Knygos viršelis. Dail. Martynas Gintalas, VDA leidyklos archyvas
Iš Vilniaus dailės akademijos leidyklos mus pasieks albumas „Mažeikių istorinė fotografija“. Tai leidinys, kurį sumanė ir parengė Mažeikių muziejaus darbuotojas, vyriausiasis muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Albumo pristatymas mažeikiškiams numatytas kovo pradžioje, o šiandien spausdiname istoriko Povilo Šverebo straipsnį apie senąją fotografiją ir naują leidinį.
Lietuvos šimtmetis – šventė ir Mažeikiams
Keistai atrodo, kad reikšmingus įvykius, iškilias asmenybes prisimename tik jubiliejiniais metais. Atrodytų, kad kasdieninio laiko tėkmėje mums tai nėra aktualu, todėl dažnai tuos dalykus paliekame tik specialistų kapstymuisi, laukdami iš jų vis naujų sensacijų. Dėl to kartais pražiopsome esmę, pradedame abejoti, ar tie reiškiniai ir darbai tikrai yra tokie svarūs ir svarbūs. Juk laikas – ne dešra, jis į gabalus nedalijamas – viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik žmogaus ribotumas ir savo egzistencijos sureikšminimas ne tik laiką, bet ir erdvę padalija į mums svarbius ir suvokiamus vienetus. Žmogui šimtas metų dar yra užčiuopiamas ir jaučiamas laiko tarpsnis, nes kai kuriems lemta tiek, ir net daugiau nugyventi.
Nepriklausomybės dešimtmečio šventė geležinkelio stoties aikštėje. 1928 m. gegužės 15. Nuotr. iš albumo „Mažeikių istorinė fotografija“
Gal neatsitiktinai šimtmečio atkarpą įvardijame amžiumi, į kurį sugula net trijų kartų darbai. Suprantama, kad žmonijos egzistencijos plotmėje tai nėra kolosalus matmuo. Ne ką svarbesnė ši atkarpa yra ir braukiant valstybių gyvavimo linijas. Žinoma, jei jų neištinka kokie nors kataklizminiai reiškiniai. Didžiosioms politinėms tėkmėms mažos tautos yra ypač jautrios, todėl atsigręžimas į praeitį joms yra svarbesnis. Ne išimtis ir Lietuva, kuriai paskutinis šimtmetis buvo pažymėtas okupacijomis ir laisvės kovomis. Valstybei, kaip ir žmogui, sėdinčiam kalėjime, laikas tiksi, nors tu neturi tinkamų sąlygų savęs realizuoti.
Nežiūrint Lietuvos valstybės egzistencinių sunkumų, susidariusių praėjusio amžiaus tėkmėje, jis mums yra ypatingas, nes žymi naują atskaitos tašką. Kai imperijų griūčių lauke ir laike, įsikibdama į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį, iškilo modernios ir demokratinės valstybės vizija. Ta siekiamybė buvo įforminta 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktu.
Savarankiškai Lietuvos valstybės idėjai juridiškai įforminti užteko dvidešimties drąsių vyrų, tarp kurių buvo ir du žmonės, susiję su Mažeikių kraštu, – Viekšniuose gimęs ir užaugęs Mykolas Biržiška ir vaikystę Renavo dvare praleidęs Stanislovas Narutavičius. O idėjai įgyvendinti reikėjo daugelio žmonių pastangų. Prisiminus, kad žmonės ką tik buvo išgyvenę kraupų Pirmąjį pasaulinį karą, ta stiprybė stulbina. Ne menkiau įspūdingi yra ir tos valstybės, kuri faktiškai gyvavo tik porą dešimtmečių, pasiekimai. Unikali idėja ir yra ta, kuri saugo viltį ir nepraranda reikšmės perspektyvoje. Suprantama, kad be Vasario 16-osios akto sunkiai būtų suvokiama ir 1990 m. kovo 11-oji.
