Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Po ilgų, net metus trukusių diskusijų, derybų, nuostatų derinimų, pasiūlymų svarstymo, nepasitenkinimų ir profesinių sąjungų protestų Seimas naujai reglamentavo darbo santykius Lietuvoje.
Seimo priimtą naują Darbo kodeksą vieni politikai vertina kaip pažangą, kiti apgailestauja dėl dirbančiųjų teisių susiaurinimo, treti kalba apie iškilsiančią būtinybę ateityje jį koreguoti.
Atliko didelį darbą
Darbo teisė pasipildė naujuoju Darbo kodeksu. Antradienį už šį dokumentą balsavo 65 Seimo nariai, 12 buvo prieš, 14 parlamentarų susilaikė.
Po beveik visą dieną užtrukusios jo priėmimo procedūros posėdžiui pirmininkavusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasidžiaugė, kad atliktas didžiulis darbas.
Naujojo Darbo kodekso priėmimu pasidžiaugė ir Premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Jis padėkojo Seimui, kuris pademonstravo vieningą poziciją.
„Lietuva taps konkurencingesnė, lankstesnė ir daug pažangesnė vertinant tarptautinėje aplinkoje“, – sakė Vyriausybės vadovas.
Galėjo būti „ambicingesnis“
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijai atstovaujantis Gintaras Steponavičius mano, kad Darbo kodeksas galėjo būti ambicingesnis, darbo santykiai galėjo būti reglamentuoti lanksčiau.
Jis pažymėjo, kad kodekso priėmimo metu buvo priimta nemažai pataisų leidžiančių sakyti, kad buvo atstatytos Vyriausybės teikto varianto pozicijos.
Neabejoja, kad reikės taisyti
Tuo tarpu Seimo narė Rima Baškienė mano, kad parlamentarai stojo į darbdavių, o ne į dirbančiųjų pusę, o tam įtakos galimai turėjo ir lobizmas.
Parlamentarė apgailestavo, kad naujame Darbo kodekse ribojamos neįgaliųjų teisės, sutrumpintos jų atostogos, sumažintos išeitinės pašalpos.
„Ar iš tikrųjų ramiai galėsime žiūrėti žmonėms į akis, priėmus įtakotą lobistinių įtakų Darbo kodeksą? Manau, reikės jį taisyti“, – sakė ji.
Gali tekti aiškintis teismuose
Konservatorius Rimantas Jonas Dagys apgailestavo, kad kodekse aiškiai neapibrėžtos įvairios sąvokos, todėl gali tekti ilgai aiškintis teismuose, susiaurintos dirbančiųjų teisės, sumažintos garantijos neįgaliesiems, sutrumpintos atostogos.
Konservatorė Irena Degutienė įsitikinusi, kad darbo santykiuose turėjo įvykti pokyčiai.
„Likti su senuoju kodeksu yra žymiai blogiau. (…) Gyvenimas parodys kur esame suklydę, kur reikia taisyti. Šiandien turėtume pritarti naujam Darbo kodeksui. Tai vienas žingsnis į priekį negu kad stovėti vietoje“, – sakė politikė.
Darbuotojų ir darbdavių galios – išbalansuotos
Socialdemokratas Algirdas Sysas mano, kad Seimas persistengė ir padarė meškos paslaugą vieniems iš socialinio dialogo partnerių.
„Išbalansavome darbuotojų ir darbdavių galias. Vieni itin džiaugsis, kiti itin liūdės. Šampaną kels tikrai tik viena pusė“, – sakė politikas.
Tačiau, jo nuomone, darbuotojai jau pergyveno ne vieną krizę, pergyvens ir šito naujo kodekso atsiradimą. „Bet ar neatsitiks taip, kad tie patys lobistai ir darbdaviai (…) po kiek laiko nekaltins Vyriausybės ir Seimo, kad trūksta darbo jėgos. (…) Labai norėčiau, kad mano nuogąstavimai neišsipildytų“, – iš Seimo tribūnos pastebėjo A. Sysas.
