Praėjusią vasarą, maždaug lygiai prieš metus, rašėme apie automobilio avarijoje tragiškai žuvusius du mažeikiškius, kurie su tėvais buvo išvykę dirbti į Ispaniją. Apie nelaimę telefonu iš Ispanijos informavusi viena lietuvė, daugiau pabendravusi su žuvusiųjų artimaisiais, žadėjo dar paskambinti. Nebesulaukėme.
Neseniai į redakciją atėjo žuvusiojo viekšniškio Svajūno Markaičio mama Sigutė. Moteris prieš kelias dienas buvo grįžusi iš Ispanijos, kad su artimaisiais ir Svajūno draugais paminėtų sūnaus žūties metines. S. Markaitienė Lietuvoje taip pat turėjo pasiimti dokumentus, reikalingus sūnaus palaikams pargabenti į tėvynę.
MAMA PASIKVIETĖ SŪNŲ
Vis dar sunkiai tramdydama ašaras, moteris papasakojo savo tragiško likimo istoriją. Ne iš gero gyvenimo 2003-ųjų rugsėjį Sigutė išvažiavo dirbti į Ispaniją, kur gyvena ir dirba daug lietuvių. Iš pradžių ji buvo aukle, o po pusės metų pavyko gauti dokumentus, suteikiančius teisę dirbti legaliai. Pusmetį triūsė šiltnamiuose, o paskui teko kitoks darbas: ruošti, svarstyti, fasuoti specialiu būdu jūroje auginamus ir surenkamus jūros gyvius – austres ir mulius.
Vieni plaukia į jūrą jų rinkti, kiti krante juos ruošia pardavimui. Iš Ispanijos jie eksportuojami į Prancūziją ir Italiją, kur turi didelę paklausą.
Kol mama uždarbiavo Ispanijoje, Viekšniuose likęs Svajūnas buvo bedarbis. Tada moteris nusprendė jį pasikviesti pas save. Ruošdamasis kelionei, Svajūnas įsigijo vairuotojo pažymėjimą. Atvažiavęs į Taragonos provincijos Ampostos miestelį, kur gyveno ir dirbo Sigutė, jaunuolis net tris mėnesius niekaip negalėjo susirasti darbo, nes neturėjo automobilio, kad galėtų važinėti į darbą.
Tada Sigutė grįžo į Viekšnius ir atgal į Ispaniją parvažiavo savo automobiliu. Svajūnas plaukdavo į jūrą surinkinėti austrių ir mulių, o Sigutė dirbo krante.
NEPRANAŠAVO NELAIMĖS
Svajūnas į Ampostą atvažiavo 2004-ųjų vasario pradžioje. Kol nesisekė rasti darbo, jaunuolis nusprendė pakeliauti po Ispaniją. Kartu su mama jiedu išsiruošė į gausiai turistų lankomą vietą, netoli Barselonos esantį Raudonąjį kalną. Taip pavadintas jis dėl to, kad visas yra iš raudonos spalvos akmens. Ant kalno viršūnės stovi katalikų bažnyčia. Jos lankytojai čia aukoja pinigus už mirusius savo artimuosius. Svajūnas į aukų dėžutę įmetė du eurus už Anapilin išėjusius savo senelius.
Iki jo paties išėjimo buvo likę tik penki mėnesiai…
Svajūnas pradėjo dirbti gegužės viduryje. Liepos 17-ąją buvo Svajūno bendradarbės gimtadienis. Vaikinas padėjo jį organizuoti, vežiojo maisto produktus, nes šventė vyko gamtoje. Gimtadienyje dalyvavo apie 20 lietuvių, tarp jų ir Sigutė.
„Namo grįžome vėlokai. Svajūnas paprašė manęs paskolinti 20 eurų ir sakė ketinąs pasivažinėti prie jūros. Jis iš viso niekada negėrė, tuo labiau tą vakarą, nes vairavo automobilį. Sūnus netgi perspėjo Žaną, vieną kompanijos dalyvę, kad, jeigu ji nors truputį išgėrė, nesėstų prie vairo. Svajūnas ją parvešiąs.
Žana buvo paskutinė iš tų, su kuriais jis bendravo“, – viską iki smulkmenų ir šiandien atsimena moteris.
Išvežiojęs visus draugus ir bendradarbius, Svajūnas kartu su tame pačiame miestelyje gyvenusių lietuvių šeimos 16-mečiu sūnumi Daumantu Šedleckiu, su kuriuo buvo draugai, išvažiavo pasivažinėti. Pasakė važiuosiąs pas Daumantą, nes šis neseniai buvo gavęs leidimą vairuoti motorinę valtį, anksti ryte jiedu plauksią upe žvejoti.
