Šisbeitauskas
Didysis švenčių, sveikinimų, sėdėjimo prie stalų ir šaldytuvų tuštinimo bei valgymo metas šiaip ne taip baigėsi, tad sveikinu visus, išsivadavusius iš šių priklausomybių ir bent trumpam grįžusius prie realaus gyvenimo. Kai trečiadienio rytą valgiau grikių košę, ji man pasirodė skaniausiu pasaulyje patiekalu. Patikėkit – mišrainės, silkės ir kitokios žuvys, kalakutiena ir vištiena, kepsniai, pyragai ir desertai, mandarinai, apelsinai ir bananai jau buvo pradėję lįsti per gerklę, tad norėjosi kažko paprasto ir kasdieniško. Laukia dar vienas, bet jau trumpesnis švenčių savaitgalis – jis kiek kitoks, labiau triukšmingas, linksmesnis.
Kitais metais peštukas Gaidys užleis vietą ištikimajam Šuniui. Man šis gyvūnas kelia malonias asociacijas – geriausio žmogaus draugo žvilgsnis ištikimas ir atviras. Juo galima pasikliauti: savo bičiulį Šuo lydi visur, kur reikia pagalbos, jis praskaidrina nuotaiką savo draugiškumu, nemėgsta ginčytis, nesiekia kopti aukštyn ir vadovauti, mieliau lieka su jam patinkančiais žmonėmis – argi tai ne geros savybės?
Jeigu atvirai – pradėjau laukti, kad tas šventinis laikotarpis kuo greičiau praeitų. Ilgo prieššventinio maratono buvo akivaizdžiai per daug – atsibodo tie žybsėjimai, blizgėjimai, išankstiniai sveikinimai su šventėmis, įvairūs renginiai, akcijos – toks jausmas, kad pasaulyje nieko daugiau ir neliko – tik šventės.
Per Kalėdas prisėsdavau ir prie kompiuterio. IR KĄ JŪS MANOT? Ten tas pats – nesibaigiantys sveikinimai ir linkėjimai… Ir kas svarbiausia – beveik visi tie patys. Pastebiu, artimiau bendraujantys žmonės vieni kitiems siunčia lyg ir skirtingus sveikinimus, o jie persiunčiami kitiems. Spindintį kalėdinį atviruką su šventiškai šviečiančiu namu gavau gal dešimt kartų. Tada ir pagalvojau: o kur mūsų nuoširdumas? Jei jau nori žmogų pasveikinti, tad sugalvok kažką savo, originalaus, šilto, o nenueik lengviausiu – kopijavimo ir dauginimo keliu: jis ar ji – man, aš tą patį – kitai ar kitam, tad jokio nuoširdumo, asmeniškumo nelieka – tik tos pačios vadinamosios „štampovkės“. Kažkas net bandė klausti, ar nėra kokios kompiuterinės programos, kuri leistų užblokuoti tuos nesibaigiančius sveikinimus, kiti prieštaravo, teigdami, kad gerų žodžių niekada nebūna per daug. Gal ir nebūna, bet tik ne tokių valdiškų. Net televizinės reklamos – saldžios iki svaigimo, pilnos baltumo ir sniego, kurio pas mus nė su žiburiu nerasi.
Kalėdas mažeikiškiai leido kas kaip išmanė: vieni vyko į svečius, kiti juos priiminėjo savo namuose, kažkas pasinaudojo ilgesniu laikotarpiu ir suspėjo pakeliauti, šventes praleisti ten, kur šilčiau, kai kas jas prasėdėjo namuose prie televizoriaus ar užsiimdamas mėgstama veikla, kiti ėjo į bažnyčią, susitiko su Kalėdų Seneliu. Šventinį šurmulį savo kraštiečiams paįvairino net du koncertus surengęs dainininkas Romas Dambrauskas – pirmąją Kalėdų dieną žiūrovai susirinko ne itin gausiai, o antrąją nepatingėjo atsikelti nuo šventinių stalų. Bet žiūrovų skaičius atlikėjui, atrodė, neturėjo didelio skirtumo – nuoširdžiai atliekamos puikios naujos ir senos, jau pamėgtos dainos, visiems praskaidrino nuotaiką.
Tarp švenčių turime tris darbo dienas. Vis pagalvoju, kad tas laikotarpis, ko gero, nebūna efektyvus, nes žmonės atsipalaidavę, tebegyvena buvusių švenčių nuotaikomis ir galvoja, kaip praleisti kitą savaitgalį, tad koks gali būti darbas? Mano galva, ten, kur įmanoma, tos kelios dienos vis dėlto turėtų būti nedirbamos – daugelis tokią praktiką taiko jau seniai, nes ji tinkamesnė tiek darbdaviams, tiek darbuotojams. Kas turi galimybę, tas dienas atostogauja. Atostogos tuo metu yra ir vaikams, tad galima ilsėtis visiems kartu.
Šventiniu laikotarpiu naudojasi ir prekybininkai – rengiamos įvairios prekių pardavimo pigiau akcijos, išpardavimai. Pasitaiko ir nesusipratimų. Mano draugas viename prekybos centrų nusižiūrėjo akciją mandarinams, bet mokėdamas už juos pamatė, kad jokios akcijos nėra – kasininkė teigė, kad prie prekės parašyta sena, buvusi kaina. Gerai, kad žmogus atkaklus – centro informacijos skyriuje vis dėlto išsiaiškino, kad nuolaida turi būti, tad permoka jam buvo grąžinta. Moralas toks – visada reikia įdėmiai stebėti kainas ir nepatingėti ieškoti teisybės – taip vienas kitas euras lieka kliento kišenėje. O kiek tokių nesusipratimų būna! Jei pirkėjas teisybės neieško, kažkas iš to tik pelnosi.
Nežinau, kaip jums, bet man paskutinė metų savaitė būna kitokia nei praėjusios penkios dešimtys – ką nors veikiant, pagauna mintis, kad tai šiemet darau paskutinį kartą. Aišku, tai nėra kasdieniai darbai, be kurių neapsieiname visus metus. Nuolat galvoju, kad šiemet paskutinis trečiadienis, ketvirtadienis ar penktadienis, kad vieną ar kitą žmogų šiemet sutinku paskutinį kartą, kad jau neapsilankysiu vienoje ar kitoje vietoje… Keistos tos besibaigiančių metų nuotaikos – paskutinį kartą. Esame linkę tikėti, kad kitais metais viskas bus kitaip, kad jie gal bus kitokie, paskutinėmis metų dienomis prisimename, kas gero (ar nelabai) įvyko tavo ar kitų gyvenime, ko nepadarėme ir ką dar galima atlikti, pataisyti, pakeisti. Svarbiausia – nedaryti kvailų klaidų, kaip tie tautiečiai, kurie dantų taisyti ėję pas stalių, o paskui skundęsi nekokybiška ir skausminga paslauga – tai man buvo viena juokingiausių šventinių istorijų.
O šiaip – puikių jums ateinančių Naujųjų. Ir įvairių pirmųjų kartų kitais metais…