Jubiliejai tam ir reikalingi, kad žmogus per savo kasdienį skubėjimą sustotų, atsigręžtų į praeitį, ją įvertintų ir suprastų, kur klūpčiota, kur griūta, o kur kilta. Svarbiausia yra apmąstyti, kodėl įvyko taip, o ne kitaip, ir nebijoti pasvajoti. Tik svajonės ir jų siekis žmogui augina sparnus. Tie patys dėsniai galioja ir valstybės gyvenimui, tik čia – jau kiti masteliai. Dažniausiai jubiliejai yra nemenkas iššūkis, ypač organizatoriams. Tik anksčiau jiems galvą skaudėdavo iki šventės, o dalyviams – po jos. Nežiūrint kokios gražios ir prasmingos būtų šventės, jos greitai praeina, dažnai palikdamos tik menkus pėdsakus ateičiai.
Lietuvaitės. Dešinėje – Stasė Paplauskaitė. 1930 m. Nuotr. iš albumo „Mažeikių istorinė fotografija“
Atrodo, kad Vytauto Ramanausko paruoštam albumui „Mažeikių istorinė fotografija“ šis pavojus negresia. Atvirkščiai, jo svoris su laiku turėtų didėti. Kokie faktoriai taip leidžia manyti ir kuo jis skiriasi nuo kitų tokio pobūdžio darbų?
Mūsų lėkimo laikmetis verčia autorius skubėti, todėl dažnai leidiniai būna neišbaigti. Anot muzikologės Zitos Kelmickaitės, kartą vertinusios vieno populiaraus dainų konkurso dalyvio pasirodymą: „Rankos sau, kojos sau – apie trečią daiktą nesakau“. To negalima pasakyti apie šį albumą. Nuotraukos atrinktos kruopščiai ir apgalvotai, sugrupuotos į atskirus skyrius, aiškiai sudėlioti akcentai. Tekstai nenušuoliuoja sau, o paklusniai tarnauja vaizdui. Jis taip pat lemia ir maketo sprendimus. Geros raiškos ir istoriškai svarbios nuotraukos publikuojamos didesniu formatu, vaizdu užpildant visą lapą. Albume, kaip dizaineriai sako, nesiremiama šaligatvio plytelių klojimo principais. Darbe griežtai laikomasi lokalinių ir chronologinių ribų – Mažeikiai ir jų tarpukaris. Tik, norint išryškinti įvykusius pokyčius, kiek atsigręžta į gilesnę praeitį – XIX a. pabaigą.
Darbai visada yra rimtesni, jei autorius gali atsiremti į pirmtakų pečius. Vytautui jais tapo kraštotyrininkai Balys Radžiūnas ir Algirdas Stančius bei jų meilė Mažeikių kraštui. Leidinyje taip pat yra panaudotos ir iš kitų žmonių gautos nuotraukos. Tai ne tik praturtina rinkinį, bet rodo, kad mieste formuojasi bendruomeniškumo ir savęs suvokimo kaip mažeikiškio samprata.
Kontrastai: aukščiausias ir žemiausias Mažeikių II pradžios mokyklos moksleivis. 1937 m. Nuotr. iš albumo „Mažeikių istorinė fotografija“
Be Mažeikių muziejaus nuotraukų, albume dar publikuojamos ir fotografijos iš Merkelio Račkausko gimnazijos, asmeninių Mariaus Jankausko, Antano Žulpos kolekcijų ir Motuzų šeimos archyvo. Nuotraukos kalba, kas Mažeikiai buvo iki nepriklausomybės ir kuo jie tapo artėjant naujoms okupacijoms. Neatsitiktinai ir vaizdai, fiksuojantys miestą iš aukščiau, leidžia plačiau matyti. Tokios yra nuotraukos, kuriose Mažeikiai fotografuoti iš katalikų bažnyčios, rotušės ir vandentiekio bokštų. Jose matyti dideli kontrastai – didžiulės neužstatytos erdvės ar vaiduokliškai tarp medinukų kylantys mūro statiniai. Keistai atrodo ir Mažeikių II pradžios mokyklos aukščiausias ir žemiausias mokiniai. Dabar mūsų nestebina griovį rausiantis ekskavatorius, bet į tempiamą greiderį jau žiūrime kaip į dinozaurą, o tuo metu jis žymėjo pažangą. Keistokai atrodo ir čiuožėjų apranga, bet žvelgdamas į ją supranti, kad pačiūžos buvo ne kiekvienam pagal kišenę.