Naujas Darbo kodeksas turėtų įsigalioti 2017 m. sausio 1 d., jeigu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nuspręs jį pasirašyti.
Pagrindinės naujojo Darbo kodekso nuostatos
Naujasis Darbo kodeksas su lydimaisiais teisės aktų pakeitimais yra vienas iš septynių naujojo socialinio modelio sukūrimo paketų, kuriuo siekiama tobulinti darbo santykių reglamentavimą.
Darbo sutartys
Naujame Darbo kodekse nuspręsta išplėsti darbo sutarčių rūšių sąrašą: įtvirtintos laikinosios, projektinio, darbo vietos dalijimosi, nenustatytos apimties, pameistrystės darbo, darbo keliems darbdaviams sutartys ir kt.
Išliks sezoninės darbo sutartys, tačiau atsisakyta trumpalaikių darbo sutarčių. Iš viso naujajame kodekse įtvirtintos devynios darbo sutarties rūšys.
Kodekso pakeitimais taip pat numatomas terminuotų darbo sutarčių liberalizavimas, t. y. bus leidžiama sudaryti sutartis ir nuolatinio pobūdžio darbams, tačiau ribojant jų trukmę. Terminuota darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui galės būti sudaroma, jeigu dėl to bus sutarta kolektyvinėje sutartyje. Terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams negalės būti daugiau kaip 20 proc. nuo visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių skaičiaus.
Maksimali terminuotos darbo sutarties trukmė, taip pat paeiliui einančių sutarčių, sudarytų su tuo pačiu darbuotoju tai pačiai darbo funkcijai atlikti, bus 2 metai, išskyrus jei darbuotojas priimamas laikinai dirbti į laikinai nesančio darbuotojo darbo vietą.
Pagal patvirtintas nuostatas darbo sutartis taps neterminuota, jeigu darbo santykiai faktiškai tęsis daugiau kaip vieną darbo dieną po to, kai suėjo terminas. Kodekse numatyta naujovė, kad darbdavys privalės įspėti darbuotoją apie terminuotos darbo sutarties pasibaigimą, t. y. jeigu darbo santykiai tęsis ilgiau kaip vienus metus, darbdavys turės pareigą darbuotoją įspėti prieš 5 darbo dienas, jeigu darbo santykiai tęsis ilgiau negu 3 metus – ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų. Jeigu darbdavys pažeis šią pareigą, jis privalės sumokėti darbuotojui darbo užmokestį už kiekvieną termino pažeidimo dieną, bet ne daugiau kaip atitinkamai už 5 ar 10 darbo dienų.
Jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęstųsi ilgiau kaip dvejus metus, darbo sutarčiai pasibaigus suėjus terminui, darbuotojui bus išmokama jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
Seimas priėmė Darbo kodekso straipsnius dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės.
Darbo sutarties nutraukimas ir išeitinės išmokos
Posėdyje Seimas, svarstydamas nuostatas dėl išmokų atleistiems darbuotojams, nutarė, kad atleidžiamam darbuotojui turės būti išmokėta dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o, jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
Atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai bus išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje. Pagal šiuo metu svarstomą Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiu ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo projektą atleidžiamiems darbuotojams, vienoje vietoje dirbusiems 5–10 metų, iš specialaus fondo būtų mokama vienos atleidžiamo darbuotojo vidutinės algos dydžio išeitinė išmoka, 10–20 metų – dviejų atlyginimų, daugiau negu 20 metų – trijų atlyginimų dydžio išmokos.
Seimas taip pat sutarė trumpinti įspėjimo terminus, kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva nesant jo kaltės. Įspėjimo terminas sutrumpinamas iki vieno mėnesio, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienerius metus – iki dviejų savaičių. Šie įspėjimo terminai bus dvigubinami darbuotojams, kurie augina vaiką iki 14 metų, ir darbuotojams, kuriems iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus likę mažiau kaip 5 metai, ir trigubinami neįgaliems darbuotojams ir darbuotojams, kuriems iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko mažiau kaip 2 metai.
