„Mažeikių parapija buvo mano pirmoji meilė“ – šiandien sako kunigas Petras Tverijonas, prieš devynerius metus iš Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos išvykęs į Londoną. Svečioje šalyje, didelėje parapijoje kunigui tenka užsiimti ne tik krikščioniškos lietuvių bendruomenės narių sielovada, bet ir socialiniais reikalais. O kartais net ginti jų teises.
Kunigas Petras prisipažįsta, kad pirmoji parapija, pirmoji kunigystės vieta – Mažeikiai, ir čia sutikti geri žmonės jo širdyje pasiliko visiems laikams. Tą patį apie kunigą Petrą sako ir mažeikiškiai.
Artėjančių šv. Kalėdų proga „Santarvė“ savo skaitytojams dovanoja dar vieną susitikimą su kunigu Petru Tverijonu.

„NEBIJOKIME PRISILIESTI
PRIE TIKĖJIMO LOBIŲ“
– Kokios lietuviškos Kalėdos toli nuo Tėvynės?
– Jos tokios pat. Toks pat lietuviškas stalas su Kūčių valgiais, tas pats susitaikinimas. Tokie pat Kūčių valgiai. Ta pati lietuviška malda prie Kūčių stalo ir bažnyčioje.
Toks pat Kalėdų šventimas išgyvenant bendrystę su artimais žmonėmis. Gaila, kad dideli atstumai, negaliu sugrįžti pas tėvelius Kūčių vakarienės.
– Tuoj po Vėlinių parduotuvės puošiasi kalėdiniais atributais, miestuose eglutės įžiebiamos tuomet, kai tik prasideda krikščioniškasis adventas. Ar neprarandama tikroji Kalėdų laukimo prasmė?
– Gaila, kad kalėdinės šventės prasideda joms dar neprasidėjus, supainiojome, kaip ir visi vakariečiai, šventimą su pasiruošimu, todėl ir patiria dažnas žmogus tuštumą, kad Kalėdų dovanomis bando kompensuoti tikrąją Kalėdų dvasią.
Jėzus yra pasauliui dovana. Dievas ateina į pasaulį, kad atneštų gerumą, susitaikinimą ir pagarbą.
Esame sužeisti, dažnai bijome parodyti širdį vieni kitiems, bijome būti atviri, nuoširdūs, todėl ir šąlame susvetimėjime. Kalėdos ir yra laikas atvirumui, nebus tikrų švenčių be tikro susitaikinimo, be nuoširdumo.
– Kitas masiškumo pavyzdys, lydintis šv. Kalėdų šventimą, – visuotinis antplūdis bažnyčiose. Kaip Bažnyčia vertina tokius „kalėdinius“ katalikus?
– Ačiū Dievui, kad žmonės eina į bažnyčią, kad klausosi Dievo Žodžio. Tačiau neužtenka būti „kultūriniu“ kataliku (tradicijos kataliku). Tikintysis turi suvokti savo tikėjimą. Jis turi klausti, turi ieškoti. Manau, Kalėdos yra laikas paskatinti žmones ieškoti Dievo. Kad nereikėtų „išradinėti dviračio“ tikėjime, mes galime pasitelkti Dievo ieškojusių žmonių ir Šv. Rašto liudijimą ir Bažnyčios patirtį. Aš tikiu, kad Dievo ieškojime Bažnyčia daug ką turi pasakyti šių dienų pasauliui. Nebijokime prisiliesti prie tikėjimo lobių.
– Kokia yra advento prasmė?
– Man patiko Joanos Čitister mintys apie adventą:
„Adventas kalba apie tuštumo, pakankamumo dvasingumą, apie išrengtą sielos pilnatvę. Adventas nurodo į svarbiausius gyvenimo dalykus; komercinės Kalėdos – į bereikalingus daiktus.
Jėzus, „kuriam būti Dievu nebuvo svarbiausias dalykas“, bet kuris visuose dalykuose yra toks kaip mes, savo asmeniu pavyzdingai įkūnija tai, ko mums tenka mokytis didžiąją savo gyvenimo dalį: kaip „būti savimi“.
Galų gale, kai adventas įsismelkia į mūsų sielą, mes pagaliau suprantame, kad mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas. Būti mažam reiškia būti reikalingam kito, priklausyti nuo kito. Mažumas susaisto mus su likusia žmonijos dalimi ir išvaduoja iš arogantiškos izoliacijos, žudančios ir kūną, ir sielą. Būti tuščiam reiškia atverti savo vidų kažkam kitam, išskyrus savąjį „aš“. Mes prisipildome gyvenimo palaimos.
