Viena seniausių Mažeikių mieste Bažnyčios gatvė prasideda perkirtus geležinkelio bėgius ties geležinkelio stotimi ir veda pietų kryptimi. Apie ją daugiausia žinių turi viena vyriausių šios gatvės gyventojų Eugenija PukevičiūtėSprogienė, kuri čia gimė ir užaugo. Daug apie šią gatvę papasakoti ji galėjo remdamasi ne vien savo atmintimi, bet ir Amžinatilsį tėvo vargonininko Karolio Pukevičiaus pasakojimais. Naudodamasi jais, ji parašė ir išleido leidinėlį „1905–1990 Mažeikiai“.
Senąjį šios gatvės vaizdą atkurti padėjo ir dar keletas dabartinių ir buvusių šios gatvės gyventojų.
Tęsinys. Pradžia Nr. 49

ŠEIMININKAS
SAVO NAME
BEVEIK NEGYVENO
Bažnyčios ir Gedimino gatvių kampe (Bažnyčios g. 10) stovi Smetonos laikais statytas Narmontų namas. Dabar jo antrajame aukšte gyvena trečios kartos Narmonto giminaitis Juozas Simutis su žmona. Jis yra baigęs Vilniaus šilumvežių ūkio technikumą ir nuo 1940-ųjų iki pat 1970 metų dirbo geležinkelio sistemoje. Savo darbo biografiją baigė 1997-aisiais Kompresorių gamykloje, eidamas vyr. meistro pareigas.
Šį namą Juozas mena nuo jo pastatymo laikų. Pasak jo, Leonas Narmontas šią statybą baigė apie 1923 metus. Pinigais jį parėmė brolis Aleksandras Narmontas, su sąlyga, kad ir jam šiame name bus suteikta teisė gyventi. Aleksandras buvo karininkas, dirbo įvairiose šalies muitinėse, tad į Mažeikius atvažiuodavo tik retkarčiais, o nuolat apsigyveno po to, kai išėjo į pensiją.
Leonas dirbo Kaune, šalies geležinkelio ministerijoje. Tad naujajame name gyveno jo sesuo Barbora ir Leono žmona Emilija. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Leonas tikėjosi pasitraukti, bet nebespėjo. Tarnybos reikalais jis dažnai važinėdavo po užsienio šalis, turėjo užsienio pasą. Tai rusų valdžiai atrodė įtartina ir to pakako, kad rusai jį sušaudytų.
Savo dėdę Aleksandrą Juozas gyvenime matė tik kartą. Tai buvo praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai jis buvo dar visai vaikas.
„Su dėde Leonu ir tėveliu trise ėjome į Mažeikių geležinkelio stotį pasitikti atvažiuojančio Aleksandro. Tada aš pirmą kartą pamačiau, kad į garvežį pila vandenį. Nesupratau, kam jam reikia tiek daug vandens. Tarp bėgių stovėjo kolonos, iš kurių į garvežio „tenderį“ (vandens talpyklą – B. P.) buvo pumpuojamas vanduo“, – apie pirmąją pažintį su geležinkelio technika pasakoja Juozas.
Kaip prisimena vyriškis, į kolonas vanduo ateidavo iš vandens bokšto. Į jį vamzdžiais vanduo būdavo tiekiamas iš vandens siurblinės, kuri buvo prie pat Ventos upės. Ventos vandenį, kurį iš vandens bokšto tinklų tiekė geležinkelio vandentiekis, Mažeikių miestas naudojo maždaug iki 1950 metų. Tik šis vanduo vandens pumpavimo stotyje būdavo chloruojamas.

PO KARO
NAMĄ NACIONALIZAVO
Ėjo 1940-ieji. Juozas su tėvais gyveno Šačiųbažnytkaimyje ir mokėsi Ylakių septynmetėje mokykloje. Kartą rudenį Leono žmona Emilija paskambino į Šates ir pakvietė Juozą atvykti pasikalbėti į Mažeikius. Narmontai buvo bevaikiai, tad jie surado Juozui darbą geležinkelio stotyje ir pasiūlė pas juos apsigyventi. Juozas buvo priimtas į stoties elektrinę mokiniu, o vėliau tapo dinamo mašinistu.
