Mokyklos palaiko kaimo gyvybę

Tuštėjančios kaimo mokyklų klasės verčia nerimauti ir mokyklų vadovus, ir mokytojus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Nors šiais metais mūsų rajone nebuvo uždaryta nė vienos kaimo mokyklos, nuo 2003 metų toks likimas ištiko dvylika: iš jų trys pagrindinės, visos kitos – pradinės mokyklos.
Nykstančios kaimo mokyklos – visos Lietuvos aktualija, kurią kaimo bendruomenės išgyvena labai sunkiai.

Mažėja mokinių

Kai kurios kaimo mokyklos keičia savo statusą: iš vidurinių virsta pagrindinėmis, iš pagrindinių – pradinėmis, o šios tampa kitų mokyklų skyriais, kol galų gale mokykloje nelieka nė vieno mokinio.
Pagrindinė mokyklų uždarymo priežastis – vis mažėjantis mokinių skaičius kaime: vieni renkasi mokyklą mieste, kitus tėvai išsiveža į užsienį.
Laikyti mokyklą, kurioje mokosi devyni mokiniai, o su jais dirba 14 mokytojų – per didelė prabanga.
Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus informavo, kad pradėjus mokyklų tinklo pertvarką, pirmuosius metus mokytojų atleidinėti nereikėjo, jų kai kur dar netgi trūko. Paskui situacija pradėjo keistis: šiais mokslo metais, nors ir nepanaikinta nė vienos mokyklos, dėl mokyklų statuso pasikeitimo darbo, preliminariais duomenimis, neteks apie 25 mokytojus.
„Pagrindinis viso to dalykas – vaikų skaičiaus kaimuose mažėjimas. Jei yra reikiamas skaičius vaikų, nė viena mokykla nebus uždaryta“, – tikino vedėjas.

Pastatai – kaimo reikmėms

Kalbinti bendruomenių vadovai, švietimo darbuotojai tvirtino, kad kaimo mokyklų uždarymą bendruomenės pajuto įvairiai, bet daugiausia tai yra neigiamai vertinamas faktas. Įvairiai komentuojamas ir reiškinys, kodėl mokyklose neliko vaikų. Kad ir kaip ten būtų, visi sutiko, kad mokyklas reikėtų išsaugoti, nes jų panaikinimas sukelia nemažai problemų.
Pasak pašnekovų, vienintelė paguoda tai, kad buvę mokyklų pastatai nėra nugriaunami, naikinami, o panaudojami kaimo reikmėms: čia kuriasi bendruomenių namai, bibliotekos, kultūros centrų filialai.
Prieš ketverius metus Buknaičių Henriko Nagio pagrindinė mokykla reorganizuota į Mažeikių Kalnėnų vidurinės mokyklos skyrių, o praėjusiais metais, skyriuje nelikus vaikų, jis buvo visiškai uždarytas. Buknaičių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Mažonas tvirtino, kad labiausiai tai išgyveno pradinių klasių mokinių tėvai: važinėti į miestą mažamečiams vaikams, ypač žiemą, nelengva.
„Kai Buknaičiuose ėmė mažėti mokinių, į mūsų mokyklą iš miesto buvo mesta sunkioji artilerija: tie, kurie nenorėjo mokytis, nelankė pamokų. Jei iš pat ryto iš mokyklos išeina mokinys su alaus  buteliu, kai septintos ar aštuntos klasės mokiniai keikiasi ir rūko, koks tėvas norės, kad jo vaikas lankytų tokią mokyklą. Todėl ir pradėjom visi vaikus leisti mokytis į miestą“, – situaciją nušvietė bendruomenės pirmininkas.

Jaučia nerimą

K. Mažono teigimu, gerai bent tai, kad buvę du mokyklos pastatai nebuvo palikti likimo valiai: pagrindiniame po vienu stogu įsikūrė bendruomenė, Urvikių kultūros centro Buknaičių skyrius, į buvusią pradinę mokyklą įsikėlė biblioteka.
„Gyvename dabar visi po vienu stogu, turime šiltas patalpas“, – pripažino bendruomenės vadovas.  Kiek kitokia situacija yra kaimuose, kur mokyklos dar dirba, bet taip pat mažėjant vaikų skaičiui, nuolat jaučia nerimą, kad gali būti uždarytos.
„Kaime mokykla turi išlikti – čia nė kalbos nėra. Kaimas be mokyklos yra žuvęs kaimas“, – įsitikinusi Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos Auksodės pradinio skyriaus mokytoja, Auksodės bendruomenės pirmininkė Ingrida Braziulienė.
Pedagogė taip pat nerimauja dėl mokinių, kurie anksti rytą keliolika kilometrų turi važiuoti į mokyklą, o pasibaigus pamokoms apie dvyliktą valandą dar dvi tris valandas turi laukti į namus parvežančio autobuso: vaikams nesaugu ir veltui gaištamas laikas.

Ugdymo lygis skirtingas?

I. Braziulienė nenori sutikti ir su tvirtinimu, esą kaimo mokyklose prastas mokinių žinių lygis: ji nemananti, kad kaimo mokyklos dirba nekompetentingai – kaimo mokytojai yra baigę tas pačias studijas kaip ir miesto, įgiję tas pačias kvalifikacijas, turi ne tik vyriausiojo mokytojo, bet ir eksperto vardus.
„Pasižiūrėkit aplinkui: visi didieji Lietuvos vyrai yra išėję iš kaimo mokyklų. Tikrai nemanau, kad kaimo mokyklų lygis prastas ir dėl to jas reikia menkinti“, – kalbėjo pašnekovė.
A. Stonkus apie kaimo mokyklų ugdymo kokybę yra kitokios nuomonės. Pasak jo, kai kurių kaimų  gyventojai dėl uždarytų mokyklų yra netgi dėkingi, nes ugdymo kokybė esanti nesulyginama.
„Ten, kur mokytojai nebuvo savo mokyklų patriotai, ugdymo kokybė buvo labai prasta. Ten, kur mokytojai patriotai, o mokykla suaugusi su kaimu, mokyklos uždarymą skaudžiai išgyveno. Mokykla yra mokykla. Bet jeigu mokytojas atvažiuoja tik vesti pamokų, o paskui dingsta, tokių mokyklų niekas nepasigenda“, – savo mintis išsakė vedėjas.

