Reklama

Lietuvoje | 2011-10-25 08:56 | Autorius:
Versija spausdinimui

Dvyliktasis Simono Daukanto premijos laureatas(1)

Šį penktadienį Lenkimuose įvyks renginys, skirtas žymaus istoriko, rašytojo ir tautosakos rinkėjo Simono Daukanto 218-osioms gimimo metinėms paminėti. Iškilmingiausia renginio akimirka – Simono Daukanto premijos įteikimas. Šiemet ją gaus buvęs ilgametis nepriklausomo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ žurnalistas, tautodailininkas, kraštotyros rinkėjas ir rašytojas, skuodiškis Juozas Vyšniauskas.


Už tai, kad garsina Skuodo rajoną
Simono Daukanto premiją 1989 m. įsteigė tuometinis Skuodo rajono Lenkimų parodomasis-atraminis tarybinis ūkis. Jam iširus, t. y nuo 1995 m., premijos skyrimas perėjo Lenkimų seniūnijos, o nuo 2003 m. – Skuodo rajono savivaldybės administracijos žinion. Sprendimą priima rajono mero potvarkiu sudaryta speciali komisija, o pretendentus premijai gauti siūlo visuomenė: įmonės, įstaigos, visuomeninės organizacijos.
Premija skiriama kas antrus metus. Į ją gali pretenduoti garsūs Skuodo rajono ar iš čia kilę žmonės, kurie savo darbais, kūryba, pasiekimais moksle ar kilniais poelgiais garsina savo kraštą visoje Lietuvoje. Įsteigus ir skiriant premiją, kaip skelbiama nuostatuose, siekiama skatinti savo kultūros, literatūros, švietimo, medicinos, mokslo, ekonomikos, žemės ūkio, ryšių populiarinimą, integracijos ES erdvėje savitumą, tautinio identiteto ir kultūros, tautos, regiono unikalumą bei jo vertybių išlaikymą, permanentiškumą ir populiarinimą šalyje bei už jos ribų.
Tačiau anksčiau nebuvo reikalavimo turėti ryšį su Skuodo rajonu pretenduojantiems į premiją . Premija skirta už darbus, panašius į tuos, kuriuos kadaise dirbo S. Daukantas (istorijos, literatūros, tautosakos. – D. Z.), ar tiesiog jo darbų tyrinėjimą. Tad premiją yra gavusi ne viena, Lietuvoje gerai žinoma, asmenybė: rašytojai Petras Dirgėla ir Romualdas Granauskas, istorikai Vytautas Merkys, Egidijus Aleksandravičius, Alfredas Bumblauskas bei Edvardas Gudavičius, kalbininkas Giedrius Subačius.
2003-aisiais, kai S. Daukanto premiją skirti ėmėsi Skuodo rajono savivaldybė, premija pagaliau „sugrįžo“ į tą rajoną. Į ją begalėjo pretenduoti tiktai Skuodo rajone gyvenantys ar iš čia kilę asmenys. O kas gi kitas labiau garsina tą rajoną, jeigu ne buvęs ilgametis nepriklausomo Skuodo rajono laikraščio “Mūsų žodis” žurnalistas, poetas, septynių respublikinių literatūrinių premijų laureatas Stasys Jonauskas?! Tad 2003 m. jam paskirta premija už poeziją apie einantį laiką. 2005 m. ji atiteko Lenkimų S. Daukanto pagrindinės mokyklos mokytojams – lituanistei ir istorikui – Adelijai ir Algirdui Drukteiniams. Kadangi jų pastangomis S. Daukanto klėtelėje atnaujinta ekspozicija, parengti mokiniai-gidai, o minint S. Daukanto gimimo metines, kasmet rengiamos literatūrinės muzikinės kompozicijos. Tiksliau, saugomas bei plėtojamas istoriko ir rašytojo S. Daukanto palikimas bei atminimas ne tik mūsų rajone, bet visoje Lietuvoje. 2007 m. premijos laureatu už aktyvią savo kaip rašytojo ir režisieriaus veiklą, šalyje propaguojant žemaitiškumą, pripažintas režisierius, aktorius, dramaturgas, poetas, prozininkas Edmundas Untulis. Jis vadovauja unikaliam Skuodo žemaičių teatrui, vaidinančiam tik žemaitiškai. Daug pastarųjų metų – tik paties E. Untulio parašytas pjeses. Na, o 2009 m. už nuopelnus muzikinio ugdymo srityje premiją gavo Skuodo meno mokyklos mokytoja Seva Kazenkovienė. Vienas šios pedagogės vadovaujamas kolektyvas pirmasis į Skuodo rajoną „parskraidino“ LLKC „Aukso paukštę“. Kaip ir jos mokinės, kanklių specialybės mokytoja yra Karalienės Mortos premijos diplomantė bei laureatė.