Tada, ištuštinti savojo mažumo suvokimo, galbūt ryšimės susitapatinti su tais, kuriems tuštuma, dvasinis skurdas ir gyvenimo nepritekliai nėra savanoriškas dalykas. Tada ir patys galėsime tapti pilnutiniais žmonėmis, kupinais atjautos ir sąmoningumo.
Adventas, praleistas rimtai apmąstant tuštumo galią ir mažumo prasmę, viską sudėlioja į savo vietas. O užvis labiausiai – mus pačius. Arba, kaip sako pranašas Izaijas: „Įžūlus marusis turės nuleisti akis, žmonių išdidumas bus nužemintas“ (Iz 2, 11).“
– Kas yra Kūčios? Kaip jas švęsti?
– Praėjusią savaitę nusikaltau lietuvėms kirpėjoms. Dėl laiko stokos užbėgau pas anglą kirpėją apsikirpti. Jis manęs paklausė, o kaip mes švenčiame Kalėdas.
Jam papasakojau, kad pas mus yra trys pagrindinės dalys: pirma – tai Kūčių vakarienė, prasidedanti susitaikymu su artimaisiais, paskui malda, kalėdaičio laužymas ir dalinimasis juo, po to valgome Kūčių vakarienę, paskui einame naktį arba rytą į bažnyčią, o tada jau prasideda šventimas prie vaišių stalo.
Kirpėjas išklausęs nostalgiškai pasakė: „O mano Kalėdų šventimas baigėsi su tėvo mirtimi. Mes nebeturime prie stalo maldos, nė jokio ritualo. Nuvažiuojame pas uošvius, valgome Kalėdų pietus, ne todėl, kad išgyventume bendrystę, bet kad reikia pavalgyti, ir tiek. Kalėdos nesiskiria nuo baliaus“.
Šis kirpėjas labai gražiai įvardijo: jei nebelieka maldos, ritualo, susitaikinimo šeimoje, lieka tik paprastas pavalgymas. Pavalgymas nežiūrint to, koks turtingas stalas būtų.
Aš prisimenu, vaikystėje mes skaičiuodavome dvylika patiekalų – tai simbolinis susitelkusių aplink Jėzų paskutinės vakarienės metu apaštalų skaičius. Dvylika valgių netrukdavome suskaičiuoti, viską mes priskaičiuodavome: ir kisielių, ir obuolius.
Kūčių stalo valgių gausa – ne svarbiausias dalykas.
– Kas yra Kalėdų stebuklas?
– Aš manau, kad du dalykai yra svarbiausi: pirma – susitaikymas su kiekvienu šeimos nariu, ir antra – bendrystės išgyvenimas. Be buvimo kartu šeimoje ir dvasia, ir kūnu, nebus Kalėdų džiaugsmo.

TAKOSKYRA
„MES“ IR „JIE“ – DIRBTINĖ
IR NETEISINGA
– 1999 metais buvote paskirtas į Londoną studijuoti ir aptarnauti lietuvišką šv. Kazimiero parapiją. Ar buvote patenkintas ir ar noriai išvykote į užsienį?
– 1999-aisiais a. a. vyskupas Antanas Vaičius paprašė, kad važiuočiau patarnauti Londono lietuviams. Išvykdamas nelabai žinojau, kur važiuoju, tad su vyskupu buvo sutarta, jei nebus ką veikti, grįšiu po metų. Užsibuvau… Mat suradau ką veikti ir kol kas dar keletui metelių turiu ką veikti…
– Lietuvių katalikų misijai Anglijoje – jau daugiau nei šimtas metų. Ar daug mūsų tautiečių Jungtinėje Karalystėje gyvena ir dirba šiais laikais?
– Labai seniai – dar 1901 metais, Anglijoje įkurta lietuvių katalikų bažnyčia. Dabartinė mūsų bažnytėlė pastatyta 1912 metais. Jau greitai švęsime šimtmetį. Lietuviai į Angliją pradėjo važiuoti dar Rusijos caro okupacijos laikais.
