibliotekai, tereikia paskambinti ir pasakyti: norime, kad poetai atvažiuotų. Jiems tereikės tik išvirti arbatos. Mažeikiuose nėra nė vienos institucijos, kuri tai padarytų. Aš ne institucija, dirbu savo darbą. Tuomet, kai išleidome savo pirmąsias poezijos knygas, mes su V. Sungaila „Poezijos pavasario“ dalyvius pasikvietėme iš nevilties. Saviveiklininkai kartais imasi to, kas pagal pareigas priklausytų kitiems. Pamenu, kokia buvo reakcija, koks kilo nepasitenkinimas!
Yra patikimų daugelio rajonų išbandytų veiklos formų: žemaičių kultūros, krašto kultūros draugijos, tačiau Mažeikiuose kažkodėl nepasinaudojama šiomis gatavomis formomis. Regis, daroma viskas, kad jos čia nunyktų. Tereikia tik prisiminti, kaip buvo organizuojamas (arba neorganizuojamas) Krašto kultūros draugijos steigiamasis susirinkimas. Tokia idėja buvo, bet kažkas pasistengė (arba nesistengė), kad nieko neįvyktų. Per miesto dienas vienas vilnietis dailininkas užsiminė, kad galėtume rengti akvarelistų simpoziumus. Jis ir būtų tas projekto rengėjas, bet idėja nebuvo išgirsta. Kaip ir daugelis kitų idėjų.
Klube „Rotary“, kur kalbėjau apie kultūrą, sulaukiau klausimo, ar Kultūros centrui persikėlus į Naftininkų rūmus kas nors pasikeis? Atsakiau, kad 98 proc. – ne, nes žmonės lieka tie patys. Kultūros darbuotojai akcentuoja patirtį, bet aš netikiu stebuklais.
Lengva kritikuoti, tačiau kas galėtų garsinti Mažeikius? Centre galėtų būti Dionizas Poška, Leonas Skabeika, Česlovas Kontrimas. Ir akademiniai renginiai neišgelbės. Žmonėms reikia kito lygio, renginio su konkurso ar šou elementais, skirto paprastesniam žiūrovui.
Į Druskininkus suvažiavo poetai iš viso pasaulio. Švedai gerai parodė, kaip dabar turi būti skaitoma poezija. Poetas kaip aktorius, kad būtų įdomus skaitytojui. Dabar, pavyzdžiui, poezija dainuojama, repuojama.
Ar daug kas žino, kad Viekšnių kapinėse palaidotas lietuvių erotinės literatūros pradininkas Leonas Skabeika? Valentino dienos proga galima sugalvoti meilės lyrikos skaitymus. Idėjų daug. Turime surasti kabliuką, kad padarytume kažką įdomaus.

Daiva GEDVILIENĖ,
daugelio renginių „veidas“,
rajono Savivaldybės kultūros
centro režisierė:
– Kas kuria kultūrą? Pirmiausia pradėkime nuo savęs. Jei esi truputį išprusęs (ar toks manai esąs), žiūrovams atiduosi patį geriausią. Neneši į sceną purvo ar kriminalų. Manau, kad Mažeikiuose kultūra yra. Mes visi esame mąstančios būtybės ir kiekvienas norime kuo nors atgaivinti dvasią. Mažeikiškiams yra iš ko pasirinkti. Renginiai jei ne kiekvieną savaitgalį, tai kas antrą – tikrai vyksta.
Kultūra turi būti visiems prieinama. Kiekvienas žiūrovas atsirenka, ko jam reikia. Nuo to priklauso į renginius kviečiami atlikėjai, jų lygis. Negalima orientuotis tik į elitinės kultūros pageidaujančius žiūrovus. Būtina orientuotis į įvairius žmones.
Iš to, ką siūlome mes, rajono Savivaldybės kultūros centras, žmonės taip pat atsirenka. Į kokį žiūrovą orientuojamės? Mūsų renginiai skirti tiems, kuriems reikia paprastumo, laisvumo. Mūsų renginių žiūrovams nereikia gilios filosofijos, pakanka šilumos ir nuoširdumo. Jei žiūrovas šypsosi, tai ir mums gerai. Jei ką nors neigiamo išgirstame, tai tik iš žiniasklaidos. Į paskutinįjį renginį – „Derliaus šventę“ susirinko įvairių žmonių: paprastų ir tų, kurie sau gali leisti daugiau.
Anksčiau žiūrovų veidai būdavo sustingę, stovėdavo nieko nematančiomis akimis. Dabar situacija pasikeitė. Atėjusiam į renginį žmogui neberūpi problemos. Jis stengiasi atsipalaiduoti. Gal žmonės pradėjo geriau gyventi?