Daugelis kadrų daryti per šventes, kurioms visi stengiasi pasidabinti, todėl trūksta kasdienybės. Tai daugiau lėmė tų laikų foto technikos galimybės. Įdomūs neįgudusia ranka ir su krūva klaidų, skirtingomis kalbomis ant foto stiklų įrėžti įrašai. Viską buvus kitaip rodo namai, žmonių apranga ir veidai, vartota kalba, technika…
Albumas liudija, kaip tarpukario metais Mažeikiuose puikiai sugyveno įvairių tikėjimų ir skirtingų tautų žmonės. Deja, daug senųjų mažeikiškių sugulė pavenčių holokausto aukų kapavietėje, kiti geležinkeliu buvo išbrozginti į Rytus, kai kas prasibrovė į Vakarus. Tik menka dalis amžino poilsio atgulė savose kapinėse.
Per istorines nuotraukas jie ne tik išplaukia į mūsų sąmonės lauką, bet taip pat ir pagerbiami. Laiko tėkmė nusinešė ne tik žmones, bet ir jų brangintus vaizdus, todėl juos sulasioti ir sudėlioti į vieną vietą yra sudėtinga.
Nuotraukos albume pateiktos ne tik su išsamiomis metrikomis, bet ir su miesto istorine apžvalga. Ji prasideda nuo istoriko Alvydo Nikžentačio pateiktos legendinės užuominos apie kunigaikštį Mažeiką ir pereina prie konkrečių faktų. Geležinkelio linijų suprojektavimo ir nutiesimo, kurie yra pagrindinė skiriamoji, leidusi Mažeikiams iš kaimo palypėti iki aštunto pagal dydį Lietuvos miesto statuso. Neapsieinama ir be tarpinių pokyčių lygmenų – filijos, parapijos, savivaldos, apskrities įvardijimų. Įdomu, kad visi didieji pokyčiai neatsiejami nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo. Tarpukario metų apžvalgai ir skiriama pagrindinė teksto dalis. Mažeikiai mums iškyla kaip visos nepriklausomos tarpukario metų Lietuvos valstybės simbolis.
Atskira teksto dalis yra skirta seniesiems Mažeikių fotografams. Kiek leido turima medžiaga, apžvelgiamos jų biografijos, dirbtuvės ir vartoti antspaudai. Juose net įamžintas Mažeikių geležinkelio stočiai brukamas Muravjovo vardas, kuris vieno apsukraus verslininko produkcijos žymėjime nurodytas kaip esantis šalia Rygos.
Koks sunkus sudarytojo darbas, nustatant nuotraukų autorystę, kiekvienas skaitytojas gali nesunkiai suprasti atsivertęs savo šeimos fotoalbumus. Manau, kad ant daugelio nuotraukų nebus jokių įrašų. Todėl dažnai neaiškus ne tik jų autorius, bet ir kas jose užfiksuota. Istoriko darbas ir yra įvairiais būdais gaivinti atmintį ateičiai.
V. Ramanausko paruoštas albumas yra ne tik puikus proginis leidinys, atsiremiantis į modernios Lietuvos valstybės 100-mečio ir geležinkelio suprojektavimo per Mažeikių kaimą 150-ųjų metinių jubiliejus, bet ir unikali medžiaga įvairių sričių specialistams. Suprantama, kad jis labiausiai nudžiugins mažeikiškių širdis. Daugiau nei dviejų šimtų puslapių leidinyje jie ras ne tik pažįstamų vaizdų ir veidų, bet ir medžiagos apmąstymams.
O knygos sudarytojui norisi palinkėti, kad tai būtų tik pirmas rimtas žingsnis jo leidybiniame darbe. Norisi tikėti, kad jis, kaip tas albumo viršelyje pukšintis garvežys, sėkmingai riedės per Mažeikių ir jo krašto istorinę fotografiją, telkdamas miesto bendruomenę ne tik šventėms, bet ir kasdienybei.
Povilas ŠVEREBAS