Lietuviai skaičiuoja tris pagrindines imigracijos bangas: Pirmoji – XIX amžiaus pabaigoje ir XX a. pradžioje, antroji – po Antrojo pasaulinio karo, ir trečia – po 1990 metų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo.
Šiuo metu aplink Londoną gali būti apie 100 tūkstančių tautiečių. Iš viso Didžiojoje Britanijoje jų – apie 200 tūkstančių. Žinoma, šie skaičiai nėra tikslūs.
– Su kokiomis problemomis lietuviai į Jus kreipiasi?
– Labai platus klausimas. Žmonės kreipiasi ir problemų spaudžiami, ir džiaugsmo, ir skausmo valandomis. Mano pagrindinis rūpestis yra sielovada. Tačiau tenka rūpintis ir socialiniais reikalais. Yra tekę ne kartą ginti tautiečių teises į teisingą atlyginimą.
– Jūs vienintelis lietuvių katalikų dvasininkas visoje Jungtinėje Karalystėje, ant Jūsų pečių krinta daugybės čia gyvenančių lietuvių bėdos ir problemos. Ar nesunku?
– Taip, šiuo metu esu vienas pilnai dirbantis lietuvių kunigas Didžiojoje Britanijoje. Kanauninkas Valentinas Kamaitis stengiasi vis dar rūpintis Mančesterio lietuviais, nors jo jėgos silpsta.
Kartą per mėnesį aplankau Notinghamo ir Peterboro lietuvių bendruomenes. Per šventes tenka beveik iki Žemės pakraščio nuvažiuoti, ten yra Kornvalio grafystės Kamborno miestelis, kur mūsų tautiečiai dirba ūkiuose.
– Ar pastebite nutautėjimo atvejų?
– Gyvenant svečioje šalyje išlaikyti savo kalbą yra labai sunku. Ypač greitai kalbą pamiršta vaikai. Jie mokosi anglų mokyklose, su bendraamžiais bendrauja angliškai. Tėveliai turi dėti labai daug pastangų, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos. Londone yra devynios šeštadieninės mokyklos. Jose mokiniai mokomi lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros.
Aš matau didelę problemą, kad ryškėja takoskyra tarp tų, kurie gyvena Lietuvoje, ir išeivijoje gyvenančių tautiečių. Atsiranda nuostata „mes“ ir „jie“. Nemanau, kad tai teisingas požiūris, iš kurios pusės bežiūrėtum.
Tokios nuostatos tik skiria žmones, o ne vienija. Vietoje to, kad visi būtume artimi, kartais dirbtinai sukuriame problemas.
– Ar Lietuvoje pastebite tikėjimo atšalimą? O Anglijoje?
– Aš negaliu vertinti, kaip yra Lietuvoje, nes šiuo metu į Lietuvą grįžtu atostogų.
Anglijoje paskutiniais metais katalikų bažnyčiose pagausėjo žmonių. Viena iš priežasčių – atvykę katalikai imigrantai. Mūsų tautiečiai nesiveržia į bažnyčias. Lietuviai, kurie save laiko praktikuojančiais katalikais, pagal statistiką bažnyčioje švenčia sekmadienį bene rečiausiai iš visų Europos tautų. Anglijoje 16 procentų katalikų kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose.
– Ar galima teigti, kad pasaulį ištikusią finansų krizę lėmė žmogaus ydos – godumas, besaikis vartojimas, materialių dalykų troškimas. Galbūt ši krizė – puiki proga perkainoti vertybes? Galbūt imsime labiau vertinti dvasines vertybes?..
– Taip, tai tiesa. Tačiau atsakymo negalima per daug supaprastinti ir kaltinti vieną ar kitą žmonių grupę.
Jei problemos nebūtų slepiamos, jei situacija būtų sąžiningai vertinta, tokių problemų pasaulis neturėtų. Noras bet kokiomis priemonėmis pralobti visada priveda prie tragedijų.
Besaikis vartojimas jau dabar atsigręžia į mus klimato atšilimu ir visomis kitomis ekologinėmis bei ekonominėmis problemomis.
Šv. Rašte, Pradžios knygoje kalbama, kai Dievas žmogui pavedė pratęsti Kūrėjo darbą, nes žmogus kūryba yra panašus į Dievą.
Tačiau žmogus dažnai nori viską kurti sau ir savo garbei. Nieko bloga nėra troškime geriau gyventi. Žmogus trokšta laimės. Tik kartais antraeilius dalykus padarome pirmaeiliais.