Algirdas PETRAVIČIUS,
VšĮ „Naftakis“ direktorius:
– Sunku išsiaiškinti, kas yra kultūra. Pas mus niekas nežino, kas tai yra. Ir niekam neįdomu. Galvojant apie kultūrinius pokyčius, kas per pastarąjį dešimtmetį mūsų mieste atsirado tokio kultūriškai sukrečiančio, kad sakyčiau „dėl to Mažeikiuose verta gyventi“? Nieko nerandu.
Galiūnų šventės – atspindys to, kas vyksta ir kituose miestuose. Dūdų šventės – keitėsi pavadinimas, bet šventės schema liko nuo senų laikų. Tik vietoje vėliavėlių vaikai mosuoja balionais ir gėlytėmis.
Padarėme renginį ir iškart jam priklijuojame „tradicinis“. Tradicija negimsta per vieną dieną, ją pagimdo žmonės. Tradicijos ateina iš tautos praeities, tėvų. Tai tokie renginiai, į kuriuos nereikia kviesti. Kaip ieškomas paparčio žiedas, ar kaip seniau važiuodavome į hipių susitikimus, nors niekas jų neorganizavo.
Jei žiūrovas veržiasi į renginius, vadinasi, yra rimtosios kultūros poreikis. Dabar į S. Sondeckio simfoninės muzikos koncertus nebereikia veltui dalyti bilietų kaip anksčiau, salė ir taip būna pilna.
Pynimas, kalvystė – pas mus daug etnokultūros meistrų, bet tam mažai skiriama dėmesio. Yra vietos šviesuolių, kuriuos būtų galima sėkmingai išnaudoti, bet dabar jie palikti likimo valiai ir vargsta patys. Vilnių mylime labiau: atvažiavusiems vos ne dulkes po kojomis šluosto, o vietos menininkams – jokio dėmesio.
Nereikia trukdyti iniciatyvoms, kurios ateina iš apačios. Unikalūs buvo šokiai parkelyje, bet buvo numarinti, nes sudarė konkurenciją kultūros darbuotojams. Blogai, kad dabar populiari fejerverkinė kultūra. Tai ateina jau iš mokyklos. Paminėsiu blogą pavyzdį. Sugalvojau padaryti susitikimus mokyklose su Nacionalinio dramos teatro aktoriais – visa plejada teatro žvaigždžių. Sugaišau mėnesį besitardamas ir – neišėjo, nors iš pradžių mokyklos labai entuziastingai priėmė pasiūlymą. Arba dar vienas pavyzdys apie mūsų žiūrovą. Žmogus norėjo nusipirkti bilietą į Vito koncertą, bet jie jau buvo išparduoti. Klausiu, ar žinote kas jis toks? „Ne, bet kaimynas bilietus nusipirko“.
Šeimos pas mus į renginius neina. Salėje vyrus pamatysime tik tuo atveju, jei juos atsivedė moterys. Moterys – varomoji jėga. Jei ne jos, neturėtume kultūros. Kultūros darbuotojai turėtų pripažinti vieną problemą – žiūrovų provincialumą.
Teigiama tendencija per pastarąjį dešimtmetį kultūros gyvenime – atsirado daugiau renginių. Kultūrai skiriamų pinigų nereikia daug, bet jie turi būti panaudojami racionaliai, galvojant apie išliekamąją vertę. Užuot pinigus leidę tokioms šventėms kaip „Stop, vasara“ ar „Sveikas, rudenėli“, geriau juos išleistume kokiam kalvių miesteliui tam, kas išskirtų iš pilkos masės.

P.S. Žinote, koks buvo mėgstamiausias mano pašnekovų (netgi tų, kurie atsisakė kalbėti spaudai) sakinys? “Čia niekam nieko nereikia”. Ar tikrai?

Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.