Kelionę partizanų kovų vietomis ekskursantai užbaigė Rupiekių kaime prie Baltojo kryžiaus. Autoriaus nuotr.
Rajono mokytojai ir mokiniai vieną dieną dalyvavo pažintinėje ekskursijoje „Laisvės gynėjų keliais“.
Aplankyti rajone esantys partizanų bunkeriai, keli žuvusiems partizanams skirti Atminimo ženklai ir dar kai kurios su Lietuvos laisvės gynėjais susijusios vietos.
Žuvę partizanai pagerbti mažeikiškių uždegtomis žvakutėmis bei šaulių garbės salvėmis.
Bunkeris atstatytas
Ekskursijos dalyviai iš dvylikos rajono ugdymo įstaigų pėsčiomis nuo Krakių pirmiausia pasiekė miške esantį Milių bunkerį: čia juos pasitiko uniformuoti ir ginkluoti šauliai, tarp kurių buvo ir didelis būrys jaunųjų šauliukų.
Dviejų partizanų žūties vietoje esantis bunkeris prieš šešetą metų Mažeikių šaulių kuopos vado Prano Trakinio iniciatyva buvo atkurtas ir atstatytas, čia atsirado paminklinis akmuo, įrengtas informacinis stendas, sutvarkyta aikštelė.
Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis pasakojo, kad 1948 metų sausio 7 dieną sovietų kareiviai keliais žiedais apsupo bunkerį. Kadangi ten buvę partizanai nenorėjo pasiduoti, intensyviai atsišaudė, bunkerio angos buvo apdėtos šiaudais ir uždegtos, į jį sumestos granatos.
Po šios kovos bunkeryje rasti partizanų – trisdešimtmečio Alberto Švažo ir ketveriais metais už jį jaunesnio Prano Šiuipio kūnai – jie buvo numesti Viekšnių stribyne, vėliau užkasti prie Ventos upės pakriaušio. Jų kūnus partizanai vėliau slapta palaidojo Viekšnių senosiose kapinėse.
Garbės šaulys Alfonsas Degutis nustebino savo gamybos patrankos šūvio galingumu. Autoriaus nuotr.
Vyčio būriui atminti
Apžiūrėję partizanų bunkerį, kelionės dalyviai stabtelėjo prie kelio Mažeikiai–Viekšniai pastatyto Atminimo ženklo.
Viekšnių naujosiose kapinėse stovi paminklas – kenotafas, skirtas 1949–1953 metais žuvusiems Vyčio būrio partizanams: Pranui Beleckiui, Antanui Čijunskiui, Stasiui Dimšai, Adomui Rimkui, Jonui ir Stasiui Šiušoms, Jonui Šidlauskui, Pranui, Antanui ir Petrui Šiurkams.
Pasak A. Ruginio, čia trūksta būrio kulkosvaidininko Adolfo Mato pavardės – jis 1948 metų rudenį, eidamas lieptu per ištvinusią Ventos upę, nuskendo.
Vyčio būrio partizanai laikėsi Viekšnių apylinkėse esančiuose Purvinės ir Ramoniškių miškuose.
„Būrio vyrai buvo drausmingi ir veiklūs, trukdė kurtis kolūkiams ir neleido kaime apsigyventi rusų kolonistams. Jie nukovė ne vieną rusų karininką, kolaborantą, žuvo įvairiose vietose ir įvairiomis aplinkybėmis“, – kalbėjo A. Ruginis.
Viekšniškis Adomas Riauka ir Šaulių sąjungos Mažeikių kuopos garbės šaulys Alfonsas Degutis apie Vyčio būrio partizanus yra surinkę nemažai prisiminimų.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimtinėje Ketūnuose pastatytas paminklinis atminimo akmuo. Autoriaus nuotr.
Šalia koplytėlės – Atminimo ženklas
Nuo Užlieknės pavažiavus keletą kilometrų Tirkšlių link, į akis krenta kairėje kelio pusėje, Jonaičių miške, stovinti žydra Kančios koplytėlė ir šalia jos esantis partizanų atminimo ženklas žuvusiems Žemaičių apygardos Alkos rinktinės partizanams.
