Dešimtus metus ūkininkaujanti Rūta Neimantienė valdo nemažą pieno ūkį – bandoje 130 galvijų, turi 160 ha žemės. Mamos padovanotos dvi karvės nulėmė būsimos ūkininkės pasirinkimą.
DARBĄ MYLINTYS ŽMONĖS
Likimas Rūtai Neimantienei taip lėmė, kad dalį gyvenimo praleidus Kauno rajone, Garliavos miestelyje, teko su šeima grįžti į savo tėviškę.
Pasikeitus tuometinei santvarkai, žlugo Neimantų kailinių žvėrelių auginimo verslas. Be darbo būti nepratusiems žmonėms tai buvo iššūkis. R. Neimantienė, pasitarusi su vyru Rimvydu ir vaikais, tvirtai nusprendė užsiimti žemės ūkiu. Jos sutuoktiniui Rimvydui įsidarbinus naftos gamykloje, Neimantai pasiėmė pirmąją paskolą ir nusipirko 8 ha žemės.
Nors Rūta ilgai melžė rankomis, bandą pasididino iki dešimties karvių. Pagalbos sulaukdavo ne tik iš vyro, bet ir dar nedidelių savo sūnų: būdami mokyklinukai, jie jau pamelždavo po kelias karves. Pirmąjį melžimo aparatą ūkininkė įsigijo tik gavusi išmoką už įgyvendintą pieno direktyvą.
Po kurio laiko R. Neimantienė dalyvavo vienoje iš programų ir nusipirko technikos: universalų krautuvą, srutvežį, mėšlo kratytuvą, priekabą.
NAUJOS FERMOS – KITI REZULTATAI
Neimantai ryžosi plėsti savo ūkį, todėl Rimvydas savo darbovietėje paprašė dar vienos paskolos – apleistoms fermoms Juodeikėliuose nusipirkti.
„Kažkada šienaudamas aplink šias fermas pagalvojau: kaip gerai būtų pačiam tokias turėti“, – pasakojo Rimvydas. Svajonei buvo lemta išsipildyti.
Suremontavę pastatą iš pagrindų, ūkininkai keturiasdešimties galvijų bandą perkėlė į naujas fermas. O renovavę prie fermų buvusią trobelę, patys persikėlė gyventi į Juodeikėlius.
Naujoje fermoje dabar galima auginti iki pusketvirto šimto galvijų. Šešiasdešimt penkios karvės, dvidešimt jaučių ir keturiasdešimt penkios galvos prieauglio – tokią galvijų bandą šiandien prižiūri Neimantai. Iš šešiasdešimties karvių per parą primelžiama vidutiniškai 600 kg pieno, o vasarą – ir visa tona. Tačiau tas kiekis svyruoja.
„Būna, kad tik 400 kg primelžiu, ypač prieš Naujuosius metus, nes viskas priklauso nuo metų laiko, pašarų, kiek karvių užtrūkusios“, – pasakojo R. Neimantienė.
PIENĄ TIEKIA KOOPERATYVUI
Prieš trejus metus R. Neimantienė įstojo į kooperatyvą „Pienas LT“. Židikų seniūnijoje kooperatyve susivieniję trys ūkininkai: Daiva Vaičiulienė, Algimantas Gimžauskas bei R. Neimantienė.
Pasak pačios ūkininkės, pieno kokybės tyrimų kontrolė yra gana griežta: jei nors vieno iš trijų ūkininkų pristatyto pieno kokybės tyrimai bus blogi, nukentės visi.
„Nors mūsų kooperatyve yra griežta pieno tyrimų kontrolė, o mes, jo nariai, vieni prieš kitus esame įsipareigoję, – mūsų tai visiškai negąsdina“, – tvirtino R. Neimantienė.
Kooperatyvas pateisino visus jos lūkesčius. „Tik susivieniję mes galime laimėti daugiau ir apginti ūkininkų teises“, – įsitikinusi moteris.
ŪKININKĖS PADĖJĖJAI – ŠEIMA
160 hektarų žemės: 60 – nuosavos, 100 ha – nuomojamos, visiškai mechanizuotas ūkis, sutvarkytos fermos – ne tik Rūtos, bet ir pagrindinio padėjėjo – jos vyro Rimvydo, vaikų triūso rezultatas.
R. Neimantienė darbininkų ūkiui nesamdo.
Dabar vaikai išsiskirstė: vyresnėlis Tadas dar tik prieš kelias savaites paliko tėvų namus, vidurinysis Jonas mokosi Vilniuje, A. Gustaičio aviacijos institute, o jaunėlis Rimvydas – Skuodo žemės ūkio mokyklos antrakursis. Tačiau Neimantai žino, kad vienas iš jų – jaunėlis – tikrai grįš į tėvų ūkį.
ŽEMĖ – TIK JĄ DIRBANTIEMS
Anot ūkininkės, daugelis sunkių darbų liko tik prisiminimuose – ūkis jau visiškai mechanizuotas. Prieš porą metų R. Neimantienė pagal supaprastintą tvarką gavo pusantro šimto tūkstančių litų ES paramą ir susipirko visą ūkiui reikalingą techniką. Dabar, pasak ūkininkės, beliko tik pakeisti stogą fermoms.
Didžiausias Rūtos noras – nupirkti daugiau žemės, nes 60 hektarų – per mažai, o nuoma yra nuoma. Žemės stygius – ne vienos R. Neimantienės, bet ir kitų ūkininkų problema: jos nebegalima ne tik nusipirkti, bet ir išsinuomoti.
„Ar normalu, kai aplink tavo fermas esančią žemę atiduoda Skuodo gyventojui arba danams? Nėra pas mus dar teisybės… Kad tik nepradėtų užsieniečiai supirkinėti žemių… Ką tada mums, žemdirbiams, čia Lietuvoje, bereikės daryti?“ – retoriškai klausė Neimantai.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: „Be nuolatinės vyro pagalbos būtų tiesiog neįmanoma prižiūrėti tokį ūkį“, – sakė R. Neimantienė.
