Stogastulpis buvo pašventintas šeštadienį vykusio Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus 30-mečio minėjimo metu. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Šeštadienį, minint Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus įkūrimo trisdešimtmetį, prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios parapijos namų atidengtas ir pašventintas stogastulpis.
Apie tai, kaip gimė šią sukaktį priminsiantis kūrinys, „Santarvei“ papasakojo Sąjūdžio Mažeikių skyriaus tarybos pirmininkas Antanas Poškus.
Sukaktis visada įamžina
Pašnekovas Sąjūdžio Mažeikių skyriaus tarybos pareigas eina antrąkart. Pirmą kartą jis skyriui penkerius metus vadovavo nuo 2005-ųjų. Prieš dvejus metus, 2016-ųjų birželį, A. Poškus buvo išrinktas antrajai kadencijai.
Nuo tada ir prasidėjo pamąstymai apie tai, kaip Mažeikiuose būtų galima paminėti bei įamžinti dvi svarbias ir atmintinas datas – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Sąjūdžio trisdešimtmetį.
Pašnekovas priminė: Sąjūdžio gyvavimo 10 metų proga prie Mažeikių muziejaus buvo pasodintas ąžuoliukas, 20-mečio – ant buvusios 2-osios vidurinės mokyklos (dabartinės Gabijos gimnazijos) sienos įrengta atminimo lenta, informuojanti, kad ten 1988 metais įsteigtas Sąjūdžio Mažeikių skyrius.
Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus tarybos
pirmininkas Antanas Poškus sako, kad stengtis
statyti stogastulpį buvo verta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Domėjosi laisvės kovomis
Mąstydamas apie tai, kokį simbolį pasirinkti šiemet minimoms sukaktims įamžinti, A. Poškus pradėjo domėtis istorine informacija apie laisvės, nepriklausomybės kovas.
„Internete radau informacijos apie tai, kad 18-ajame amžiuje Amerikoje, Filadelfijoje, nepriklausomybė buvo paskelbta varpo skambesiu. Paskui perskaičiau lietuviškąjį „Varpą“, kurio šeštame numeryje pirmąkart buvo išspausdinta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Sužinojau, kad ir partizanai leido laikraštį „Laisvės varpas“, pirmo puslapio kairėje pusėje buvo gražiai įrėmintas varpo logotipas“, – prisiminė pašnekovas.
Taip pamažu ir susiformavo idėja Mažeikiuose pastatyti stogastulpį „Laisvės varpas“. Tiesa, iš pradžių buvo sumanyta, kad varpas bus medinis. Sąjūdžio nariai turėjo karčios patirties dėl vagišių – kadaise sąjūdiečių įrengtas atminimo lentas šie buvo pavogę per vieną naktį.
Pagalbos – į medžio meistrą
Pirmiausia A. Poškus pats, kaip sugebėjo, nusibraižė stogastulpio eskizus, padarė modelį. Kūrė tam, kad galėtų sumanymą pristatyti Sąjūdžio Mažeikių skyriaus nariams.
O jie, visa tai apžiūrėję, vienbalsiai pritarė: „Daryk“.
„Daryk tai daryk, tačiau iš kur gauti pinigų. Iš sąjūdiečių surenkamas narystės mokestis – lašas jūroje. Žodžiu, pirmiausia pradėjau ieškoti medžio meistro, skulptoriaus, kuris imtųsi padaryti stogastulpį“, – sakė A. Poškus.
Pasitaręs su bendraminčiais, tarybos pirmininkas nuvažiavo pas medžio meistrą Antaną Viskontą. Jam papasakojo apie sumanymą, parodė savo nubraižytus eskizus. Meistras pasižiūrėjo ir sutiko imtis daryti stogastulpį. Pirmiausia padarė profesionalų eskizą, kurį turėdamas A. Poškus jau galėjo kreiptis į rajono verslininkus, valdžią ir prašyti paramos „Laisvės varpo“ gamybai bei statybai.
Pinigų prašyti sunku
Ąžuolo medienos A. Poškus turėjo pats. Tačiau reikėjo iš kažkur gauti lėšų sumokėti meistrams už darbą, gamybos metu iškilusiems klausimams išspręsti, o paskui jau ir stogastulpiui pastatyti.
Pirmininkas ir skyriaus narė Regina Stonkuvienė, nešini turimais brėžiniais ir eskizais, važiavo pas rajono verslininkus. Vieni jų be ilgų kalbų išprašė finansinės paramos prašiusius svečius lauk. Kiti pažadėjo pagelbėti, treti iš karto skyrė pinigų.
Po apsilankymų verslo įmonėse A. Poškus, Albertas Ruginis, Pranas Trakinis dėl to paties reikalo kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merą. Antanas Tenys pažadėjo skirti 1000 eurų, paragino sąjūdiečius darbuotis ir nenuleisti rankų.
„Nesmagu yra eiti prašyti pinigų net ir tuo atveju, kai prašai ne sau, o štai tokiam tikslui – atminčiai įamžinti, stogastulpiui statyti“, – „Santarvei“ sakė A. Poškus.
„Laisvės varpo“ iniciatorių ir statytojų nuotrauka atminimui. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Varpas turėjo būti medinis
Tada prasidėjo pusantrų metų trukę intensyvūs stogastulpio gamybos, derinimo darbai.
„Pavyzdžiui, skulptorius manęs klausia: kokie bus užrašai. Aš tuos užrašus derinu su Savivaldybės kalbos tvarkytoja. Nesinorėjo, kad „Laisvės varpas“ būtų padarytas bet kaip, reikėjo, kad jis būtų padarytas gerai“ , – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovas.
Kadangi didžiąją dalį pinigų stogastulpio gamybai skyrė Savivaldybė, jo projektą svarstė Savivaldybės Laisvės kovų įamžinimo komisija. Jos nariai, apžiūrėję brėžinius, ėmė klausinėti, kodėl stogastulpyje numatytas būtent medinis varpas.
„Manęs klausė, kodėl negalime įdėti normalaus – metalinio varpo. Atsakiau: galėti tai galima, bet vėl viskas remiasi į pinigus. Vis tik priėjome prie bendros išvados: varpas bus metalinis. Susitarėme, kad stogastulpyje įmontuoto varpo apsauga rūpinsis Savivaldybė“, – papasakojo A. Poškus.
Pagalbos kreipėsi į kunigus
Tada, pasak pašnekovo, didelę dalį darbų teko pradėti iš naujo. Reikėjo iš kažkur gauti varpą.
Pirmininkas informacijos vėl ieškojo internete. Vieną parduodamą varpą jis aptiko Kretingoje. Už jį pardavėjai paprašė 150 eurų. Kaune panašus varpas kainavo 200 eurų. Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus pirmininkas mažeikiškiui A. Poškui pasakė, kad Klaipėdoje yra ardomi vargonai, kad yra tų varpų ir jei Mažeikių rajono savivaldybės meras parašytų prašymą, kad Mažeikiams reikia vieno varpo stogastulpiui, būtų galimybė jį gauti.
„Paskui man kažkas patarė kreiptis į Mažeikių rajono senųjų bažnyčių kunigus – gal čia rasiu kokį varpą, gal nereikės niekur važiuoti ir niekam mokėti“, – sakė A. Poškus.
Pašnekovas kreipėsi į Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kunigą Robertą Romanovskį, papasakojo, kam tas varpas reikalingas.
Kunigas patikino, kad bažnyčioje yra nebenaudojamų, karo metais skeveldrų apdaužytų varpų.
Prireikė ir kalvio rankų
Užlipę į bažnyčios bokštą, kunigas ir Sąjūdžio Mažeikių skyriaus tarybos pirmininkas rado vieną tinkamo dydžio varpą – aprūdijusį, nebenaudojamą, lyg iš po žemių iškastą.
Klebonas Donatas Stulpinas, sužinojęs, kokiam tikslui reikalingas varpas, išgirdęs, kad jis iškeliaus visai netoli bažnyčios – šalia parapijos namų, sutiko jį patikėti Sąjūdžio nariams.
„Pasiėmęs varpą lėkiau pas A. Viskontą – juk reikėjo daryti naują stogastulpio projektą. Kadangi varpas geležinis, jo tvirtinimas turėjo būti kitoks nei medinio. Prisireikė į visą šitą reikalą įtraukti ir kalvį.
Prikalbinome Virgilijų Mikuckį. Jis restauravo visą varpą, kuris dabar – kaip naujas. Kalvis padarė ir du varpo skambinimo mechanizmus – varpu dabar galima skambinti tempiant už virvutės ir jį linguojant“, – paaiškino A. Poškus.
Paskui buvo sumanyta stogastulpį uždengti variniu stogeliu. Nors tai kainavo brangiau, tačiau varinis stogelis – ir gražesnis, ir ilgiau tarnaujantis, nei, pavyzdžiui, uždengtas kokia nors stogo danga.
Stengtis buvo verta
Šeštadienį, minint Mažeikių Sąjūdžio įkūrimo 30 metų jubiliejų, stogastulpis „Laisvės varpas“ buvo pašventintas, pristatytas visuomenei.
„O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“, – tokie žodžiai yra išskaptuoti ant stogastulpio.
Į klausimą, ar buvo verta dvejus metus aukoti savo asmeninį laiką, stengiantis, kad toks stogastulpis Mažeikiuose atsirastų, A. Poškus atsakė: „Jeigu praeidami pro šalį, į jį pažvelgę nors dešimt žmonių pagalvos apie Lietuvos Nepriklausomybę, apie mūsų visų turimą laisvę, jau bus gerai. Kiekvienas žmogus nori būti laisvas, nesvarbu, kad situacija yra bloga, kad Lietuvoje yra daug negerų dalykų. Apie blogybes daug kalbama. Bet geriau daryti gerus dalykus, kad kažkas praeidamas pro šalį pamatytų ir kad ir tyliai sau pamąstytų apie žmogiškąsias vertybes, apie mūsų visų laisvą Lietuvą“.
