„Muilo burbulas“, – šypteli laižuviškis Vladas Klemenis, kai jam parodome dvidešimt penkerių metų senumo rašinį apie jį, spausdintą tuometiniame rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“. Ir tuoj pat patikslina, kad galvoje turėjęs ne rašinį, o kolūkinius laikus.
PRISIMENA BE GAILESČIO
Vladas atviras: prieš dvidešimt penkerius metus daug kas keiksnojo kolūkinę netvarką, tačiau niekam nė į galvą negalėjo šauti mintis, kad kada nors kolūkių nebeliks. Kai kurie kaimo žmonės vis dar ilgisi anų laikų. Tik ne Vladas.
„Nebuvau tinginys, kolūkiui dirbau daugiau negu sau. Tačiau jokių turtų iš tokio darbo nesusikroviau“, – prisipažįsta buvęs ilgametis kolūkio vairuotojas, kombainininkas, dabar jau pensininkas.
„Pergalės“ kolūkis visada buvo tarp pirmaujančiųjų rajone. Reorganizavus jį į žemės ūkio bendrovę, laižuviškiai išsiskirstė paskutinieji (išskyrus tebeegzistuojančią „Aušros“ bendrovę).
„Rezultatai galėjo būti kur kas geresni. Tačiau kuo didesnis kolektyvas, tuo daugiau norinčiųjų gyventi kitų sąskaita“, – pastebėjo laižuviškis. Jis prisiminė, kad ir per patį derliaus nuėmimą kai kurie vyrai nesidrovėdavo techniką palikę prie buteliuko sėsti.
„Aš irgi nebuvau šventasis, tačiau viskam yra savo laikas“, – savikritiškas vyras, kurio nuotraukos dažnai būdavo kolūkio garbės lentoje.
PROGNOZĖS BEVEIK IŠSIPILDĖ
V. Klemenis, prieš dvidešimt penkerius metus kalbėdamas su korespondentu, džiaugėsi, kad vyresnieji sūnūs į tėvus nusidavę – kaimą ir žemdirbio dalią mėgsta.
Kai pas Klemenius svečiavosi korespondentas, diplomuotas technikas mechanikas Andrius ir veterinarijos gydytojas Vytautas tarybinėje armijoje tarnavo. Tėvams atsiųstame laiške vienas rašė išsiilgęs dalgio, kitas – tėviškės peizažo.
Tai nebuvo noras įsiteikti tėvams – po armijos abudu sugrįžo į kaimą ir iki šiol ten tebegyvena. Vytautas įsikūrė Telšių rajone, Andrius – gimtojoje Laižuvoje.
Laižuvoje su šeima gyvena ir Viekšniuose elektriko, traktorininko ir vairuotojo diplomą įgijęs Arūnas.
Jaunėlis Darius, tada dar darželinukas, korespondentui tvirtino: „Būsiu kaip broliai“ (suprask – rinksis kaimą).
Darius kaimo vis dėlto nepasirinko. Mažeikių politechnikos mokykloje įgijęs operatoriaus specialybę, mieste dirbo įvairius darbus. Šiandien su šeima jis gyvena Londone.
Vladas liepia klausti žmonos, kodėl jaunėlis išsiskyrė iš kitų vaikų.
„Gal kiek ir buvo palepintas. Ne tiek spaudėm prie darbo“, – prisipažįsta Birutė ir priduria, kad sūnus nebuvęs tinginys. Tik taip aplinkybės susiklostė, kad jam mažiau teko žemdirbiškų darbų.
ANŪKAMS KAIMO NELINKI
Visi keturi Klemenių sūnūs yra sukūrę šeimas. „Turime ir vienuolika anūkų“, – suskaičiuoja Birutė. Nors pačiai neteko auginti dukrų, tačiau sūnų šeimose auga septynios anūkės.
Sutuoktinių paprašome paprognozuoti, kuris iš anūkų pasirinks kaimą. Ši užduotis pasirodė per sudėtinga.
Vyresnieji anūkai jau pasirinkę nekaimiškas specialybes. Kristina Klaipėdos universitete studijuoja socialinius mokslus, Aurelija – lietuvių kalbą ir režisūrą, Rolandas – jūreivystę, Vaida – kolegijoje verslą ir vadybą.
Klemeniai atviri: nelabai linkėtų anūkams pasilikti kaime. „Nebent kada nors pasikeistų situacija ir ūkininkavimas taptų pelningu užsiėmimu“, – pasitaiso Vladas.
MIESTE GYVENTI NENORĖTŲ
Kai kurie kaimo žmonės pailsėti senatvėje išsikrausto į miestą. Vladas sakė negalėtų ten gyventi.
„Kaip galima gyventi dėžutėse? Aš greitai pavargstu nuo miesto triukšmo. O kokia baisi aplinka prie daugiabučių namų! Kolūkio laikais teritorijos prie fermos gražiau buvo sutvarkytos“, – pasišaipo Vladas.
Panašiai kaip tėvas, „Santarvei“ kalbėjo ir Laižuvoje gyvenantys Klemenių sūnūs Andrius ir Arūnas. Anot jų, idealiausias variantas – gyventi kaime, o dirbti mieste.
Panašiai ir yra. Andrius dirba su pienvežiu, Arūnas degalinėje Mažeikiuose operatoriumi. Tačiau visiškai atsiriboti nuo žemdirbiškų darbų nepavyksta: abu turi žemės, laiko gyvulių.
Jono STRAZDAUSKO nuotrauka
