Aukso vainikas medžio drožėjui – paskatinimas tobulėti

Tautodailininkas Antanas Viskantas (pirmas iš dešinės) – vienas iš trijų šalies liaudies menininkų, pasipuošusių Aukso vainiku. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Garbingiausias Lietuvos tautodailės apdovanojimas – „Aukso vainikas“ papuošė medžio drožėjo, skulptoriaus Antano Viskanto galvą. Šis liaudies menininko įvertinimas skirtas už jo darbus kryždirbystės srityje.
Medžio drožėjas teigia, kad šio įvertinimo link jis ėjo visą dešimtmetį, o jo sulaukus nežada sustoti – dar yra ko siekti.

Iki šiol – sidabro vainikėliai

„Aukso vainiko“ parodą-konkursą Lietuvos nacionalinis kultūros centras organizuoja keturioliktąjį kartą. Tradiciškai per Tris karalius vykstanti liaudies menininkų apdovanojimų šventė šiemet surengta Širvintose. Aukso vainikai respublikiniame ture skiriami taikomosios ir vaizduojamosios dailės srityse bei kryždirbystėje. Šiemet geriausiojo liaudies menininko vardo siekė 27 šalies liaudies meistrai.
Geriausio šalies kryždirbio vardą Trys karaliai tautodailininkui A. Viskantui atnešė už jo sukurtus koplytstulpius Viekšnių bažnyčios šventoriui, Židikų Marijos Pečkauskaitės muziejui, kryžių, pastatytą prie Užvenčio bažnyčios, bei Rūpintojėlį – paminklą stalinizmo aukoms atminti, esantį Tirkšlių kapinėse.
Parodoje-konkurse „Aukso vainikas“ liaudies meistras A. Viskantas dalyvauja ne pirmą kartą – jo darbai būdavo įvertinami prizinėmis vietomis, laimėti du sidabro vainikėliai.

Daug apdovanojimų

Paklaustas, kas medžio drožėjui yra šis garbingas apdovanojimas – Trijų karalių dovana, jo paties dovana Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ar ilgo, atkaklaus bei prasmingo darbo įvertinimas, A. Viskantas atsakė, kad tinka visi trys variantai.
„Kada nors tai turėjo atsitikti: siekti šio laimėjimo nuolat ragino draugai tautodailininkai, padaryta iš tiesų nemažai darbų, pasiektas ne vienas laimėjimas, turiu daugybę padėkos raštų, du kartus esu apdovanotas to paties Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtais sidabro vainikėliais, tad iki „Aukso vainiko“ visada buvau labai arti. Pagaliau tas laikas, matyt, atėjo“, – svarstė kitais metais 60-metį švęsiantis tautodailininkas.
Kai prieš ketverius metus, siekdamas „Aukso vainiko“, A. Viskantas Kelmėje buvo apdovanotas pirmuoju sidabro vainikėliu, jis nė kiek nenusivylė.
„Jokio nusivylimo tikrai nėra, antra vieta esu patenkintas, nes tai tikrai aukštas mano meistriškumo įvertinimas. Šis apdovanojimas man iki šiol pats svarbiausias. Tuo viskas dar nesibaigia, dirbti nenustosiu, tad ateityje gal būsiu įvertintas ir pagrindiniu prizu – „Aukso vainiku“, – tada „Santarvei“ kalbėjo liaudies menininkas.

Medis – nuo vaikystės

„Kalbinti“ medį A. Viskantas pradėjo nuo 16 metų ir su kai kuriomis buvusiomis pertraukomis tai tęsia iki šiol. Be didelių darbų Viekšniuose, Užventyje, Tirkšliuose, Židikuose, tautodailininko kaltas yra prisilietęs prie Geidžių koplyčios, Leckavos, Užlieknės bažnyčių, nemažai jo darbų yra ir Mažeikiuose, o kiek per tuos metus nudrožta kitokių, mažesnių darbų, padaryta puikių baldų…
Kad medis yra ta medžiaga, su kuria jis norėtų dirbti, iš šalia Tirkšlių esančio Spurganų kaimo kilęs Antanas teigė pajutęs vaikystėje – šiek tiek įdomesnė medžio šaka jo vaizduotėje jau ausdavo kažką nepaprasta.

Paskutinis Antano Viskanto darbas – koplytstulpis greitai papuoš Tirkšlių mokyklos aplinką.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Kai mama mane išsivesdavo į mišką uogauti, aš vis pamatydavau ką nors įdomaus – rasdavau kokią šakelę ir jau bandydavau peiliuku ką nors iš jos padaryti – galima sakyti, tai ir buvo mano pirmieji medžio darbai“, – prisiminė pašnekovas.
Jokių specialių medžio drožybos mokslų Antanas nėra baigęs, bet artimieji, matydami jo pomėgį krapštinėtis su medžiu, spėjo, kad iš to vaiko kažkas išaugs. Su medžiu dirbdavo, namus statydavo jo senelis ir tėvas – vaikas tik stebėdavo jų darbo procesą, bet prie jo neprisidėdavo.

