Lietuvių kalba šiandien: kodėl tai kelia rūpestį?

Rita Miliūnaitė

Ketvirtadienį minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šia proga – straipsnis apie mūsų valstybinės ir gimtosios kalbos išsaugojimą.
Viešojoje erdvėje dažnai galima perskaityti ar išgirsti vartojamas svetimybes, žargoną. Vieni tai peikia, sakydami, kad bent jau vieši asmenys turėtų kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. Kiti atstovauja bendruomenės daliai, kuri vartoja netaisyklingus žodžius ir tai įvardija kaip saviraiškos būdą, madą ar globalizacijos pasekmes.
Kaip yra iš tiesų, ar lietuvių kalba nyksta, ar atsigauna, nuo ko priklauso jos gyvybingumas ir kaip kiekvienas galime prisidėti prie kalbos išsaugojimo, pasakoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis ir Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė.

Kalbos gyvavimas skirtingose srityse

Kalbos gyvybingumą, jos vartojimą ir atsinaujinimą lemia daug skirtingų dalykų. R. Miliūnaitė pabrėžia, kad svarbiausios išorinės kalbų gyvavimo sąlygos yra šios: vartotojų skaičius, kalbų kontaktų intensyvumas ir kryptys, šalies vykdoma kalbos politika ir kalbos priežiūros institucijos, visuomenės veiklos sritys, kur vartojama kalba, švietimo politika, žiniasklaidos kalbos kokybė.
Nė kiek ne mažiau svarbus ir pačios visuomenės nusiteikimas: ar žmonės nori kalbėti savo prigimtine kalba, ar geba ją kurti ir atnaujinti, ar didžiuojasi ja, ar perduoda ją savo vaikams ir rūpinasi, kad kalba nenutrūkstamai tekėtų iš praeities į ateitį.
Jeigu pagal šiuos kriterijus mėgintume vertinti lietuvių kalbą, galima teigti, kad jos būklė nebloga. Tačiau yra ir tokių sričių, kur lietuvių kalbos gyvavimas šiandien kelia rūpestį.
„Mokytojai, dėstytojai skundžiasi, kad mokiniai ir studentai, veikiami sparčiai kintančio skaitmeninio pasaulio, negeba suvokti ilgesnio teksto, juolab patys neišmoksta sklandžiai kalbėti ir rašyti. Visi pastebime, kad dažnai viešojoje vartosenoje, oficialiuose tekstuose nebesilaikoma anksčiau įprastų bendrinės kalbos rašybos, skyrybos, žodyno ir gramatikos normų. Į viešąją ir privačiąją vartoseną skverbiasi anglų kalba – pradedant viešaisiais užrašais, reklama, baigiant kasdieniais socialinių tinklų tekstais“, – atkreipė dėmesį R. Miliūnaitė.

Piliečio pareiga – kalbėti kuo taisyklingiau

Anot VLKK pirmininko A. Antanaičio, visais laikais visose kalbose egzistavo ir tebeegzistuoja žargonas ir į visas kalbas skverbiasi svetimybės, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo ypatinga. Kad ir kaip būtų, kiekvienas žmogus turėtų atkreipti dėmesį į savo vartojamos kalbos klaidas ir stengtis jas taisyti.
„Piliečio pareiga kalbėti kuo taisyklingesne valstybine kalba, o nesugebėjimas to padaryti pirštu prikišamai rodo kalbančiojo ir jo aplinkos mąstymo primityvėjimą ir nesugebėjimą sklandžiai reikšti minties“, – teigė A. Antanaitis.
Tiesa, pagyrimo verti tie asmenys, kurie domisi kalbos tobulinimu. VLKK konsultuoja visuomenę visais kalbos klausimais ir kiekvieną mėnesį savo interneto svetainėje teikia populiariausių užklausų apžvalgą, todėl aiškiai mato besikeičiančias tendencijas.
Dabar visuomenę labiausiai domina įvairūs žodyno klausimai: ar vartotinas vienas ar kitas žodis, koks galimas vieno ar kito svetimžodžio atitikmuo, taip pat gramatikos dalykai, tokie kaip įvairių linksnių ir prielinksnių konstrukcijų taisyklingumas.
Taip pat sulaukiama nemažai pasiteiravimų dėl rašybos ir skyrybos ir, žinoma, dėl svetimybių, atėjusių iš anglų kalbos, kurių pastaruoju metu vartojama iš tiesų daug: „piaras“ vietoje viešųjų ryšių, savireklamos, „linkas“ – vietoje nuorodos, „influenceris“ – vietoje nuomonės formuotojo ir kt. Niekaip neatsisakoma vertinių „neužilgo“, „gerbūvis“, „išsireiškimas“, o kai kurie žodžiai („dėtis“, „gautis“) tebevartojami lietuvių kalbai nebūdinga reikšme.
Visas straipsnis – antradienio laikraštyje.

Karolina Kotryna PETRAUSKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*