Ekspedicijos 3-iosios grupės dalyviai, susirinkę po trijų dešimtmečių, sustojo ta pačia tvarka kaip ir senojoje nuotraukoje. Penktas iš dešinės – Gintaras Gricius. Nuotrauka iš ekspedicijos dalyvių asmeninių archyvų
Nuotrauka iš ekspedicijos dalyvių asmeninių archyvų
Minint atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, vyko ir tebevyksta daug svarbių datų paminėjimų, susitikimų, svarbių įvykių įamžinimo akcijų.
Neminėję praėjusių sukakčių, Vilniuje beveik po trijų dešimtmečių susitiko pirmosios moksleivių ekspedicijos tremčių keliais dalyviai.
Šioje ekspedicijoje Mažeikių rajonui atstovavo sediškis moksleivis Gintaras Gricius, mažeikiškė Janina Bušmaitė ir TV laidų operatorius Gintautas Alekna, vėliau tapęs kasmetiniu ekspedicijų į Sibirą organizatoriumi.
Šiandien savo prisiminimais bei įžvalgomis dalijasi du ekspedicijos dalyviai: G. Gricius ir J. Eidiejienė.
APIE EKSPEDICIJĄ
Ekspedicijos Irkutsko srityje organizatoriai ir vadovai: Arvydas Kalėda, Linas Linkevičius, Šarūnas Birutis.
Į pirmąją ekspediciją tremčių keliais išvyko 62 dalyviai: 17 suaugusiųjų ir 45 mokiniai iš visos Lietuvos – 45 rajonų. Dalyviai Irkutske buvo suskirstyti į penkias grupes: mobiliąją spaudos grupę: Antanas Sadackas, G. Alekna, G. Adomaitytė, V. Barštytė, J. Bušmaitė – bei keturias moksleivių grupes, kurių maršrutai apėmė skirtingus Irkutsko rajonus.
Manoma, kad tremtyje žuvo apie 28 tūkst. žmonių, buvo daugiau kaip tūkstantis stambių tremties ir kalinimo vietovių bei 800 kapinių.
Sovietiniuose lageriuose kentėjo 200 tūkst. vyrų ir moterų, juose žuvo dešimtys tūkstančių. Tikslūs skaičiai vargu ar bus žinomi.
ŠIANDIEN ATRODO NEREALU
Buvo 1989 metų vasara. Lietuva dar tik ėmė laisvėti, o jūs išvažiavote į Sibirą ieškoti lietuvių tremtinių. Kaip tuometinėje Lietuvoje galėjo įvykti tokia akcija?
G. Gricius: Kai galvoju dabar, nesuvokiama, kaip tuo metu tokia ekspedicija galėjo būti suorganizuota ir kokiu būdu šis sumanymas buvo įgyvendintas.
Kai sužinojau apie šiemet planuojamą susitikimą, rugsėjo pradžioje mūsų Viešojoje bibliotekoje susiradau tuometinio Mažeikių laikraščio „Pergalės Vėliava“ 1989 m. lapkričio 21 d. numerį, kuriame buvo išspausdintas mano rašytas straipsnis apie ekspediciją į Sibirą – „Tremties keliai Irkutsko srityje“.
Laikraščio pirmame puslapyje dar mirgėjo tokios antraštės: „LKP XX suvažiavimui ruošiantis“, „Jais komunistai pasitiki“, „TSRS Aukščiausiosios tarybos sesijoje“ ir pan. Ir mano rašytas straipsnis išėjo toks jau sausas, visai be dvasios, kad norom nenorom galvojasi, jog praėjo kažkokią tuometę cenzūrą.
Nežiūrint to, ekspedicija į Sibirą 1989 metais, kurios tikslas buvo visiškai nekomunistinis, pavyko.
Dirba spaudos grupė: Janina Bušmaitė kalbina moksleivių grupės vadovę Danutę Krapavickaitę, filmuoja Gintautas Alekna. Nuotrauka iš ekspedicijos dalyvių asmeninių archyvų
SU KRYŽIUMI – PER RUSIJĄ
Kaip vyko ekspedicija, kokie sunkumai ištiko?
G. Gricius: Mano požiūriu, ekspedicijos sėkmę didžiąja dalimi, turbūt, ir nulėmė tas faktas, kad pagrindiniai šios idėjos autoriai buvo susiję su tuometiniu Lietuvos komjaunimu, kuris jau buvo pakeitęs savo ankstesnį „sovietinį“ veidą ir ėjo atgimstančios Lietuvos link.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje Gorbačiovo pradėta perestroikos banga bei Lietuvos persitvarkymo sąjūdis jau buvo pakoregavę mąstančių ir širdyje patriotiškai nusiteikusių žmonių sąmonę. O turimi ryšiai su partinėmis sistemomis leido nuveikti darbus, dėl kurių ir buvo sugriauta sovietinė santvarka.