Seimas priėmė pataisas dėl greito darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia ir suteikė darbdaviams galimybę greitai nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, įspėjus prieš tris darbo dienas, tačiau sumokėjus jam ne mažesnę kaip 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Šios galimybės neturės valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos bankas.
Darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai galės būti nutraukta tik šalių susitarimu, jos iniciatyva, jos iniciatyva išbandymo metu, nesant darbo sutarties šalių valios, taip pat kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui.
Darbuotojais, auginančiais vaiką (įvaikį) iki trejų metų, darbo sutartis negalės būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės.
Darbo sutartis taip pat negalės būti nutraukta darbdavio valia su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose.
Darbo laiko norma ir režimas
Kodekso pataisomis įtvirtinta darbo laiko normos sąvoka, t. y. laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį. Darbuotojo darbo laiko norma bus 40 valandų per savaitę (nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiką arba šalys yra susitarusios dėl ne viso darbo laiko).
Naujajame kodekse nustatyta dar viena naujovė – darbo laiko režimo samprata, t. y. darbo laiko normos pasiskirstymas per darbo dieną ar pamainą, savaitę, mėnesį ar per kitą apskaitinį laikotarpį, kuris visais atvejais negalės būti ilgesnis negu 3 paeiliui einą mėnesiai. Įprastai darbo laiko režimą darbuotojams nustatys darbdavys, kuris tvirtins nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę, suminę darbo laiko apskaitą, lankstų darbo grafiką ar individualų darbo laiko režimą ir kt.
Naujos nuostatos įtvirtins vidutinio darbo laiko sampratą, kuris, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo laiko, negalės būti ilgesnis negu 48 valandos. Darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negalės būti ilgesnis kaip 12 valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir 60 valandų per kiekvieną 7 dienų laikotarpį.
Per 7 paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negalės būti dirbama ilgiau kaip 8 valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki 12 valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negalės būti pažeista maksimali vidutinė 48 valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį.
Maksimali viršvalandžių trukmė per metus padidės 60 val. – iki 180 valandų, o kolektyvinėje sutartyje galės būti susitarta dėl ilgesnės trukmės.
Atostogos
Seimas, priimdamas Darbo kodekso straipsnius dėl poilsio laiko, nutarė atostogų trukmę skaičiuoti ne kalendorinėmis dienomis, kaip yra dabar, bet darbo dienomis.
Darbuotojams bus suteikiamos ne mažesnės kaip 20 darbo dienų (jei dirbama 5 darbo dienas per savaitę) arba ne mažesnės kaip 24 darbo dienų (jei dirbama 6 darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Ilgesnė atostogų trukmė galės būti numatyta darbo ir kolektyvinėse sutartyse.
Numatyta, kad darbuotojams už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje bus suteikiamos papildomos kasmetinės atostogos, tačiau pritarus Seimo nario Gintaro Steponavičiaus pasiūlymui nustatyta, kad papildomų kasmetinių atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustatys kolektyvinės sutartys.
Darbuotojams iki 18 metų ir neįgaliems darbuotojams bus suteikiamos 25 darbo dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama 5 dienas per savaitę), arba 30 darbo dienų kasmetinės atostogos (jeigu dirbama 6 darbo dienas per savaitę).
Darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, bus suteikiamos iki 41 darbo dienos (jeigu dirbama 5 dienas per savaitę) arba iki 50 darbo dienų (jeigu dirbama 6 dienas per savaitę), arba iki 8 savaičių (jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas) pailgintos atostogos.
Darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai nustatys Vyriausybė.
Kodekse lieka nuostatos dėl „mamadienių“ ir „tėvadienių“ suteikimo. Darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų arba du vaikus iki 12 metų, ir toliau bus suteikiama 1 papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems 3 ir daugiau vaikų iki 12 metų, – 2 dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.
Naujajame Darbo kodekse reglamentuotos kasmetinės, tikslinės (nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaikui prižiūrėti, mokymosi, kūrybinės, nemokamos), pailgintos ir papildomos atostogos ir jų suteikimo tvarka.
