Romansai – neatskiriama gyvenimo dalis

Pažįstami jau nesistebi, kai Budriuose gyvenanti ir rugsėjį šešiasdešimtmetį atšventusi mokytoja ekspertė Vida Paulauskienė į rankas paima gitarą ir užtraukia romansą.
Ir visai nesvarbu – lietuviškai ar rusiškai jis skambėtų, trumpam priverčia užmiršti viską.NUO VAIKYSTĖS MĖGO SVAJOTI
Kai Vida nusprendė studijuoti rusų kalbą, tuomet ne visi artimieji pritarė tokiam jos pasirinkimui – esą ir be jos aplinkui pilna kalbančių rusiškai. Tik tėvas mokytojas turėjo tvirtą savo nuomonę – jei jau reikia kalbėti rusiškai, tai geriau tegu savi moko, o ne atvykėliai.
Moteris prisipažįsta, kad nuo vaikystės buvo smalsi ir dažnai dainuodama mėgavosi laisve – išeidavo į mišką, pievas, pas toliau gyvenančias drauges. O tėvai, neradę jos kieme, išmaišydavo grėbliais tvenkinius.
Kiek paaugusi išmoko jodinėti ir su malonumu užsėdusi ant kaimynų arklio nujodavo į ganyklą. Ne kartą teko ir nuo arklio nukristi. Tačiau ant arklio nepykdavo.
– Tik pasidžiaugdavau arklio protu, nes man nukritus jis sustodavo, – prisiminusi tuos laikus sakė pašnekovė.
Tačiau būdama ir vyresnio amžiaus nepaliovė svajoti. Ją viliojo kalnai. Nežinia kodėl, bet norėjosi pamatyti Kaukazo kalnus. Buvo metas, kai užsisakydavo laikraščius gruzinų, armėnų kalba. Nors skaityti ir nemokėjo, bet negalėdavo atitraukti akių nuo rašto, kuris jai priminė vynuogių kekes. Jai norėjosi bendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis, susirašinėti ir ten nuvykti. Po daugelio metų ji nepraleido progos nuvykti į sanatoriją ir apsilankyti tose vietose, kur gyveno ir žuvo rusų poetas Michailas Lermontovas.

ŠEIMA – ŠVENTAS DALYKAS
Būdama jauna ir matydama, kas vyksta kaime aplinkui, ji stebėjosi kai kurių vyrų ir moterų laisvu elgesiu. Turėjo savo nuostatą, kad šitaip elgtis nedera.
Svajojo apie didelę ir gražią meilę, apie ištikimybę. O tėvas vis primindavo, kad norint sukurti šeimą reikia ieškoti sau lygaus žmogaus. Savo išrinktąjį Romualdą – šviesiaplaukį, žydraakį, kaip pati sako –dangišką žmogų – sutiko Darbėnuose. Dirbo jis Kašučiuose mokytoju ir mokėsi Kūno kultūros institute. Vėliau į pasaulį atėjo trys vaikai – Irvingas, Irma ir Juozas.
Būdama neramios sielos, nenustygdama vietoje ji sumanė pinti iš vytelių bei daryti iš molio įvairius gaminius. Tačiau gaminti iš molio geriausiai sekėsi sūnui Juozui, kuris, pasak pašnekovės, iš senelio paveldėjo ne tik vardą, bet ir polinkį į meną, atvedusį į Dailės akademiją.

NETEKTYS
Susirgus ir anapilin iškeliavus vyrui, visi rūpesčiai užgulė jos pečius.
Bet, pasak V.Paulauskienės, ateina toks metas, kada supranti, jog negali palūžti, sugniužti.
Artimų žmonių – tėvo, dėdės, vyro, mamos – mirtis, esant šalia, širdyje paliko tuštumą. Reikėjo ją kažkaip užpildyti, atsirado poreikis pačiai išsilieti.
Iš pradžių pradėjo groti kanklėmis. Vėliau į rankas paėmė seniai pirktą gitarą. Norėjosi dainuoti apie meilę, išsiskyrimą ir vienatvę. „Mano pirmieji mokytojai, kurie mane mokė groti gitara, buvo mano mokiniai, grįžę iš armijos – Antanas Balsevičius ir jau anapilin iškeliavęs Liudas Paukštė“,– sakė pašnekovė, prisipažindama, kad gitara norėjusi išmokti groti dar jaunystėje.
Dabar dažnai, kai sutemos pradeda gaubti namus, ji viena dideliam name ateina į buvusį miegamąjį ir paėmusi gitarą į rankas užtraukia romansą.
Tai ne tik rusiškos, bet ir lietuviškos 1948-1950 metų dainos. Ir atrodo, kad ji dainuoja ne tik sau, bet ir savo negrįžtamai išėjusiam žmogui.

LIKUSI BE VYRO SUMANĖ NUSIPIRKTI TRAKTORIŲ
Tikėjosi – bus lengviau. Tačiau neturėjo pinigų. Drebančia širdim skolinosi iš visų – brolio, sūnaus, buvusio mokinio, verslininko, pagelbėti paprašė net vienuolio. Draugė siūlė vežti į lombardą auksinius žiedus. Deja, jų neturėjo. Tačiau į ką ji kreipėsi, visi pagelbėjo ir iki šiolei ji už tai esanti dėkinga.
Tuo metu Raguviškiuose ji dirbo tikybos mokytoja. Į Raguviškius atvykdavo labai anksti. Eidavo Minijos pakrantėmis ir pjaudavo karklo vyteles, iš kurių po pamokų grįžusi namo pindavo, o gaminius savaitgaliais veždavo į Klaipėdos turgų.
Įsigijus traktorių, reikėjo išmokti jį vairuoti. Traktorininko pažymėjimo neturėjo. Dideliame lauke ūkininkas liepė sėsti prie vairo.
– Traktorius lekia per lauką, o aš nieko nežinau, išskyrus, kur yra stabdžiai,– prisipažino pašnekovė.
Kartą išvažiavo traktoriumi į Žutautų kaimą, o apsisukti nemoka. Važiuodama pametė krepšį. Sustabdžiusi ir palikusi traktorių, lėkė atgal krepšio pasiimti. O atvažiavusi į Žutautus prašė mokinių, kad pagelbėtų – traktorių apsukti.
Buvo jai tada per penkiasdešimt metų. Ne kiekviena tokio amžiaus moteris ryšis sėsti prie vairo. Pradėjusi lankyti vairavimo kursus, kartą net ašarą nubraukė – manė, neišmoks. Kieme vairuodama automobilį, sumaišė pedalus ir vietoj stabdžio nuspaudė „gazą“ taip, kad skriste įskrido į garažą. Gerai, kad šis senutėlis buvo, sugriuvo nepridaręs daug žalos. Sūnus žado neteko, pamatęs, kokiu greičiu ji į garažą nėrė.
Tačiau save nugalėjo. Automobilis tapo vos ne gyvu daiktu, su kuriuo galima ir pasikalbėti.
Kartais Vida Paulauskienė, eidama pas karves į pievas, pasiima ir fotoaparatą. Ji fotografuoja, kaip rytais teka saulė, o vakarais įamžina saulėlydžius.
Aldona KAREČKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video