Tik ruošdamasis bendražygių susitikimui sužinojau, kad mūsų ekspediciją į Sibirą savo įsaku buvo palaiminęs pats Michailas Gorbačiovas. Todėl mes taip sėkmingai be didesnių kliūčių galėjome judėti buvusios Sovietų Sąjungos teritorija. Tačiau su buvusiais KGB darbuotojais susitikti teko.
Mes, moksleiviai, tuo metu buvome dar per daug jauni, kad viską suprastume, visą „frontą“ laikė ekspedicijos vadovai ir jiems ši užduotis puikiai sekėsi, nes įgyvendinome visus užsibrėžtus tikslus ir netgi juos viršijome. Buvo suinventorizuota ir sutvarkyta tikrai daug lietuvių tremtinių kapų, o daugiausiai dėmesio susilaukė knygnešio Akelaičio kapas. Čia buvo pastatytas iš Lietuvos atvežtas metalinis kryžius, o senasis pargabentas į Lietuvą ir perduotas knygnešio palikuoniams. Šiuo metu jis saugomas Marijampolės kraštotyros muziejuje.
Ekspedicijos dalyvių susitikime, dalyvaujant knygnešio Akelaičio palikuoniams, ta tema taip pat daug kalbėjome.
Rašytojas A. Sadeckas ir A. Kalėda ant savo pečių iš Irkutsko į Lietuvą pargabeno apie 70 kilogramų svorio ir apie 3 metrų ilgio medinį kryžių. Reikėjo susitarti, kad jį priimtų į lėktuvą, vėliau į traukinį… Rusams tai buvo nesuvokiama. O Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge, jiedu šį kryžių nešė per miestą, nes reikėjo iš oro uosto atsirasti geležinkelio stotyje.
GRAUDUS TAS BUVIMAS…
Kas įsiminė iš susitikimų su ten likusiais gyventi lietuviais?
G. Gricius: Sibire likusių lietuvių sutikome nemažai. Jie dar kalbėjo lietuviškai. Senoji karta pasakojo apie tėviškės ilgesį, apie Lietuvoje likusius gimines. Jaunimas žiūrėjo į mus tai įtariai, tai susidomėję.
Krito į akis varganas gyvenimas, visiškas kelių nebuvimas, buities rakandų neturėjimas. Juk ir mes tada ne kažin kaip atrodėme, ne kažin ką mūvėjome, bet vis tiek mūsų parėdai buvo nepalyginamai geresni. O jau mūsų trispalvės kepurėlės kiek emocijų kėlė!
Įsiminiau, kad ten dalgio pavadinimas – litovka, mat, rusai neturėjo rusiško žodžio tam daiktui pavadinti.
Skubėjo mus vaišinti, prie stalo sodinti. Graudus tas buvimas su lietuviais, lyg ir ne lietuviais… Keitėmės adresais. Ir iš tikrųjų kurį laiką susirašinėjau, bet baigęs vidurinę pasinėriau į savo naujus rūpesčius, taip ir nutrūko viskas.
Įdomu buvo kalbėtis su vietiniais gyventojais, kurie gerai atsiliepdavo apie lietuvius. Pasak jų, lietuviai geri, darbštūs šeimininkai. Išmokė juos rūkyti mėsą, megzti, pasidaryti padargus, tvarkyti savo aplinką.
Toks pasididžiavimas ant širdies savo tauta kildavo…
MAŽEIKIŲ TELEVIZIJA – INFORMACIJOS SKLAIDAI
Kaip patekote į ekspedicijos dalyvių sąrašą, kokių tikslų turėjote vykdama į tremčių vietas?
J. Eidiejienė: Taip susiklostė likimas, kad tapau pirmosios moksleivių ekspedicijos į Sibirą, į lietuvių tremties ir žūties vietas dalyve. Atgimimo metais dar dirbau su rajono mokyklinio amžiaus jaunimu. 1989 m. Lietuvos komjaunimas pirmasis iš visų sovietinių respublikinių komjaunimo struktūrų pasitraukė iš Sovietų Sąjungos organizacijos ir tapo savarankiškas. Ir būtent šios organizacijos respublikinis moksleivių darbo ir poilsio biuras organizavo pirmąją ekspediciją į Sibirą. Iš kiekvieno rajono buvo kviečiami moksleiviai.