Informacijos apie darbo užmokestį pateikimas
Pagal priimtas nuostatas darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalės darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę.
Duomenys apie atskiro darbuotojo darbo užmokestį galės būti teikiami ar skelbiami tik įstatymų nustatytais atvejais arba su darbuotojo sutikimu.
Darbuotojo reikalavimu darbdavys taip pat privalės išduoti pažymą apie darbą toje įmonėje, nurodydamas darbuotojo darbo funkciją ar pareigas, kiek laiko jis dirbo, darbo užmokesčio dydį ir sumokėtų mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį.
Išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio
Naujajame kodekse reglamentuoti atvejai ir tvarka, kada gali būti daromos išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio. Išskaitos galės būti daromos šiais atvejais: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių arba dėl darbuotojo kaltės.
Išskaitų iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, dydis negalės viršyti 20 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą – iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio.
Seimas nepritarė parlamentaro Vytauto Antano Matulevičiaus siūlymui, kad darbdavys darbuotojų skatinimui turėtų skirti ne mažiau kaip 25 proc. gaunamo pelno.
Žalos atlyginimas
Seimas priėmė nuostatas dėl žalos atlyginimo ir nustatė, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalės atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudarys tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos.
Kaip nustatyta naujajame kodekse, darbuotojas privalės atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
Tačiau darbuotojas privalės atlyginti visą žalą, kai: žala būtų padaryta tyčia; žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; padaryta neturtinė žala; visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas galės sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusios darbo sutarties šalies finansines ir ekonomines galimybes, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
Jeigu darbdavys buvo apdraudęs darbuotojo civilinę atsakomybę, darbdavys privalės kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką. Jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalės žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos.
Socialinė partnerystė
Kaip įtvirtinta kodekse, darbo sutarties šalys ir jų atstovai savo interesus galės derinti ir įgyvendinti naudodamiesi socialinės partnerystės formomis.
Socialinės partnerystės šalimis – socialiniais partneriais – bus laikomi darbuotojų atstovai ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos, o partnerystės darbdavio lygmeniu – darbdavys ir darbuotojų atstovai.
Socialinė partnerystė galės būti vykdoma šiais lygmenimis: nacionaliniu, šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu), teritoriniu (savivaldybės, apskrities), darbdavio, darbovietės.
Darbuotojų atstovais bus laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Pagal patvirtintas nuostatas profesinės sąjungos kolektyviai atstovaus savo nariams.
Kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų inicijavimas bus išimtinė profesinių sąjungų teisė. Taip pat atskirai liks galioti Profesinių sąjungų įstatymas.
Darbo tarybos darbdavio iniciatyva turės būti sudaromos visose darbovietėse, kuriose darbuotojų skaičius 20 ir daugiau. Tais atvejais, kai daugiau nei pusė darbuotojų priklausys profesinėms sąjungoms, darbo tarybos bus nesudaromos, o jų funkcijos perduodamos profesinėms sąjungoms. Darbo taryboms suteikta teisė vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras, kuriomis darbuotojai ir jų atstovai bus įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą. Jei darbuotojų skaičius mažesnis negu 20, atstovavimo darbuotojams funkciją įgyvendins darbuotojų išrinktas patikėtinis.
Trišalė taryba
Naujame darbo kodekse nustatyta nauja Trišalė tarybos formavimo tvarka. Ji bus sudaroma Vyriausybės nutarimu ketverių metų kadencijai iš 15 narių: po lygiai iš nacionaliniu lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų organizacijų ir darbdavių organizacijų atstovų, Vyriausybės atstovų. Trišalės tarybos atstovas negalės eiti pareigų daugiau nei 2 kadencijas iš eilės.
Profesinių sąjungų organizacijos ir darbdavių organizacijos, pretenduojančios deleguoti savo atstovą į Trišalę tarybą, turėtų atitikti 7 kriterijus, pavyzdžiui, turėti juridinio asmens statusą, turėti ne mažiau kaip 5 pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, veikti nepertraukiamai mažiausiai 3 metus, profesinių sąjungų organizacijos turės jungti ne mažiau negu 0,5 proc. dirbančių asmenų, o darbdaviai įdarbinti ne mažiau negu 3 proc. dirbančių asmenų ir kt.