Jis liudija, kad Jonaičių miške 1951-03-15 žuvo būrio vadas Augustinas Gerulskis-Bičiulis ir Kostas Girdvainis-Tiesa. Šis ženklas taip pat skirtas Tirkšlių miestelyje 1945 metų balandį žuvusiems broliams Bonifacui ir Marcijonui Barauskams bei 1947 metų sausį už tėvynės laisvę Žibikų kaime nukautam Antanui Lileikai (ant paminklo – Mileika).
Užlieknės pagrindinės mokyklos mokinių, kuriems vadovavo istorijos mokytoja Birutė Ovčinikova, rašinyje pasakojama, kad kovodami rezistentų eilėse Paventės kaime žuvo Pranas Šiuipys bei A. Lileika. Pastarasis kovojo labai ilgai, išgarsėjo netikėtais pasirodymais. Išduotas savo kaimynų mažamečio sūnaus, jis didvyriškai žuvo netoli savo namų: sodybą apsupus rusų kariškiams A. Lileika nepasidavė, tačiau, bėgant miško link, krito suvarpytas kulkų.
Nušovė bėgančius
Apie brolius Barauskus žinoma, kad jie buvo veiklūs, augaloti Tirkšlių miestelio vyrai. Prasidėjus sovietų okupacijai, pajutę NKVD grėsmę Bonifacas ir Marcijonas įsirengė bunkerį buvusio Tirkšlių viršaičio tvarte, o pamotė nešiodavo jiems valgį.
Kažkas apie slėptuvę pranešė stribams. Šie, nusivedę brolius prie Stulpo upelio, liepė jiems bėgti ir taip vieną po kito nušovė, o raporte viršininkams informavo, kad broliai priešinosi suimami ir buvo nušauti bandant pabėgti.
Žuvusiųjų kūnai buvo slapta užkasti Tirkšlių žvyrduobėje ir tik Atgimimo metais artimųjų rūpesčiu broliai perlaidoti miestelio kapinėse, o jų pirmoje Amžinojo poilsio vietoje liko koplytėlė, liudijanti, kad čia pusę amžiaus išgulėjo Lietuvos partizanai.
1948 metais Mažeikių apskrities MGB (valstybės saugumo ministerija – V. M.) užvedė bylą „Bičiuliai“ ir pradėjo persekioti A. Gerulskio-Bičiulio šešių partizanų būrį.
Iš pradžių vyrai buvo įsirengę bunkerį Žemalėje, vėliau – sodyboje Jonaičių kaime. Priešų agentui partizanus išdavus, sodyba buvo apsupta. Būrio vadas A. Gerulskis-Bičiulius ir partizanas K. Girdvainis-Tiesa traukėsi per Jonaičių pušyną, bet jiems nepasisekė: vienas žuvo vienoje pagrindinio kelio pusėje, kitas – kitoje.
Naujosiose Viekšnių kapinėse Albertas Ruginis pasakojo apie miestelio apylinkėse žuvusius Vyčio būrio partizanus. Autoriaus nuotr.
Žinias perteikia jaunimui
Bružų kaime mokiniams teko ieškoti garbės šaulio A. Degučio įrengto nelengvai pastebimo bunkerio. Jo savininkas pasakojo apie šių slėptuvių įrengimo gudrybes, partizanų gyvenimą jose. Mokiniai turėjo galimybę susipažinti ir su šaulių organizacijos veikla, gyvai pamatyti, kaip veikia paties A. Degučio padaryta patranka.
Aštuntą dešimtį baigiąs A. Degutis už savo pilietinę ir patriotinę veiklą apdovanotas „Sausio 13-osios“ medaliu ir II laipsnio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Jis skiria savo laisvalaikį ir lėšas įamžinti pokario rezistencijai, išsaugoti jos pėdsakus istorijos puslapiuose bei gyvai perduoti savo sukauptas žinias ateities kartoms. Jau keletą metų bendradarbiauja su Užlieknės pagrindinės mokyklos mokiniais ir bendruomene, yra garbės svečias kitose mokyklose ir renginiuose.
„Šis žmogus domisi bei įrašo visus su rezistencija susijusius atsiminimus, tapdamas bene geriausiai išmanančiu šios srities atstovu. Jis bendradarbiauja ne tik su vaikais, noriai dalijasi žiniomis ir su mokytojais“, – kalbėjo mokytoja B. Ovčinikova.
