Petras Dabrišius: „Miestas yra mūsų fantazija“

Petras Dabrišius vilkėjo drabužiais, kokiais vilkėdavo žmonės prieš kelis tūkstančius metų. Kiekviena tauta margindavo juos savaip. Žalčiai, lapės ir vilko kojos – apsaugos nuo velnio. Apdarai turi 12 kišenių – tai 12 mėnesių. Galvos apdangalą puošia Mongolijoje rasto tetervino sparnai. „Antrosios“ akys apsaugo nuo ugnies liežuvių ir žvėrių. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Unikalaus zoologijos sodo, vadinamojo Žvėrinčiaus, eigulys, medžiotojas ir filosofas Petras Dabrišius mažeikiškiams pristatė savo knygą „Vilko kailyje“.
Šamanų būgną mušęs svečias džiaugėsi jo aidu Mažeikių muziejuje – čia sukaupta daug istorijų, sklinda gera energija.

Būgnas grąžina išprotėjusiuosius

Mažeikiškiams Žvėrinčiaus medinčius (medinčius žemaičių tarme – miško sargas, eigulys) pirmiausia pasirodė su ritualiniais drabužiais. Tad ir susitikimas prasidėjo neįprastai – prie žvakių liepsnos, apie kurią susėdo susirinkusieji, svečias mušė šamanų būgną.
„Jeigu klausant būgno jus buvo kažkas aplankęs, sugalvokite jam vardą. Kada reikės pagalbos, pašaukite tuo vardu. Juk nekviesite angelu, angelas – tai visų. Tik sugalvoto vardo niekas kitas neturi žinoti – gali pavogti jūsų angelą. Tai kartu ir istorija, kartu skamba kaip pasaka, bet ne pasaka,“ – susitikimą pradėjo P. Dabrišius.
Visą vakarą šamano kauke veidą prisidengęs vyriškis būgno skambėjimą prilygino perkūnui ir vilko kaukimui. Tiesa, jį reikią priimti kaip muziką.
„Miestas yra mūsų fantazija. Jūs čia išeinate iš proto, čia triukšmas. O būgnas, jo keliama vibracija grąžina išprotėjusiuosius. Juk kai būdavo karas, jeigu išprievartaudavo kaimo mergaites, joms „nuvažiuodavo stogas“, išprotėdavo. Joks psichologas nepagelbėdavo, tik būgnas ir ugnis,“ – tvirtino medinčius.

Be reikalo užmiršome ugnį

P. Dabrišius susirinkusiesiems priminė ir ypatingą ugnies reikšmę. Juk dar senovėje lotynų kalba rašyta: ko neišgydo vaistai – tą gydo peilis, ko negydo peilis – tą gydo ugnis.
„Bet mes pamiršome ugnį. Pasėdėkime prie laužo ir tą savo energiją, blogas mintis sudeginsime. Tuo metu grįžtame atgal – į „paprasčiau“. Kokie mes buvome, tokie ir likome – juk ant rankų nevaikščiojame ir anksčiau taip nedarėme. Viskas tas pats, tik nuėjome bloga linkme,“ – pastebėjo eigulys.
Viso susitikimo metu su būgnu nesiskyręs svečias akcentavo, kad pagal gyvenimo amžių Žemėje esame jauniausi, esame labiausiai pažeidžiami, nemokame prisitaikyti.
„Gyvūnas prisitaiko, o žmogus? Patekus į šaltį, nutrijoms uodega apauga plaukais. O ar koks čiukčius apžėlė? Mes neprisitaikome, mes tiesiog atėjome, mes esame iš Dievo,“ – kalbėjo P. Dabrišius.

Vaidinimas – net ir bažnyčioje

Šamano drabužiais pasipuošęs P. Dabrišius įsitikinęs, kad tikėjimas neišgalvotas – tiesiog kaip dangus vienas, taip ir Dievas vienas.
Vyriškis nesutiko su kai kurių mažeikiškių pastebėjimu, jog būgno mušimo ritualas – šamanizmas.
„Aš nekalbu apie tikėjimą – čia būgnas, čia senovė, čia istorija. Aš neneigiu bažnyčios, aš pripažįstu, aš esu krikštytas. Tik blogiausia – kur tikėjimas, ten pinigai… O jei tikėjime atsiranda pinigų, tai tikėjimas virsta netikėjimu. Išnaikinkite pinigus bažnyčioje, ir viskas bus gerai,“ – samprotavo svečias.
P. Dabrišius priminė, kad ritualai buvo reikalingi stipriesiems pagerbti. Juk ir iki kryžiuočių atėjimo meška buvo žemaičių dievas – totemas. Nori nenori, mešką reikėjo sudievinti.
Tačiau prisiminęs būgnų mušimą, P. Dabrišius įspėjo: nieko nesureikšminkite – čia tik vaidinimas.
„Atsimenate žodį žynys – vaidila. Juk tai „vaidinti“. Juk ir bažnyčioje – kunigas, apranga, ritualas – taip pat yra vaidinimas. O kuris vaidinimas geresnis – niekas nežino. Kas pasakys, kas geriau vaidina?“ – svarstė medinčius.