Tautodailininkas – beveik 40 metų

Šiokiais tokiais medžio darbais A. Viskantas užsiimdavo mokykloje darbų pamokų metu, mėgo stebėti drožėjų darbą – įdomu buvo matyti, kaip iš medžio gabalo jų rankose gimdavo kažkoks pažįstamas darbas. Tai ir buvo pirmosios būsimo liaudies menininko pamokos.
„Tas darbas mane nuolat traukė, tad pradėjau dirbti kūrybinių gaminių įmonėje „Minija“: ten duodavo kokį nors darbo etaloną ir pagal jį vykdavo serijinė medžio drožinių gamyba. Šiaip pradžia buvo sunki – buvo metas, kai vieną darbą droždavau mėnesį, paskui tas laikas vis trumpėjo, kol tą patį darbą padarydavau per šiek tiek daugiau nei 20 minučių“, – prisiminė tautodailininkas.
Dirbdamas „Minijos“ įmonėje, 1980 metais A. Viskantas tapo Tautodailininkų sąjungos nariu.
Serijinis darbas laikui bėgant atsibodo, tad Antanas pradėjo ieškoti įvairovės – pats droždavo naujus etalonus, imdavosi ir individualių darbų. Iš pradžių ne viskas pavykdavo taip, kaip norėdavosi – tai priklausė ir nuo patirties, ir nuo medžio savybių – ne kiekvienas jų drožybai tinka.
„Būdavo ir taip, kad pats medis pateikdavo užuominas, ką iš jo galima nudrožti. Prasidėjo ir darbai pagal brėžinius – belikdavo iš medžio išpjauti tik tai, kas nereikalinga“, – patirtimi dalijosi drožėjas.

Darbų nekaupia

A. Viskantui šiek tiek yra tekę dirbti ir tuometinėje Naftos perdirbimo įmonėje, prie medžio vėl sugrįžo įsidarbinęs staliumi Kompresorių gamykloje.
„Bendradarbiai stebėjosi, kaip nieko nemokėdamas padarydavau gražius, kokybiškus darbus. Perėjus į toje pačioje gamykloje buvusią dailininkų grupę, teko atlikti įvairiausius darbus, bet daugiausiai dirbau su medžiu: tai buvo rėmai, pano, kiti reikalingi darbai, bet viskas pagal užsakymą, o norėjosi kažko savarankiško“, – teigė liaudies menininkas.
Kai Antano gyvenime atsirado kolūkių periodas, teko drožti riboženklius, bet tai buvo neilgai.
Kūrybinis procesas tęsėsi: savo darbų drožėjas nekaupia – daug jų išdalyta, padovanota, tad užėjus į jo namus nepasakytum, kad čia gyvena darbų iš medžio meistras.
Nesvetimos Antanui ir Užgavėnių kaukės –yra jų sukūręs ne vieną.

Iš pradžių – nedrąsu

Nors ir tapo geriausiu 2018 metų šalies kryždirbiu, A. Viskantas atvirauja, kad ne visais savo darbais yra patenkintas, vis dar siekia meistriškumo aukštumų.
„Tobulėjimui, kaip sakoma, ribų nėra, dar man, kaip medžio drožėjui, yra kur augti. Kai atėjo laikas pradėti drožti darbus religine tematika, buvo nedrąsu. Drožiau įvairius darbus, bet ko konkrečiau reikia, kurį laiką nežinojau. Prie tų šventuolėlių lįsti nedrįsau, vis galvojau – išeis, neišeis, bet po truputį pradėjau“, – kalbėjo Antanas.
Pirmasis jo didelis darbas religine tematika – Šv. Florijonas, esantis Viekšniuose, po to buvo koplytstulpis to paties miestelio šventoriui, kryžius Užvenčiui, Rūpintojėlis Tirkšlių kapinėms, koplytstulpis prie Židikų Marijos Pečkauskaitės muziejaus, o paskutinis didelis darbas – Sąjūdžio 30-mečiui skirtas „Laisvės varpas“, pastatytas senamiestyje.
„Kai gauni užsakymą, žinai, ką reikės padaryti, pradedi ieškoti medžiagos, literatūros, kaip tas vienas ar kitas šventasis atrodo, – to pas mus nėra labai daug“, – apgailestavo menininkas.

Darbas teikia malonumą

Tarp didelių darbų religine tematika A. Viskantui teka imtis ir kitokių kūrinių – 15 skulptūrų Virvytės parkui drožėjui buvo dar viena puiki praktika, įgūdžių patobulinimas.
„Tie darbai man – kaip treniruotė, laisva kūryba: pasidedi rąstą ir dar nežinai, kas iš jo išeis. Atrodo, pradedi vieną darbą, bet padarai kitą. Tik vėliau susiformavo tam tikra tematika“, – teigė meistras.
Šiuo metu Antano dirbtuvėse guli beveik užbaigtas 7 metrų koplytstulpis – tai 1928 metais pagal brėžinius sukurto darbo kopija, stovėjusi prie Tirkšlių mokyklos.
„Tas didžiulis koplytstulpis tada buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečiui. Kai tik atšils, pavasarį, o gal ir anksčiau, jis atsistos ant kojų taip pat prie mokyklos, tik ne visai toje pačioje vietoje“, – kalbėjo tautodailininkas.
Artimiausiu metu vieno A. Viskanto darbų laukia Plungė, netrūksta ir kitokių užsakymų.
„Visko padaryti jau nespėju pagal grafikus. Darbai vyksta vos ne kasdien – kartais jie nesutelpa nė į darbo dienos valandas. Skubėti nenoriu, siekiu kokybės, tad viskas turi būti kaip reikiant. Šis darbas man nėra labai sunkus, svarbiausia, kad jis teikia malonumą. Paskutinis – „Auksinio vainiko“ apdovanojimas man dar nėra viskas: tai paskatinimas siekti dar daugiau“, – teigė liaudies menininkas.
Vaidas RUNKAUSKAS