Nuo to laiko iki pat šiol Juozas gyvena Narmontų name. Karo metu pirmajame aukšte gyveno kareiviai, antrajame – geležinkelio karo komendantas, o Narmontams priklausė du kambariai. Po karo namas buvo nacionalizuotas.
Pasak Juozo, pirmasis aukštas buvo skirtas buvusiai partizanei, sovietinių laikų politinei veikėjai Daujotienei. Tada ji dirbo Mažeikių spaustuvės vedėja.
Pasitraukus kariuomenei, antrajame namo aukšte dviejuose kambariuose liko gyventi Leono Narmonto žmona su jo seserimi ir Juozas. Kituose kambariuose įsikūrė Mažeikių prekybos skyriaus viršininkas Gelferis su šeima.
Po kokio trejeto metų jie išsikėlė į Kretingą, ir tada atėjo gyventi gydytoja Izabelė Beltinienė su šeima. Kai po kelerių metų Daujotienė gavo butą ir išsikėlė, gydytoja persikraustė gyventi į pirmąjį aukštą.
Jeigu Juozas neklysta, po karo praėjus geram dešimtmečiui, Mažeikių komunalinio ūkio direktoriumi dirbo toks Dobrovolskis. Jis pasikvietęs Juozą ir pasakęs, kad esanti galimybė susigrąžinti namą, nes jis buvęs nacionalizuotas neteisėtai: prie namo buvęs priskaičiuotas ūkinio pastato plotas. Taigi namas buvo sugrąžintas jo teisėtiems savininkams, o nuomininkai išsikėlė. Kurį laiką visas namas priklausė Narmontams. Pirmame aukšte gyveno abi moterys, antrame – Juozas su šeima, nes 1954 metais jis jau buvo vedęs.
Greitai buvo išleistas naujas įstatymas. Jame buvo nurodoma, kad privatūs namai, kurių plotas yra didesnis kaip 100 kvadratinių metrų, per dvejus metus turi būti arba parduoti, arba dovanoti. Juozo tetos jau buvo mirusios, ir namas pagal testamentą priklausė Liudai ir Juozui Simučiams. Vadovaujantis naujuoju įstatymu, pusę namo reikėjo parduoti. Simučiai sau pasiliko antrąjį aukštą.

KARAS NENUTRAUKĖ
ELEKTRINĖS DARBO
Bažnyčios gatvės pradžioje tarp geležinkelio bėgių dar ir šiandien tebestovi mūrinis raudonų plytų stoties elektrinės pastatas (Geležinkelio g. 6 B). Čia buvo pirmoji Juozo darbovietė. Dabar šis pastatas virto sandėliais.
„Puikiai prisimenu tą dieną, kai prasidėjo karas, – pasakoja Juozas. – Buvo sekmadienis. Grįžtu sau iš bažnyčios namo. Eidamas pro elektrinę matau, kad stoties elektrinės viršininkas Kutka mėlynai dažo pastato langų stiklus. Klausiu, kodėl jis taip daro? O jis į klausimą man klausimu atsako: ką, tu nieko nežinai, juk karas prasidėjo, pareisi namo, tau tetos pasakys, kas darosi. Po to paaiškino, jog langus uždažąs todėl, kad naktį nesimatytų šviečiančios elektrinės.“
Tais laikais Mažeikiuose nebuvo jokios kitos elektrinės ir ši tiekė elektrą visam miestui. Įsimintina buvo karo pradžia elektrinės darbuotojams. 1941 metai. Rusai traukiasi. Elektrinės dyzeliai, gaminantys elektrą, dirba mažiausia apkrova. Įeina stoties elektrinės viršininkas ir klausia, kaip sekasi. Juozas jam aiškina, kad kažkodėl miestas ima labai mažai elektros energijos. O Kutka jam ir sako:
– Argi tu, Juozai, nežinai, kas vyksta mieste? Visi miestiečiai apimti panikos, pradėjo šaudyti žmones. Matyt, reikės stabdyti dyzelius ir teks trauktis. Priešingu atveju gali ateiti rusai ir mus sušaudyti.