Apgailestavo dėl medžiojimo tvarkos

Knygą „Vilko kailyje“ pristatęs P. Dabrišius kalbėti apie ją nebuvo linkęs – paskaitys mažeikiškiai ir sužinos.
Pasiteiravus, kaip knygos populiarinimas paveiks vilkų populiacijos išlikimą Lietuvos miškuose, eigulys atsakė, kad ginčas visada padeda rasti sprendimą.
Kai apie kažką šneki, visada atsiranda tokių, kuriems tai patinka arba nepatinka, vadinasi, atkreipia dėmesį į problemą, reiškinį, – paaiškino knygos autorius.
P. Dabrišius apgailestavo, kad Lietuvoje nėra valstybės nustatytos tinkamos vilkų medžioklės tvarkos. Jo manymu, reikėtų nustatyti galimų nušauti vilkų skaičių ne visoje šalyje, bet konkrečiame miške, konkrečioje vietoje.
„Bet vilką sumedžioti yra darbas, ne visi nori medžioti. Jis toks tobulas gyvūnas. Pagal statistiką, vieną vilką medžioja trys tūkstančiai medžiotojų. O jei būtų trys tūkstančiai vilkų? Medžiotojas ryto nesulauktų, nors turime telefonus, mašinas, šautuvus… Lengviau medžiotojams su šernais: patys juos pašeria, patys prie lovio ir nušauna. Medžioklė išsikreipė,“ – įsitikinęs eigulys.

Nereguliuoti žmogus nebegali…

Nenustovėdamas vienoje vietoje P. Dabrišius priminė, kad pasitaiko atvejų, kada medžiotojai palieka pašautą vilką. Vyriškio teigimu, tai atneša nelaimę – vilko pyktis visada persekios.
„Juk kiekviena gyvybė, net pelė turi dvasią, energiją. Ir medis yra gyvas, renka informaciją. O kiek jis mus supranta – mes nežinome,“ – kalbėjo medinčius.
Mažeikiškiams pasiteiravus, ar ne per daug žmonės kišasi, reguliuodami gamtos gyvenimą, svečias replikavo, kad kitaip jau nebegali būti.
„Mes jau per toli nuėję – atgal nebegrįšime,“ – paaiškino P. Dabrišius.
Tačiau dėl klonavimo gamtos mylėtojas buvo kategoriškas – tai esąs neteisėtas kišimasis į gamtą.
„Mašinai pakeitei detalę – gerai, bet jeigu mes esame nuo Dievo, tai turime gyventi tiek, kiek mums skirta. Kitaip neištempsi: pakeis tau inkstą – gerai, bet tu važiuosi į mišką ir padarysi avariją… Anksčiau žmonės nebijodavo mirties, o dabar laikomės stipriai įsikabinę į gyvenimą ir įsivaizduojame, kad gyvensime amžius, statome svajonių namus. Visi nori kuo ilgiau gyventi, o klausimas – kam?“ – samprotavo pašnekovas.

Apie pasaulio pabaigą…

Kad atgal nebegrįšime – faktas. O kiek toli ir kur nueisime? Neaišku. P. Dabrišiaus manymu, įsivaizduojamos pasaulio pabaigos nebus. Bet užtektų dingti elektrai…
„Užeitų šalčiai, užšaltų vamzdžiai, Mažeikiai sujungtų visus šildytuvus – ir prapuola elektra. Va, ir pasaulio pabaiga, – nusišypsojo medinčius ir pridūrė: – Savaitės užtektų. Juk niekas neturi gerų batų, niekas neturi gerų drabužių – viskas plastmasė. Ir sušals visi.“
Be to, šamano kauke vis dar prisidengęs vyriškis susirinkusiesiems patarė: pjaukite prie namų augančius medžius.
„Pas mus bus daug vėtrų, uraganų. Keičiasi orų srovės, ypatingi temperatūrų svyravimai. Be to, bus labai sunkus perėjimas iš tamsos į šviesą. Kovą nepersistenkite, saugokite savo sveikatą, nes galite kokią nugarą pasitempti ar koją…“ – pokalbį įspėjimu apie laukiančius negerumus užbaigė P. Dabrišius.

2 Atsakymai į “Petras Dabrišius: „Miestas yra mūsų fantazija“”

  1. to AS parašė:

    Nepavydek ,dvasios ubage :)

  2. AS parašė:

    vejei. petri nebegerk ziurek i ka pavirtai. jau tiek galiucinaciju pas tave, kas toliau bebus?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*