Žinojau apie ekspedicijos tikslus, organizavimo rūpesčius. Bendraujant su ekspedicijos vadovu A. Kalėda, buvo nuspręsta, kad Mažeikių vietinė televizija (tuo metu ir aš ten dirbau) galės tinkamai nušviesti būsimą ekspediciją. Taip kartu su šios televizijos operatoriumi G. Alekna tapau ekspedicijos spaudos grupės nare.
Man tai buvo nepaprastai svarbu. Sužibo viltis aplankyti Taišeto rajono Serebrovo kaimą, į kurį buvo ištremta mano mama. Šeimos pasakojimai apie Sibire patirtą kančią, sunkumus buvo labai kuklūs.
Norėjosi pačiai prisiliesti prie tos itin skaudžios istorijos, pamatyti, pajausti, suprasti…
Nuo tada iki šiol širdyje tebesislepia mano mylimo poeto Justino Marcinkevičiaus eilutės:
Aš turėjau
ateiti į čia, privalėjau
prakalbint jų sielas
suteikti amžinybėje balsą
tai Žemei, tai Lietuvai.
Aš jos lietuvis,
kurs šaukia
istorijos tamsai ir vėjui.
1989 m. ekspedicijos dalyviai atsivežė ir prie kiekvienų sutvarkytų kapinių palikdavo po tokį ženklą. 2006 m. į šias vietas grįžęs Gintautas Alekna nufotografavo vieną senosios ekspedicijos ženklų – vietos gyventojai ar žmonės iš kitų ekspedicijų jį įtvirtino medyje. Nuotrauka iš ekspedicijos dalyvių asmeninių archyvų
DIDŽIAUSIAS ĮSPŪDIS – IŠ SEREBROVO
Kas įstrigo, nustebino? Su kokiais sunkumais susidūrėte vykdydama ekspedicijos vadovų įpareigojimus?
J. Eidiejienė: Praėjo beveik 30 metų. Bet jau niekada nepasimirš ši ekspedicija. Nebuvo lengva su kuprinėmis ant pečių, be tam skirtos aprangos ir avalynės keliauti po Sibiro platybes. Neįmanoma papasakoti visų patirtų nuotykių, emocijų. Mes buvome jauni, drąsiai ir patriotiškai nusiteikę ir viskas tapo įveikiama.
Dabar kartais žmonės klausia, ar mes nebijojome keliauti su trispalvėmis kepuraitėmis. Nebijojome. Ir pasitiko vietiniai gyventojai mus draugiškai, susidomėję. Dauguma jų prisimindavo lietuvius ne kaip tremtinius, o kaip labai nuoširdžius ir nepaprastai darbščius žmones.
Mano, kaip spaudos grupės narės, pareiga buvo perteikti informaciją apie rastas tremties vietas, kapines, dalytis su čia likusių lietuvių ir vietinių gyventojų prisiminimais. Skaudu buvo stovėti bejėgiams prie lietuviškų kryžių ir suvokti, kad jau niekas neatlygins tos begalinės skriaudos nei mirusiems, nei gyviesiems.
Radome labai daug lietuviškų kryžių, antkapių su dar įskaitomomis pavardėmis. Iki šiol menu 134 masyvius maumedžio kryžius, stovinčius Centrinio Chazano kapinėse, o kiek dar bevardžių kauburėlių, kuriuos kaip galėdami tvarkė visi ekspedicijos dalyviai.
Pats didžiausias įspūdis man liko iš Serebrovo kaimelio. Pasiekėme jį sudėtingai: vadovui leidus, kartu su G. Alekna teko atsiskirti nuo grupės, miegoti Taišeto geležinkelio stotyje ant grindų, pakelėje į Serebrovą įveikti dvi perkėlas plaustais, sugriuvusį tiltą per sraunią Biriusos upę, sunkiai pravažiuojamus purvo kelius… Tačiau įspūdžių, patirtų ten, kur prabėgo mano mamos vaikystė ir jaunystė, jau niekas nebeištrins iš atminties.
Pasirodo, net praėjus šitiek metų, niekas nepamiršo čia gyvenusių lietuvių. Neįmanoma perduoti to jausmo, kurį patyriau, kai mano mamos jaunystės draugė Tamara Dališnija verkdama vardais ir pavardėmis vardijo man brangius žmones, pasakojo, kaip jie čia gyveno, dirbo, sirgo, kaip įveikė pažeminimą, badą ir šaltį arba atgulė vietinėse kapinėse.
Pamačiau barakų liekanas, lietuvių pastatytus kultūros namus, mokyklą. O su kokiu pasididžiavimu mamos draugė vedė mane skersgatviu, kur stovi gražūs, tvarkingi lietuvių pastatyti namai… Kiek tai buvo prasminga, dar labiau suvokiau grįžusi, patyrusi buvusių tremtinių susidomėjimą, pamačiusi jų akis.