Sigutė, nieko blogo nenujausdama, nuėjo miegoti.
ILGOS PAIEŠKOS
Prabudusi ryte Sigutė iš karto pastebėjo, kad sūnaus lova nepaliesta. Vadinasi, Svajūnas namo nebuvo grįžęs. Į širdį skverbėsi nerimas. Liepos 18-oji buvo sekmadienis. Susisiekus su Daumanto tėvais, paaiškėjo, kad ir jie nieko nežino. Tada moteris nuvažiavo pas Žaną, kuri laisvai kalba ispaniškai. Ši skambino visur, kur tik beišmanė: į policiją, į ligoninę, bet niekas ir nieko negalėjo pasakyti.
Sigutė žinojo, kad Svajūnas dažnai užsukdavo į ukrainiečių restoraną pažaisti biliardo. Paskutinė viltis buvo ši vieta. Tačiau ten pasakę, kad gerai pažįsta šį vaikiną, nes jis vienintelis iš užsieniečių, kuris čia atvažiavęs negeria alkoholinių gėrimų, patikino, kad jo čia nebuvę.
Pirmadienį Sigutė, praleidusi bemiegę naktį, įstengė tik pasirodyti darbe ir pasakyti, kad negali dirbti, nes sūnus antrą naktį negrįžo į namus. „Taip niekada nebuvo, kad nežinočiau, kur jis yra. Jeigu nesusitikdavome, išeidamas iš namų, jis visada palikdavo raštelį, kur išėjo ir kada sugrįš“, – nerimo kupinas valandas prisimena moteris.
Apie 10 valandą kartu su Daumanto tėvais Sigutė nuėjo į specialųjį policijos padalinį, Ispanijoje vadinamą „Gvardija civil“. Ten jiems paliepė užrašyti dingusiųjų vardus ir pavardes. Su tuo lapeliu pareigūnas nuėjo pas savo viršininką, kuris netrukus prisistatė ir pranešė, kad vaikinai liepos 18 dieną 4.40 valandą žuvo per automobilių avariją Katalonijos srityje, Saragosos provincijoje.
Pasakė ir apsisukęs išėjo.
SVETIMI TARP SVETIMŲ
Įvykio liudininkai, kurių vis dėlto atsirado, pasakojo, kad prie vairo sėdėjęs Svajūnas lenkė kitą automobilį ir nepastebėjo iš priekio be šviesų atvažiuojančio autobusiuko. Ispanijoje, nors ir vasarą, iki 6 valandos ryto būna dar tamsu. Automobiliai susidūrė priešpriešiais.
Anot Sigutės, ji girdėjusi kalbas, kad autobusiuko vairuotojas buvęs išgėręs ir prisirūkęs žolės. Jis po darbo namo vežęs prostitutes: vieną dvidešimtmetę rumunę ir keturias ekvadorietes.
Draugiškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę ispanai, su kuriais Sigutei teko bendrauti, sakė: jeigu Svajūnas būtų avarijos kaltininkas, tai būtų įvardyta iš karto. Šiuo atveju kaltų nebuvo. „Todėl, kad mes užsieniečiai. Šioje šalyje su lietuviais ir kitais kitataučiais niekas nesiskaito. Mes atvažiavome čia dirbti. To pakanka, kad į mus žiūrėtų kaip į negrus“, – sako moteris.
Skausmą kenčiančios motinos nejautė jokio dėmesio ir užuojautos dėl jas užgriuvusios nelaimės. Niekas nepranešė apie įvykusią tragediją, nors avarijos vietoje mėtėsi Svajūno telefonas, piniginė su dokumentais. Kai motinos savo vaikus surado lavoninėje, jų niekas artyn neprileido, su jomis nesikalbėjo, pasak Sigutės, nustūmė į šalį tarsi kokius šunis. „Vaizdas buvo žiaurus. Vaikai buvo įkišti į maišus ir nuvežti į laidojimo namus. Nežinau, ką būčiau atidavusi, už viską būčiau sumokėjusi, kad tik būtų leidę aprengti ir nuglostyti savo berniuką, – verkdama ir vėl išgyvendama netekties skausmą kalba motina. – Ten, Ispanijoje, sužalotas žmogus reiškia, kad jis sužalotas, todėl karstų niekas neatidaro ir į mirusįjį nebežiūri“.