Vardas įamžintas
Kirklių kaime, Jaugų sodyboje, ekskursijos dalyviai apžiūrėjo buvusios partizanų žeminės likučius. A. Degutis papasakojo apie Balėnų miške 1951 metų gegužės mėnesį buvusį Nevarėnų, Sedos ir Viekšnių partizanų būrių pasitarimą, kuriame turėjo dalyvauti apie 30 partizanų.
Okupantai, sužinoję šį faktą, sutelkė dideles pajėgas, apsupo miškų kvartalus ir surengė puolimą. Jo metu žuvo per dešimt partizanų.
Lietuvos laisvės keliais važinėję moksleiviai ir mokytojai apsilankė ir Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko, vieno iš pokario rezistencijos vadų, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimtinėje Ketūnų kaime. Savo gyvenimą pradėjęs 1901 metais Ketūnuose ūkininko ir knygnešio šeimoje, jis mokėsi Tirkšlių pradinėje mokykloje, dirbo valsčiaus raštininku-sekretoriumi, o nuo 1921 metų, kai baigė Kauno karo mokyklą, su karyba susiejo visą savo gyvenimą.
J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos mėnesį – susirėmime su sovietų kariuomene Lazdijų apskrityje, netoli Liškiavos, buvo sužeistas, paimtas į nelaisvę ir vežamas mirė.
2013 metais šio garbaus žmogaus vardas suteiktas Tirkšlių miestelio mokyklai, o jo gimimo vietoje – prie buvusio Šerkšnės upelio malūno Mažeikių šaulių sąjungos Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus iniciatyva pastatytas atminimo akmuo.
Tokių Atminimo ženklų žuvusiems partizanams rajone jau yra devyni. Autoriaus nuotr.
Prie Baltojo kryžiaus
Ekskursiją jos dalyviai užbaigė Rupiekių kaime – prie skaudžią sediškių netektį menančio Baltojo kryžiaus.
Su šioje vietoje 1941 metų birželio 25 dieną vykusia tragedija supažindino šios išvykos organizatorė – savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė.
Tą dieną į Sedą keliais sunkvežimiais atvyko didelis būrys NKVD kareivių – juos pasitikę vietos komunistuojantys sediškiai atėjo jiems į pagalbą ir nurodinėjo, ką reikia suimti. Suimtieji buvo tardomi ir žiauriai kankinami, o vakare nuvežti į už keturių kilometrų nuo Rupiekių esančią kryžkelę, nužudyti ir sumesti į alksnyną.
Tą dieną čia žuvo keturiolika Sedoje ir apie ją esančiuose kaimuose gyvenusių žmonių.
Metinių proga sušaudymo vietoje, Rupiekių kaime, Lukošienės giminaičiai pastatė kryžių. Atgimimo metais Sedos sąjūdininkai jau sunykusį kryžių atnaujino: nudažė, aptvėrė tvorele, o sediškiai mokytojai Niūniavos padarė Atminimo lentą.
Parengė daug medžiagos
Visą tą istoriją puikiai žino ir ekskursijoje dalyvavęs Mažeikių miesto garbės pilietis A. Ruginis – jo bei dar kelių mažeikiškių dėka ir rūpesčiu atgijo Mažeikių rajono laisvės kovotojų istorijos. Jis daug metų rūpinasi istorinės atminties išsaugojimu ir rezistencijos kovų įamžinimu mūsų rajone, turi laisvės kovų dalyvio statusą. `
A. Ruginis drauge su jau Anapilin išėjusiu muziejininku Algimantu Muturu surado ne vieną partizanų žūties ir užkasimo vietą.
„Dabar rajone jau yra devyni partizanų atminimo ženklai. Ir būtinai parašyk, kad man čia labai padėjo Amžiną atilsį Algimantas Muturas bei šaulys Alfonsas Degutis.
Su jais mes sudarėme sąrašą ir parengėme atmintinų rezistencijos kovų vietų Mažeikių rajone žemėlapį“, – pageidavo A. Ruginis.
Vaidas RUNKAUSKAS