Besiruošiant palikti elektrinę, jos viršininkas persigalvojo, nusprendė jos nebestabdyti, o darbuotojams paliepė nesitraukti iš savo darbo vietų. Tegul gyventojai gauna elektrą, kad galėtų klausytis radijo. Anot jo, jeigu jau mirti, tai garbingai.
Tą kartą viskas baigėsi gerai. Elektrinei ir toliau dirbant, po kokių poros savaičių į Mažeikių geležinkelio stotį atvažiavo automatrica. Iš jos išlipo gal kokie penki vokiečių karininkai ir atžingsniavo tiesiai į elektrinę. Be viršininko Kutkos, buvo ir dinamo mašinistas Dubauskas, kuris mokėjo vokiškai. Kariškiai viską apžiūrėjo ir palikę darbo instrukciją lietuvių, rusų bei vokiečių kalbomis, mandagiai atsisveikino ir išvažiavo.
Pasak Juozo, užėjus vokiečiams, Mažeikių geležinkelio stotis labai išsiplėtė. Traukiniai važiavo kas penkiolika minučių.
Per Mažeikius dundėdavo sąstatai su karine amunicija ir vagonai, vežantys vokiečių kareivius į frontą ir iš fronto, prekiniai ir sanitariniai traukiniai, gabenę sužeistuosius. Iš viso Mažeikiai tuo metu turėjo apie 30 garvežių.
Depe vyko dideli remonto darbai. Trūko darbuotojų, todėl buvo priimta daug atvykėlių iš Lenkijos. Tokia padėtis išsilaikė, kol tik užėjo rusai.

LIKIMAS ATVEDĖ
Į KOMPRESORIŲ
GAMYKLĄ
Per karą stoties elektrinėje dirbęs mokiniu, vėliau Juozas tapo įrankinės šaltkalviu, po to – garvežio mašinisto padėjėju, o baigęs mašinistų kursus – mašinistu, arba, vokiškai sakant, lokfiurer (garvežio mašinistu).
Pasibaigus karui, Juozas įsidarbino Šiaulių geležinkelyje, o paskui ir vėl grįžo į Mažeikius. Pagaliau atėjo toks laikas, kai vyriškis dėl sveikatos būklės buvo priverstas keisti darbą ir atsisveikinti su geležinkeliu. Taip jis 1971-ųjų sausį atsidūrė besikuriančioje Kompresorių gamykloje.
Gamykla buvo pastatyta pagal japonų parengtus projektus ir su japoniška įranga, kuri čia buvo atgabenta iš Japonijos. Iš pradžių buvo daug nesklandumų. Trūko vadovaujančių darbuotojų ir specialistų. Be jokios atrankos buvo priimta daug žmonių, neatsižvelgiant į jų išsilavinimą ir kompetenciją. Anot J. Simučio, tiesiog „iš gatvės“. Su tokiais žmonėmis dirbti buvę labai nelengva.
(Bus daugiau)
Nuotr. Jono STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo:
1. Taip šiandien atrodo pirmosios Mažeikių elektrinės pastatas žiūrint nuo geležinkelio stoties.
2. Išstovėjęs per 80 metų namas išvaizdos beveik nepakeitė, tik jį apgobė medžių žaluma.
3. L. Narmonto namo statyba eina prie pabaigos. 1922–1923 metai.
4. Pirmosios Mažeikių geležinkelio stoties kolektyvas. Juozas Simutis stovi pirmas iš kairės, dinamo mašinistas Dubauskas – sėdi pirmas iš kairės. 1941 metai.