Kaip įtvirtinta kodekse, Trišalė taryba svarstys klausimus ir teiks išvadas ir pasiūlymus šiose darbo, socialinės ir ekonominės politikos srityse: užimtumo ir darbo santykių, darbo užmokesčio politikos, socialinio draudimo ir socialinės apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos, socialinės partnerystės ir kolektyvinių darbo santykių ir kitų klausimų.
Kolektyvinės sutartys
Kodekse nustatyta, kad darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos turės teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo. Kolektyvinėse derybose darbuotojams galės atstovauti tik profesinės sąjungos.
Kolektyvines sutartys bus taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitars dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji bus taikoma visiems darbuotojams, jei ją patvirtins visuotinis susirinkimas.
Kolektyvinė sutartis galios ne ilgiau kaip ketverius metus, išskyrus atvejus, kai kolektyvinėje sutartyje būtų nustatyta kitaip.
Pagal kodeksą galės būti sudaroma nacionalinė (tarpšakinė), teritorinė, šakos (gamybos, paslaugų, profesinė), darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinė sutartis.
Darbo ginčai
Darbo ginčai bus skirstomi į darbo ginčus dėl teisės (individualūs darbo ginčai dėl teisės ir kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės) ir kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų.
Darbo ginčus dėl teisės nagrinės darbo ginčų komisija arba teismas. Darbo ginčai dėl teisės galės būti nagrinėjami komerciniame arbitraže, jeigu dėl tokio nagrinėjimo sutars darbo ginčo šalys po kilusio ginčo.
Darbo ginčų komisijos bus nuolatinės ir veiks prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių.
Kaip nustatyta kodekse, jeigu darbuotojas kreipsis į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalės įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose ir bylose dėl neteisėto atsisakymo priimti į darbą, atleidimo iš darbo arba atsisakymo priimti į darbą teisėtumą privalės įrodyti darbdavys.
Streikas
Kodekse įtvirtinta, kad profesinės sąjungos ar jų organizacijos turės teisę organizuoti streiką trimis atvejais: kai ginčo komisija konstatuoja neišspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų ar viena iš šalių pasitraukia iš derybų, ar darbdavys (darbdavių organizacija) nepaskiria narių į ginčo komisiją per išankstinį kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų nagrinėjimą; kai tarpininkas priima sprendimą konstatuoti neišspręstą ar iš dalies išspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų; kai darbdavys ar jų organizacija nevykdo darbo arbitražo sprendimo.
Streikas galės būti įspėjamasis, trunkantis ne ilgiau kaip dvi valandas, arba tikrasis. Darbdavio lygmens streikui skelbti turės būti gautas ne mažiau kaip ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimas. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmens streikui skelbti turės būti priimamas atstovaujančio organo sprendimas.
Apie būsimo įspėjamojo streiko pradžią darbdavys ar darbdavių organizacija ir atskiri jos nariai – darbdaviai turės būti įspėti raštu ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas, o prieš tikrojo streiko pradžią – ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas nusiunčiant jiems profesinės sąjungos ar jų organizacijos sprendimą skelbti streiką.
Darbdavių įmonėse ir šakose, kurios teikia neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas visuomenei, tikrojo ir įspėjamojo streiko metu turi būti užtikrintas minimalus šių paslaugų teikimas visuomenei, pavyzdžiui, kai teikiamos sveikatos priežiūros, elektros energijos, vandens ir šilumos, dujų tiekimo paslaugos ir kt. Pagal kodeksą bus draudžiama skelbti streiką greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbuotojams ir kitiems darbuotojams, kuriems teisę streikuoti riboja įstatymai.
Streike dalyvaujantiems darbuotojams nebus mokamas darbo užmokestis ir jie bus atleidžiami nuo įsipareigojimų atlikti savo darbo funkcijas.
