Pastaruosius keliolika metų vykusios permainos kaimą neatpažįstamai pakeitė. Atkaklieji, pasinaudoję europine parama, plėtoja savo ūkius, nusivylusieji žemės ūkiu įsidarbino mieste ir atsisakė gyvulių. Silpnavaliai nusigėrė. Tačiau Klaipėdos rajono Tickinų kaimo ūkininkų Genovaitės ir Stanislovo Tenkučių gyvenimo jokios permainos nepalietė. Prieš 17 metų ėmęsi ūkininkavimo, jie, ir sulaukę garbaus amžiaus, neišsižadėjo žemės ūkio darbų: laiko melžiamas karves, augina arklius. Meilė žemei, prieraišumas gyvuliams teikia stiprybės – jie neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Be darbo, be savo keptos duonos, pieno. Tai vyresniosios kartos žmonės, išsaugoję ne tik senojo kaimo gyvenimo būdą, bet ir šviesią jo dvasią. Pernai „Bangos“ laikraščio skaitytojai ūkininką S. Tenkutį pasiūlė nominacijai „2007 metų Klaipėdos rajono žmogus“. Jis buvo vienas iš 17 kandidatų.

Prieraišumas arkliams
Endriejavo seniūnijoje, Tickinų kaime, prie kelio į Žadeikius stūksanti ūkininkų Genovaitės ir Stanislovo Tenkučių sodyba išduoda jos šeimininkus esant darbščius ir tvarkingus. Septintą dešimtį skaičiuojantys pensininkai nė nemano atsisakyti mišraus, pusiau natūrinio ūkio.
Ant ūkinio pastato sienos sukabinti pakinktai – ženklas, kad Stanislovas turi arklių. Iš tiesų jis augina šiuos gyvulius. Tvarte – 4 kumelės, prie vienos glaustosi kumeliukas. Erdvės reikalauja galiūnas, Lietuvos sunkiųjų veislės eržilas. Beveik toną sveriantis Saturnas kelia baugią pagarbą. „Protingas gyvulys – vaiko nenuskriaus“, – glostė galingo eržilo galvą ūkininkas.
Prieraišumas šiems gyvuliams – nuo jaunumės, kai paauglys pradėjo dirbti miškų ūkyje su arkliu. Perėjęs į kolūkį, atsisėdo į traktorių. „Bet jei būtų mokėję tokią pat algą, kaip traktorininkui, būčiau dirbęs su arkliu“, – šypsojosi ūkininkas, pridūręs, jog kiekvieną arklį pakelėje apžiūrintis. „Turiu priklausomybę šiems gyvuliams, kaip kai kurie žmonės alkoholiui“, – savo prieraišumą palygino ūkininkas.
Taigi S. Tenkutis per visus ūkininkavimo metus augina arklius. Vienais metais turėjęs net vienuolika. „Kaimo žmonės ieško pirkti darbinių arklių. Ne tik mūsų, bet ir aplinkinių rajonų žmonės teiraujasi, ar neturiu darbinio arklio“, – pasakojo endriejaviškis ūkininkas.
Pasak jo, kaimiečiai perka arklį įdirbti žemei, nuvažiuoti į parduotuvę. Stanislovas savo žemę įdirba traktoriumi, tik daržą pasikinkęs kumelę vagoja. Į parduotuvę važiuoja lengvuoju automobiliu.
Ūkininkas kalbėjo, kad jauną arkliuką reikia prijaukinti – išmokyti tempti vežimą, traukti plūgą. „Bet svarbiausia – pripratinti, kad jis leistųsi pakinkomas. Tai darome dviese – su sūnumi Steponu“, – pasakojo S. Tenkutis.
Pernai jis pardavęs dvi kumeles ir gavęs apie 7000 litų.
Nesigaili neatsisakęs ūkio
Ūkininkai Tenkučiai dar laiko 4 melžiamas karves, tiek pat telyčių, 2 veršelius. Pieną parduodantys pieninei – už kilogramą gaunantys po 65 centus, ir tai tik nuo rudens. „Ankstesniais metais spaudžiau sūrius, separavau grietinę ir vežiau parduoti į Gargždų turgų. Labiau apsimokėjo, bet nebėra tiek sveikatos“, – kalbėjo Genovaitė Tenkutienė.