Sužlugo pasaulio gerovės idėja, o buvo skelbiama, jog žmogus yra toks protingas, kad gali valdyti viską.
Nereikia gąsdinančių pranašų, sugebėsime išlipti iš visų krizių, jei tik solidarumas, atvirumas kitam žmogui bus svarbiau už besaikį vartojimą.
Postmodernus žmogus dažnai suvokia save kaip asmenį, kuris gali turėti. Tiek esi vertingas, kiek vartoji, kiek turi.
Krikščioniškas tikėjimas skelbia ką kita, esi tiek žmogus, kiek tarnauji kitam, visuomenei.
Turime gerą galimybę perkainoti vertybes.

„MAŽEIKIŲ PARAPIJA
BUVO MANO PIRMOJI MEILĖ“
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Ar tenka aplankyti Mažeikius?
– Grįžtu kasmet keletą kartų į Lietuvą. Paprastai būna, kad vieną kartą atostogų ir porą kartų reikalų vedamas. Šiais metais, be vasaros atostogų, buvau grįžęs porą tris kartus: vieną kartą grįžau į Telšius prisiminti mirusį draugą, kitą kartą į Vilnių, į lietuvių kunigų, dirbančių užsienyje, suvažiavimą, trečią – tartis su skulptoriumi, kuris kuria šv. Kazimiero statulą mūsų bažnyčiai. Matau, kaip Lietuva keičiasi. Gražėja miestai ir miesteliai.
Mažeikius aplankau bent kartą metuose. Smagu atvažiuoti į buvusią parapiją ir sutikti savus žmones. Nebūna taip, kad kas nors neatpažintų mieste.
Senokai bebuvau Pikeliuose ir Leckavoje, kur yra tekę darbuotis. Laiko niekaip nepakanka.
– Ar pastebite pokyčių Mažeikiuose?
– Kiekvieną kartą, kai atvažiuoju į Mažeikius, kas nors yra pasikeitę. Paskutiniais metais ir Šv. Pranciškaus bažnyčia pagražėjo ir išorėje, ir viduje. Gatvės tampa tvarkingesnės, sodybos gražesnės.
– Nuo Jūsų išvažiavimo prabėgo jau beveik dešimt metų, o mažeikiškiai Jus vis prisimena ir mini kaip nuostabų kunigą, kaip šiltą žmogų…
– Ačiū už malonius žodžius. Man mažeikiškiai ypač malonius ir nepamirštamus prisiminimus yra įspaudę. Mažeikiuose praleidau ketverius metus, nuo 1995 iki 1999 metų. Sielovados darbą dirbau vikaru, klebonui Juozui Vaičiui vadovaujant, su kunigais Mykolu Petrausku bei Egidijumi Arnašiumi.
Švč. Jėzaus Širdies parapija buvo pirmoji mano kunigiško darbo parapija. Mažeikių parapija buvo mano pirmoji meilė, o pirmoji meilė niekad nerūdija.
– Ko Jūs palinkėtumėte „Santarvės“ skaitytojams ir visiems mažeikiškiams Kalėdų proga?
– Mano sveikinimas ir linkėjimas būtų toks:
Mieli mažeikiškiai,
Ir vėl sėsime prie Kūčių stalo: vieni paūgėję, kiti pražilę. Vėl bandysime ištarti artimam žmogui iš širdies „atsiprašau“, kuris pakeis mūsų buvimą, kuris pripildys mus susitaikymo ramybės, bendrystės laimės ir Kalėdų džiaugsmo.
Šiuo netikrumo laikotarpiu, kai visi gąsdina, jog bus blogiau, Jėzus mums sako:
„Nebijokite!“ Jėzaus gimimu Dievas mums kalba, kad Jis yra su mumis… Jis – Emanuelis – Dievas su mumis… Jis su mumis, kiekviename šalia mūsų esančiame. Jis – kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje.
Pats Dievas tapo žmogumi dėl mūsų. Todėl nebijokime ir nepraraskime vilties.
Betliejaus kūdikis tedrąsina mus eiti į susitaikymą su savim ir su artimu, ir testiprina mūsų pasitikėjimą Juo!
Nuotr.: P. Tverijonas mažeikiškiams linki tokios šventės, kuri pripildytų susitaikymo ramybės, bendrystės laimės ir Kalėdų džiaugsmo.