TAI VERČIA MĄSTYTI, NELEIDŽIA TYLĖTI
Kapinių kryžiai, menantys, liudijantys palaidotą kančią, buvusius gyvenimus… Ką tai pakeitė jumyse?
J. Eidiejienė: Sibiro platybės, rūsti taiga, sraunios upės. Gal kas pagalvotų, kad tai – puikios vietos turizmui, poilsiui. Bet juk mes Irkutsko srityje aplankėme daugybę kaimelių ir neradome kapinių, kuriose nebūtų lietuviškų kryžių.
Tai šiurpus faktas, savo realybe aplenkiantis visus statistinius duomenis apie mūsų tautos trėmimą, skaudžiai paliečiantis žmonių sielas, verčiantis mąstyti ir neleidžiantis tylėti.
Gerai, kad buvo vietinių gyventojų, kurie greitai suprato, kad čia atvežti lietuviai nėra žiaurūs priešai, o tik nuoširdūs, darbštūs, geri žmonės. Tai padėjo tremtiniams pakelti ilgesį, badą, katorgišką darbą. Ir mes, atvykę čia po daugelio metų, buvome gerai sutikti.
Nepaisant to, kad jau pirmame aplankytame kaimelyje susidūrėme su mums neįprasta aplinka, purvu, netvarka, į šviesią ateitį kviečiančiais šūkiai, žmonės buvo paprasti ir nuoširdūs. Mes inventorizavome, tvarkėme kapus, kalbinome žmones, o vykdydami mums skirtą užduotį – pasakoti apie ekspediciją – bandėme perteikti praeities ir dabarties gyvenimo vaizdus.
Ekspedicija lietuvių tremties vietomis visus mus paženklino sunkiai nusakomais potyriais, grįžome tarsi labiau subrendę.
LYG SUGRĮŽUS Į NAMUS
Ar palyginate dabartines kasmet vykstančias ekspedicijas su jūsiške, pirmąja?
J. Eidiejienė: Po pirmosios mūsų ekspedicijos spaudos grupės vadovas A. Sadeckas savo knygoje „Tėvyne, ilgesy miriau“ parašys: „O mes, moksleivių grupių vadovai, po medžiu susėdę ratu, pasitiesėme Irkutsko srities žemėlapį ir visas tremties vietas pažymėjome raudonai. Atklydęs vėjas sujudino šakas ir pažėrė rasą ant suglaustų mūsų galvų. Rasos lašai pabiro ant raudonai išmarginto žemėlapio ir ištiško. Dabar jis atrodė tarsi sušaudyta kruvina drobė“…
Tai, ką patiriame pirmą kartą, juk visada sunku pakartoti. Sąlygos, aišku, keičiasi, jausmus įvardyti sunku.
Tiesiog džiaugiuosi, kad yra keletas mūsų grupės narių, kurie, tuomet pradėję keliones, jas toliau tęsia. Ypač tremties paveldo apsauga rūpinasi ir ekspedicijoms nenuilstamai vadovauja mūsų bendražygis G. Alekna.
Manau, kad kiekviena ekspedicija yra prasminga, sudėtinga, priverčia atsisukti į skausmingą savo tėvų, senelių ir mūsų tautos istoriją. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems svarbi mūsų tautos praeitis.
O apie pirmosios ekspedicijos prasmę kalba šis faktas: į susitikimą po 29 metų susirinko beveik visi jos dalyviai ir vadovai. Ir jausmas buvo toks nuoširdus, kaip po ilgos kelionės sugrįžus į savo gimtuosius namus.
BENDRAUTI TA PAČIA DVASIA
Kaip praėjo susitikimas po ilgo nesimatymo, kokių minčių sukėlė?
G. Gricius: Susitikimas vyko Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje. Įeinu į pilną salę žmonių ir nieko nepažįstu… Nė vieno. Juk mums tada buvo aštuoniolika ir mažiau. Iš naujo susipažinome, kalbėjome iš tribūnos, demonstravome išlikusias nuotraukas, dalijomės prisiminimais būreliuose. Jausmas nenusakomas. Nors kartu buvome tik tris savo gyvenimo žalios jaunystės savaites, bet jos buvo tokios ekstremalios, tokios patriotiškos, kad daugeliui iš mūsų, manau, suformavo gyvenimo vertybes.
Nutarėme toliau bendrauti ta pačia dvasia, kokia ir susitikome. Daugumos pritarimu, žygiuosim Lietuvos takais Dzūkijoje. Žygis vyks kitų metų birželį. Žygiuosime su savo vaikais, kad ir jie Tėvynės meilės įkvėptų.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ
