Juozas Pabrėža knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“ pristato Mažeikių viešosios bibliotekos lankytojams. Janinos Dambrauskaitės nuotr.
Kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža važinėja po Lietuvą pristatinėdamas savo knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“. Mažeikių viešojoje bibliotekoje ir Sedos kultūros centre taip pat pabuvota. Šie susitikimai – tai puiki proga pakalbinti knygos autorių.
Nors knyga apie žemaičių kalbą ir pats autorius kilęs nuo Skuodo, bet kalbėsimės bendrine kalba. Kad skaityti būtų lengviau.
– Daug iečių sulaužyta besiginčijant – žemaičių kalba ar tarmė. Savo knygos pavadinimu padėjote tam tašką?
– Knygoje po įvadinių dalykų apie žemaičių vardą, žemaičių tapatumą, žemaičių kultūrinį judėjimą
iškart keliu kertinį klausimą: žemaičių kalba ar žemaičių tarmė?
Apskritai sąvokos kalba ir tarmė yra labai artimos. Juk prigimtinė tarmė yra ir gimtoji kalba, paveldėta iš tėvų, iš to krašto, kuriame esi gimęs ir augęs, kuriame yra tikrosios tavo šaknys. Ir tik kur kas vėliau yra mokomasi kitos, antrosios, t. y. tautos bendrinės, kalbos.
Taigi į iškeltą klausimą apibendrintai būtų galima atsakyti taip: abi sąvokos yra geros ir vartotinos. Jeigu lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka tarmės sąvoka, pvz.: šiaurės žemaičių tarmė, pietų žemaičių tarmė ir pan. Tačiau kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti sąvoką žemaičių kalba. Kaip rodo pats knygos pavadinimas, aš esu įsitikinęs ir tvirtai laikausi nuostatos, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičiai dounininkai, pietų žemaičiai dūnininkai, vakarų žemaičiai donininkai), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmės bei daugybė smulkesnių šnektų ir šnektelių.
Mažeikių, Sedos ir kitos artimesnės vietovės priklauso šiaurės žemaičiams telšiškiams.
– Kaip tapote susipratusiu žemaičiu? Juk jūsų mokslo sritis – lietuvių kalba, o tokie mokslininkai, paprastai, linkę saugoti ir ginti bendrinę, literatūrinę lietuvių kalbą ir tik jos grožiu gėrėtis…
– 1973 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Jau pirmame kurse
mane pastebėjo iškiliausias žemaičių kalbos tyrėjas, Mažeikių krašto žmogus, profesorius Aleksas
Girdenis ir pakvietė į jo vadovaujamą lietuvių kalbos mokslinį būrelį. Būtent profesorius
įskiepijo meilę gimtajai žemaičių kalbai, sugebėjo užkrėsti ieškojimų dvasia, įsukti į darbų
verpetą, padėjo rasti kelią į ne vieną mokslinę tiesą.
Visi mano svarbiausieji mokslo darbai ir yra skirti gimtajai žemaičių kalbai. Profesorių Girdenį su pasididžiavimu laikau savo Didžiuoju Mokytoju, o pats visada su pakilimu prisistatau esąs „tėkros žemaitis nu Skouda“.
– Ši knyga žemaičiuose ilgai laukta. Vienu metu galvojome, kad ji jau nebeišeis… Kas buvo nutikę?
– Ta knyga yra ilgų metų mano mokslinių ir praktinių tyrinėjimų sankaupa. Ji – tai ir mano 27
dialektologinės ekspedicijos su studentais po Žemaitiją, daugybė išvaikščiotų kaimų ir miestelių
ir juose prakalbinta daugybė žemaičių.
Brandinome mintį kartu su prof. A. Girdeniu rašyti knygą apie žemaičių kalbą, kurią dar galima pavadinti žemaičių kalbos gramatika. Deja, profesoriaus išėjimas Anapilin to nebeleido įgyvendinti, ir jau buvau pradėjęs galvoti, kad vienas tos knygos nebeparašysiu. Vis dėlto daugybės artimų ir iškilių žemaičių kultūrininkų, bičiulių raginamas ryžausi tą svarbiausią savo gyvenimo darbą atlikti. Ir 2012-aisiais, kai Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais, rimtai prisėdau rašyti…
– Kiek galima norminti žemaičių kalbą ir rašybą? Juk tiek rašyti, tiek skaityti žemaitišką tekstą yra negreitas darbas, kur to prasmė? Ar neužtenka šnekamosios kalbos? Trumpai pristatykite savo ilgų metų darbą. Knygą, kurią malonu glostyti, malonu skaityti ir vis ką nors iš naujo atrasti.
– Galima sakyti, kad visa knyga yra paskirta įrodymui ir parodymui, kad žemaičiai turi kalbą. Patys
svarbiausi žemaičių kalbos tapatumo dalykai, ženklai būtų tokie:
Pirma, žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi ir nuo lietuvių bendrinės kalbos, ir nuo kitų lietuvių kalbos tarmių. Juk pagal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi labiau negu, pavyzdžiui, rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų kalbos, estų ir suomių kalbos, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos.
Kitas ypač svarbus dalykas yra tas, kad žemaičių kalba turi visus svarbiausius kiekvienai kalbai privalomus lygmenis ar sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archaiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų, ko šiandien neberasi bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse. Pavyzdžiui, nemažos dalies žemaičių šiandien išlaikyti senesni pralietuviški junginiai an, en, un, in: kansnis, konsnis – „kąsnis“; sprensti, sprėnstė – „spręsti“; skunstė – „skųsti“; linstė – „lįsti“; labai gyvai vartojama įvairių kalbos dalių dviskaita: vedo, vedvė siedau i jiedau – „mudu, mudvi sėdime ir valgome“; do gero vyro – „du geri vyrai“ ir t. t.
Trečia: svarbus dalykas kalbai įtvirtinti ir įsitvirtinti yra tos kalbos raštas. Su pasididžiavimu galime konstatuoti, kad žemaičiai turi sunormintą rašybą, tos rašybos taisykles, pagal kurias žemaičių kalba yra spausdinama nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, leidžiami laikraščiai, žurnalai, ištisos gero lygio knygos. Aišku, skaityti žemaitiškai ir ypač ta kalba rašyti iš karto nėra taip paprasta. Bet taip iš pradžių būna su kiekviena nauja kalba. Daugiau skaitant, rašant atsiranda ir susigyvenimas su ta kalba. O tada ir pajunti didžiausią gimtosios žemaičių kalbos grožį, malonumą ir didžiavimąsi ja.
Ir ketvirta: šiandien Žemaitijoje tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus ir svarbus. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą. Apskritai žemaičių kalbos prestižas yra sustiprėjęs ir augantis.
– Kodėl šios knygos nebus knygynuose, kodėl pasirinkote sudėtingą knygos kelią į žmones? Kiek pristatymų jau turėjote ir kam jums to reikia?
– Per kelis mėnesius jau turėjau 33 knygos pristatymus. Sedos kultūros centre buvo 25-asis, o Mažeikių viešojoje bibliotekoje – 26-asis.
Knygynuose jos nebus dėl dviejų priežasčių: pirma, nenoriu, kad ji paskęstų ir būtų kažkur nukišta jūroje knygų; antra, esu pasiryžęs važinėti ne tik po Žemaitiją, bet ir po visą Lietuvą ir gyvu žemaitišku žodžiu artimiau ir šilčiau pristatyti savo svarbiausią gyvenimo darbą.
Mano vienas mėgstamiausių posakių, kurį pats esu užrašęs Žemaitijoje, yra toks: „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“.
Tas posakis man yra amžinas priminimas, kad reikia atsivožti, atsiverti ir daryti savo gimtajam kraštui gerus darbus. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo kūlių yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių.
Viliuosi, kad ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, unikalumą.
Kalbėjosi
Jūratė MEDEIKYTĖ