Pasak mamos, Svajūnas buvo nuostabus, geros sielos vaikas. Jam nestigo švelnumo, jis lyg mažytis, atsisėdęs motinai ant kelių, prašydavo, kad ji palinguotų ir padainuotų jam kaip vaikystėje. Tų metų sausį jam buvo suėję tik aštuoniolika… „Gal tai tik sutapimas, bet prieš tą nelaimę sūnus manęs klausdavo: „Mamyte, kodėl man per kelią tiek daug juodų katinų perbėga“. Nusispjauk, sakydavau aš jam, per kairį petį“, – apie likimo siųstus ženklus pasakoja Sigutė.
PRISIMENA SUNKIAI
Sūnaus laidotuvių moteris gerai nepamena. Ji tik matė, kad buvo labai daug lietuvių. Ispanai stebėjosi, sakydami, kad per 20 metų nebuvo matę tokių laidotuvių: tiek žmonių ir tiek gėlių. Net ir tada, kai Sigutė uždegė žvakutę laidojimo namų laukiamajame, jiems tai kėlė nuostabą. Ispanijoje nepriimta gedėti. Jie nebudi prie mirusiojo, negroja gedulinga muzika, negieda gedulingų giesmių, nefotografuoja ir nėra atsisveikinimo. Karstas su palaikais nešamas į bažnyčią, išklausomos mišios, ir visi, kas tuo metu yra bažnyčioje, prieina prie velionio artimųjų ir pabučiuodami pareiškia užuojautą.
Karstas įdedamas į nišą mūrinėje sienoje ir užmūrijamas. Iš karto velionis neįvardijamas, o pažymimas tiktai numeriu. Jeigu artimieji palaikus nori perlaidoti, tai daroma praėjus ne daugiau kaip dvejiems metams po laidotuvių. Jeigu ne, tada artimieji turi išsipirkti vietą, kuri kainuoja nuo 600 iki 800 eurų. Turi būti pastatytas paminklas su besiilsinčiojo vardu ir pavarde. Jeigu Sigutė čia ir paliktų sūnaus palaikus, jai kainuotų apie 3000 eurų.
Anot Sigutės, Ispanijos darbo rinkoje tarp lietuvių nėra jokio draugiškumo. Jaučiama nuolatinė konkurencija, prasideda įvairios apkalbos. Visai kitaip yra nelaimės atveju, ir lietuvis lietuviui visada padeda. Vien Sigutės buvę bendradarbiai, su kurias ji dirbo daržininkystėje, surinko 1000 eurų. Per 200 eurų paaukojo kiti čia gyvenantys lietuviai, net ir visai nepažįstami.
BENDRAVO SAPNE
Tuoj po Svajūno laidotuvių į Ispaniją atvažiavo dukra Iveta su šeima. Ji atvažiavo todėl kad, žuvus broliui, užimtų jo darbo vietą.
Praėjo metai. Per Svajūno žūties metines Sigutė su dukra nuėjo į kapines. Kol jos stovėjo prie jo kapo, per tą laiką ne viena lietuvių šeima atėjo čia su gėlėmis ir uždegė žvakutes. Kitą dieną visas kapas skendėjo gėlėse ir žvakučių liepsnelėse.
Likus dviem dienoms iki tragedijos metinių, Sigutė sapnavo Svajūną. „Aš kalbėjausi su juo, ir jis mane labai ramino, prašydamas, kad neverkčiau. Jis sakė, kad jam TEN esą visai neblogai ir kad nieko neskauda. Sūnus manęs prašė į jo metines pakviesti klasės draugus, minėjo konkrečias pavardes ir vardus, nupasakojo, kaip surasti jo kiemo draugą, paaiškindamas, kur galėčiau sutikti jo mamą“, – labai aiškiai sapną prisiminė moteris.
Liepos 20-ąją sugrįžusi į Lietuvą Sigutė Viekšniuose surengė sūnaus metines. Ji viską darė taip, kaip sapne nurodė sūnus. Moteris sakė visą laiką jautusi jį šalia ir tikinti, kad vaikino siela kartu su ja grįžo į gimtinę.
Į metines atvažiavo ir Svajūno tėtis, kuris gyvena ir dirba Kaliningrade. Susirinko klasės draugai. Jie šiemet baigė vidurinę mokyklą.
STENGĖSI SUGRĄŽINTI TĖVĄ Į ŠEIMĄ
Sudėtingi buvo Svajūno ir jo tėvo santykiai. Sigutė su vyru Artūru neišsiskyrė, tik daugiau kaip prieš septynerius metus Artūras išvažiavo dirbti į Kaliningradą. Ilgi nesimatymo metai atitolino juos vieną nuo kito. Tik po Svajūno žūties Sigutė sužinojo, kad sūnus labai stengėsi sugrąžinti tėvą į šeimą.