Šiemet dvyliktuoju S. Daukanto premijos laureatu taps buvęs ilgametis nepriklausomo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ žurnalistas (išdirbo net 32 metus.- D. Z.), tautodailininkas, kraštotyros rinkėjas ir rašytojas, skuodiškis Juozas Vyšniauskas. Jo kandidatūrą premijos skyrimo komisijai Aleksandrijos kaimo bendruomenė su Skuodo muziejumi pateikė už knygą „Dvaras prie Aleksandrijos (2009 m.), kurioje pasakojama apie vieną iš S. Daukanto giminės šakų – Kaunackius. Nors tai toli gražu ne vienintelis šio autoriaus leidinys.
Rašymas džiugina širdį
Kaip sako Juozas Vyšniauskas, jis nuo pat jaunystės mėgo kaupti ir tvarkyti įvairią rašytinę medžiagą. Ypač branginęs savo šeimos archyvus. Tad pirmuoju savo leidiniu laiko kraštotyros darbą iš Vyšniauskų sodyboje saugomų laiškų. Jų buvę labai daug. Ne tik lietuviškų. Tad išėjo nemažos apimties knyga. Įrišti penki jos egzemplioriai – jam ir broliams, seserims po vieną. Lygiai taip pat pasielgęs ir su visais tėvų archyvuose rastais dokumentais. Jų aptikęs ir iš XVIII a. pabaigos, ir iš XIX a. pradžios. Ir kraštotyra taip patikusi, jog vėliau parengęs dar vieną darbą. Tik šįsyk jau bandęs aprėpti ne vien savo šeimos, o viso rajono gyvenimą. Tiksliau, tautodailę. Darbą pavadinęs „Tautodailė Skuodo rajone“. Laikotarpis – nuo XIX a. vidurio iki tų dienų (1980-ųjų metų. – D. Z.). Tad, kaip šiandien prisimena, darbo įdėjo tikrai nemažai. Po to išleido nedidelės apimties knygelę „Gimtasis Klauseikių kaimas“. Kol galiausiai vienas po kito pasirodė jau kapitaliniai darbai – knygos „Dvaras prie Aleksandrijos“ (2009) bei kartu su seserimi gamtininke Marija Jankauskiene parašyta „Gydytojas Vaclovas Intas (2011).
J. Vyšniauskas paatviravo, jog rašydamas patiria didelį malonumą – tas procesas džiugina širdį. Tačiau, kai jau darbas baigtas, ir reikia „kalėdoti“, prašant paremti leidybą, nėra jauku. Netgi savotiškai gėda. Mat, ieškodamas lėšų pastarajai knygai, visko išgirdęs bei patyręs – ne tik abejonių, bet ir pasipiktinimo. „Galvojau, kad Intą (jis po gaisro 1962-aisiais iš akmenų ir augalų sukūrė originalų Mosėdžio miestelio centrą bei įkūrė unikalių akmenų muziejų. – D. Z.) mūsų rajone visi labai myli, vertina jo veiklą, palikimą… Bet, pasirodo, taip nėra“, – sako J. Vyšniauskas. Ir prasitaria abejojąs, ar beras vidinių jėgų prašyti paramos dar sykį.
Nors planų netrūksta. Sako, per žiemą tikisi užbaigti „Klauseikių kaimo fotoalbumą“. Tiksliau, tiriamąjį darbą apie fotografijos raidą “n” kaime. Mat nuo pat mažens ir jis pats, ir abu broliai mėgstą fotografuoti. Nuotraukų prisikaupė devynios galybės!.. Turįs net tokių, kurios datuojamos XIX a. pabaiga. Ne tik darytų Lietuvoje, bet ir klauseikišiams artimųjų atsiųstų iš už Atlanto. Tad išmesti gaila. Todėl ir gimusi idėja knygai. Jai besiruošdamas, apklausė jau beveik visus dar gyvus klauseikiškius, susitiko su keletu fotografų. Tad leidinys turėtų būti gausiai iliustruotas.
„Jau beveik turiu medžiagos ir antrajai knygai apie Kaunackius“, – prasitaria J. Vyšniauskas. Ir pasakoja, jog po pirmosios „Dvaras prie Aleksandrijos“ pasirodymo netikėtai sulaukė maskviečio Vsevolod Cvetkov laiško – jis teigia esąs Platono Kaunackio, anot įvairių šaltinių, atžalų neturėjusio, provaikaitis. Tad labai daug vertingos medžiagos jau pateikęs bei pažadėjęs pateikti ateityje.
Tiesiog lėmė aplinkybės
Dar keletą leidinių, reprezentuojančių Skuodo rajoną, anot J. Vyšniausko parašyti tiesiog lėmė aplinkybės. Pirmasis iš jų – apie Mosėdį. Tik be jokios kūrybinės laisvės – taip, kaip reikia. Tad, pasikeitus laikmečiui, t. y. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tekstą teko perrašyti. Nors knygelė vis tiek nepasirodė. „Džiaugiuosi, kad ji ir neišėjo, – šiandien atvirauja autorius. – Palikau jos rankraštį vietos mokykloje… Ir viskas“.