Stanislovas pastebėjo, kad parduotuvėje pabrangus pienui kaimo žmonės ėmė ieškoti karvių. Tačiau dabar jų labai trūksta. Taigi ūkininkas, turėdamas tris sukergtas telyčias, patenkintas, kad nebus sunkumų jas parduoti. Mat savo melžiamų karvių bandos nebedidinsiąs.
Paklausus, kodėl 68–erių metų ūkininkas ir metais jaunesnė žmona tebelaiko melžiamas karves, nors už pieną gauna apgailėtinus centus, jie šyptelėjo: „Kad be darbo nebūtume – reikia mankštintis, kad nesustirtume.“ Ir pridūrė, kad jų didžiausias pagalbininkas – kartu gyvenantis vyriausiasis sūnus Steponas, be kurio tokiame ūkyje vieni tėvai nesusitvarkytų.
S. Tenkutis prisipažino, kad buvo pasišovęs išeiti iš prekinės žemės ūkio gamybos ir gauti europines išmokas, bet jo ūkis neatitiko reikalavimų. „Dėl to aš dabar nesigailiu“, – šypsojosi jis.
Ūkininkas neslėpė, kad pasinaudoti kita europine parama ūkiui plėsti, modernizuoti jam buvo per sudėtinga dėl nepakankamo išsilavinimo. „Dabar gaunu tik išmokas už deklaruotus pasėlius. Savo turiu 9 ha, nuomoju 25 hektarus žemės“, – sakė pašnekovas.
Dirbdamas alkanas nebūsi
Taigi šie ūkininkai verčiasi savo jėgomis ir lėšomis. Tenkučiai gailisi kaimo žmonių, nelaikančių gyvulių. „Dirbdamas alkanas nebūsi. Jie, matyt, nepaslenka dirbti ir teisinasi, kad neapsimoka“, – kalbėjo pašnekovai.
Užsiminus, kad nemažai kaimiečių prasigėrę, ūkininkai palingavo galvas. Stanislovas pratarė: „Nežinau, kaip reikia prie alkoholio priprasti. Mūsų namuose per šventes prie vaišių stalo, kai susėda vaikai su šeimomis, tik paragaujame stipriųjų gėrimų.“
Beje, Tenkučiai užaugino tris vaikus – dukrą ir du sūnus. „Ištuštėjus namams, iš globos namų „Smiltelė“ parsivežėme devynmetes dvynukes, kurias globojome, kol užaugo. Dabar jau devyniolikos sulaukusios, – pasakojo S. Tenkutienė. – Mokėme pažinti gyvenimą, buities darbų. Ir dabar jos aplanko mus – Kalėdas šventėme kartu.“
Naminės duonos skonis
Ūkininkai džiaugėsi, jog valgo sveiką maistą, nes patys augina gyvulius, grūdus, daržoves.
Kas savaitę Genovaitė iš savo užaugintų rugių, sumaltų savo malūne, kepa duoną. Ji tirpsta burnoje. Anot šeimininkės, naminė duona ir sveikesnė, ir skalsesnė negu pirkta parduotuvėje. Kepa ir pyragą – kasdienai paprastą, o šventėms pagerintą.
Tenkučiai neperka pieno produktų – savo sviesto, grietinės nepalyginsi su parduotuvėje pirktais. Ir netgi gardžiuojasi ožkelės, mekenančios jų tvarte, pieneliu. Neperka ir mėsos gaminių. Dabar jų tvarte kriuksi keturi pusbekoniai.
Ūkininkai kalbėjo, jog žiemą daugiau laisvo laiko esą. Bet ir dabar netinginiauja. Genovaitė mezga vilnones kojines savo vaikams, anūkui, vyrui. Ji prisiminė, kad 40 metų bendro gyvenimo sukakties proga vaikai jiems padovanoję kelialapį į sanatoriją. „Kaip buvo gera“, – šypsojosi moteris.
Stanislovas sakė, kad šiuo metu esą lengviau. „Sušilus orams, nežinai, kur lėkti, kam ką daryti“, – prisipažino jis. Mat turėdamas traktorių, žemės dirbimo padargus, įdirba žemę ir kaimynams, pažįstamiems. Jiems eilėje tenka laukti.
Ūkininkai savo darbštumu ir kaimyniškumu pelnė aplinkinių pagarbą.
Virginija LAPIENĖ
Stasio ŠEŠTAUSKO nuotr.: Galingas eržilas paklūsta ūkininkui Stanislovui Tenkučiui.