Kai ji jau dirbo Ispanijoje, o Svajūnas, neturėdamas darbo, tebegyveno Viekšniuose, vaikinas buvo nuvažiavęs pas tėvą į Kaliningradą, kur apie porą mėnesių gyveno ir nelegaliai dirbo. Jiedu su tėvu net buvo parvažiavę į Viekšnius, bet jaunuolis atgal į Rusiją su juo nebegrįžo. „Tada jis man pasakė, kad niekada tėčiui neatleisiąs, nes jis žinąs, kam šis dovanas perka“, – prisimena sūnaus žodžius motina.
Po Svajūno žūties jo draugas, su kuriuo kartu buvo išvažiavęs į Kaliningradą, paskambino Sigutei į Ispaniją, kad paklaustų, ar ji žinojusi, kodėl Svajūnas važiavo dirbti į Kaliningradą pas tėvą. „Ogi todėl, – pasakė vaikinas, – kad jis labai norėjo, jog jūs gyventumėte kartu“.
PERSEKIOJO NELAIMĖS
Sigutės gyvenimą galima vadinti tragišku. Nelaimės ją pradėjo persekioti prieš šešerius metus. Pirmasis smūgis ją ištiko, kai paaiškėjo, kad šešiolikmetė dukra laukiasi kūdikio. Nepraėjus mėnesiui vyras pasakė, kad jis Kaliningrade susirado kitą moterį. Dar po šešių mėnesių, 1999-ųjų birželį, Sigutė, vairuodama automobilį, patyrė avariją ir kurį laiką teko praleisti ligoninėje. Buvo sutrupinti visi kairiojo riešo sąnariai, nukentėjo dešinioji ranka, iš vietos išjudėjo klubo sąnarys.
Dar po poros metų, ir vėl birželį, ištikta insulto, mirė mama. Kitų metų birželį, tėčiui kaustant arklį, šis pasibaidė ir mirtinai nuspyrė. Netrukus į avariją pateko Artūras. Jo vairuojamas automobilis su važiavusiais trimis keleiviais pasidalijo į dvi dalis. Laimei, aukų buvo išvengta.
Tačiau visų baisiausia dar laukė ateityje. 2004-ųjų liepos 18-osios, Svajūno žūties datos, Sigutė neužmirš niekados.
NEBEMATYTI TO KRAŠTO
Moteris daugiau nebenori matyti svetimo krašto, tų vietų, kurios primintų ją ištikusią tragediją, nebenori nieko žinoti apie Ispaniją. Ji grįžta į Lietuvą ir dar šiais metais kartu nori parsivežti sūnaus palaikus, kad palaidotų juos Viekšniuose.
Anot Sigutės, Lietuvos ambasada Ispanijoje – tuščia vieta. Madridas, kur ji įsikūrusi, nuo Ampostos miestelio nutolęs apie 500 kilometrų. Telefonu susikalbėti neįmanoma, rūpimais klausimais jokios pagalbos ambasada nesuteikia ir tik siūlo kreiptis į Lietuvą. Pasak ambasados darbuotojų, palaikų pargabenimas moteriai gali kainuoti nuo 7 iki 10 tūkstančių eurų. Vien išėmimas iš dabartinės kapavietės atsieitų nuo 1,5 iki 3 tūkst. eurų, nes gali būti, kad teks keisti karstą. Jeigu dėl palaikų pargabenimo prireiktų ispanų pagalbos, kaina dar šokteltų iki 17 – 20 tūkst. eurų.
Ne kažin ką gali pasiūlyti ir mūsų Vyriausybė. 2004 m. birželio 02 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 684 ir rajono Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka prašymai finansinei paramai dėl palaikų parvežimo į Lietuvos Respubliką priimami Socialinės paramos skyriuje ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo palaikų parvežimo dienos. Šeimos pajamos vienam šeimos nariui neturi viršyti trijų valstybės remiamų pajamų dydžio, tai yra 405 litų (valstybės remiamos pajamos – 135 litai). Kiekvienu konkrečiu atveju reikia kreiptis į Socialinės paramos skyrių ir išsiaiškinti situaciją.
Visa tai tik ateities klausimas. O pinigų sūnaus palaikams pargabenti iš Ispanijos Sigutei reikia šiandien. Ji būtų labai dėkinga, jeigu rajono verslininkai, įmonės, organizacijos, pavieniai asmenys šiam reikalui galėtų skirti nors ir labai kuklią sumą. Norinčius ir galinčius padėti motinai parsivežti sūnaus palaikus prašytume pervesti pinigus į Sigutės Markaitienės sąskaitą „Hansabanke“ Nr. LT 547300010091076846.
Nuotrauka iš asmeninio albumo