Visi po vienu stogu

Vaikų mažėjimo priežastys susijusios su šalies ekonominėmis problemomis: jos nebus amžinos ir kada nors išsispręs, tad yra galimybė, kad jaunimas grįš į kaimą, atsiras ir vaikų. I. Braziulienė pastebi, kad uždaryti mokyklas yra labai lengva, bet ar bebus galimybė jas atidaryti – sunku pasakyti.
„Suprantu, kad mokyklų pastatus sunku išlaikyti, bet reikėtų taupyti sumažinant naudojamų patalpų skaičių, sumaniai patalpas šildyti“, – siūlė bendruomenės pirmininkė.
Auksūdiškiai laukia, kada mokykloje bus įsteigtas daugiafunkcinis centras ir po vienu stogu, be čia jau esančios mokyklos ir bibliotekos, įsikurs kultūros namai, vaikų darželis, gal net suaugusiųjų klasė ar kokios nors neformalios organizacijos.
„Juk tie patys vaikai eina į mokyklą, jų mamos ateina dainuoti, seneliai – į vakarones pabendrauti. Kaimas yra viena didelė šeima, čia būna visko, bet galima taip apgludinti visus kampus, kad šeima gyventų gražiai“, – įsitikinusi I. Braziulienė.

Kaimas be mokyklos – niekas

Savo kolegei antrino ir Daubiškių pagrindinės mokyklos direktorė bei Palnosų bendruomenės pirmininkė Silva Poškienė: kaimo mokykla reikalinga kaimo gyvybei palaikyti.
„Jeigu nebeliktų mokyklos, kaime nebeliktų nieko. Bendruomenė nabagė, nei pinigų, nei piniginės neturi. Tai ką ji gali padaryti?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Daubiškių pagrindinėje mokykloje veikia tikras sociokultūrinis centras: mokykla, biblioteka, kultūros namai, tad žmonės turi kur ateiti, pasižiūrėti renginį, pabendrauti.
„Čia gyvenimas visai kitoks, žmonėms nereikia užsidaryti tarp keturių sienų. Po mūsų stogu gali kooperuotis ir kitos mažos kaime likusios įstaigėlės“, – kalbėjo direktorė.
Kaimo mokyklose ji įžvelgia net kai kurių pranašumų prieš miesto mokyklas.
„Pas mus vaikų nedaug, tad klasėje mokytoja iškart pastebi, ko nėra ir tuoj pat gali išsiaiškinti, kas tam vaikui atsitiko. Kita vertus, mokytojams yra galimybė per pamoką prieiti prie kiekvieno vaiko, o klasėse, kur trisdešimt mokinių, vienam vaikui galima skirti tik minutę laiko. Tad sutelkus visas pastangas, kaimo mokyklų nereikėtų uždaryti“, – tikino S. Poškienė.

Siekia išsaugoti

Prieš kaimo mokyklų uždarymą nusistatęs ir Savivaldybės mero pavaduotojas Jonas Siminkevičius. Jo žodžiais, kaimas ar gyvenvietė be mokyklos yra be jokios ateities: jei kaime nėra mokyklos, jaunos šeimos neužsilieka ir važiuoja kitur.
„Jei kaime yra mokykla, galime laukti atvykstant jaunų šeimų, o jei tokių bus, kaimas bus gyvenantis, nenykstantis. Aš tik už kaimo mokyklas, jų perspektyvą, tad mes darome viską, kad kaimo mokyklų nereikėtų uždarinėti“, – valdininkų poziciją išsakė vicemeras.
Jo nuomone, kaimo mokyklas galima išlaikyti steigiant daugiafunkcinius centrus. Tokius centrus planuojama atidaryti Auksūdyje ir Šerkšnėnuose.
„Jei tokių centrų veikla pateisins lūkesčius, taip darysime ir su kitomis, mažai vaikų beturinčiomis mokyklomis“, – patikino J. Siminkevičius.

Mokyklos funkcija – vaikų ugdymas

A. Stonkus nenori sutikti, kad kaimo mokykla turi atlikti kultūros židinio funkcijas: mokyklų priedermė yra vaikų ugdymas.
„Kažkodėl mokyklai nori sukrauti visas funkcijas. Jei kaime trūksta kultūros renginių, tegul juos ir organizuoja kultūros centrai, renginių organizatoriai. Kuo čia dėta mokykla?“ – stebėjosi vedėjas.
Abejonių A. Stonkui kelia ir priekaištai, esą vaikams sunku anksti rytą važinėti autobusais į miestą: jam atrodo, kad vaikui dešimt minučių ateiti į autobusų stotelę ir per tiek pat nuvažiuoti į mokyklą yra daug lengviau, nei du ar tris kilometrus klampoti į kaimo mokyklą.
„Aš tikrai ne už tai, kad kaime būtų specialiai uždarinėjamos mokyklos, bet jei jas išlaikant patiriama didelių nuostolių, nieko kito nelieka“, – deklaravo A. Stonkus.