Vėliau likimas suvedė su visoje Respublikoje gerai žinomais fotografais Romu Damuliu ir Jonu Danausku. Su pirmojo fotografijomis teko išleisti knygelę apie Skuodą kaip kuršių ir žemaičių žemę, o su antrojo – net du kiek besiskiriančius leidinio „Skuodo žemė“ leidimus.
Tiesa, anuomet Skuodo rajono valdžia buvo sumaniusi išleisti seriją beveik enciklopedinio pobūdžio knygų apie iškiliausius rajono žmones. J. Vyšniauskas parengė pirmąjį šios serijos leidinį apie pedagogus, bibliotekininkus, kultūros darbuotojus – Skuodo žemės šviesuolius. Ir tai buvo vienintelė šios planuotosios serijos knyga.
„Matyt, iš aukščiau taip surikiavo…“
-, paklaustas, kam viso to, ką daro, jam reikia, atsako dvyliktasis Simono Daukanto premijos laureatas Juozas Vyšniauskas. Ir teigia, jog, išėjus į užtarnautą poilsį, dienos tikrai neprailgsta – veiklos netrūksta. Tuo labiau, jeigu ji miela širdžiai.
Pavyzdžiui, jau ne vienerius metus pavasarį pažįstamus bei Aleksandrijos bendruomenės narius sukviečia į talką, kurioje ir pats aktyviai su šeima dalyvauja, begriūnančio Kaunackių dvaro aplinkai sutvarkyti. „Ten stovi mano stogastulpis – kas dvejus metus perdažau, impregnuoju, – pasakoja. – Jei valdžia atiduotų, tvarkyčiau ir tą pastatą!.. Tačiau man neatiduoda. Kadangi jo tiesiog nėra – nefiguruoja jokiuose dokumentuose“. Na, o kadangi nefiguruoja, vadinasi, neturi ir šeimininko, iš kurio būtų galima jį nusipirkti. Tad visų pirma turėtų įsiteisinti Skuodo rajono savivaldybė, o jau paskui… Paskui, tikriausiai, būtų nuspręsta, kad J. Vyšniauskas nėra artimas kaimynas – šalia neplyti jo žemė, tad jokių teisių įsigyti griuveną neturi. „O apskritai kam jis jums? – klausiu. – Maža darbų, rūpesčių?!.“ „Aš tiesiog tvarkyčiau ir saugočiau jį kaip istoriją“, – atsako pašnekovas, kartu visiems skeptikams atsakydamas ir į klausimą, ar šiemet teisingai paskirta Simono Daukanto premija.
„Yra asmenybių, kurių pomėgių ir interesų laukas toks platus, kad jo užtektų keletui, nesidominčių niekuo. Viena tokių įvairiapusių asmenybių – tautodailininkas ir žurnalistas, buvęs ilgametis Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorius Juozas Vyšniauskas. Dirbdamas savo tiesioginį darbą, t. y. informuodamas Skuodo rajono žmones apie tai, kas vyksta rajone bei kitais aktualiais klausimais, jis dar ir tašė skulptūras iš ąžuolo, užsiiminėjo grafika bei visada domėjosi tiek visos Lietuvos, tiek savo gimtojo krašto ar rajono istorija. Tiksliau, ne vien tiktai domėjosi, bet ir pats aktyviai prisidėjo, ją kaupiant ir saugant – yra parengęs ne vieną kraštotyros darbą, publikuotą rajono ar respublikos spaudoje arba perskaitytą įvairiose istorijai, kraštotyrai skirtose konferencijose.
O vienu svarbiausių ar netgi pačiu svarbiausiu darbu savo gyvenime J. Vyšniauskas nuo pat jaunystės laikė tikslą pastatyti rašytinį paminklą laiko bepasiglemžiamam dvarui Kivyliuose, prie Aleksandrijos, ką ir padarė, išleisdamas knygą „Dvaras prie Aleksandrijos“. Ji – paminklas ne tik aprašomajam dvarui, bet ir visai Kaunackių giminei, kuri yra viena iš žymaus istoriko, rašytojo bei tautosakos rinkėjo Simono Daukanto giminės genealoginio medžio šakų. Šis reikšmingas kraštotyros-istorijos darbas jo autoriui leidžia būti pelnytai pagirtam už stebėtiną kruopštumą ir darbštumą – savybes, kurios charakterizuoja ir S. Daukantą”, – rašoma nepriklausomo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ rekomendacijoje Simono Daukanto premijos skyrimo komisijai.
Dalia ZABITIENĖ
Nuotrauka iš J. Vyšniausko asmeninio archyvo.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.