Redaktoriaus poste – beveik tris dešimtis metų

Antanas Barauskas Mažeikių rajono laikraščiui vadovavo beveik 30 metų – ilgiausiai iš visų redaktorių. Prieš keturiolika metų kolektyvo sprendimu ilgamečiui redaktoriui teko pareigas užleisti kitam vadovui.
A. Barauskas tuomet atsisveikino ir su redakcija. Tik ne su plunksna. Eilės yra jo vienintelis vaistas nuo sunkių išgyvenimų, nemigos, depresijos. Prisipažįsta, kad galėtų ne vieną poezijos knygą išleisti. Tik pinigų nėra.
„Visą save atidaviau laikraščiui. Rūpėjo jo rezultatai, o savimi pasirūpinti nesugebėjau“, – teigia ilgametis redaktorius. Jo didžiausias turtas esąs butas daugiabučiame name, sodas ir didelė gyvenimo patirtis.
KETVIRTAS LAIKRAŠTIS
Antanas Barauskas Mažeikių rajono laikraščiui pradėjo vadovauti 1962-aisiais. 31 metų vyras jau turėjo tokio darbo patirties. Vos baigęs Tytuvėnų vidurinę mokyklą (Kelmės r.), A. Barauskas buvo pakviestas leisti MTS (Mašinų ir traktorių stotis – B.R.) laikraštį, gimtojo Tytuvėnų rajono laikraštį.
„Reikėjo kadrų, ir įkišo nosį į mokyklą. Aš buvau gabesnis humanitariniams mokslams, lietuvių kalba neblogai sekėsi. Dar besimokant vidurinėje mokykloje, po pamokų teko dirbti skaityklos, bibliotekos vedėju. Gal visa tai ir lėmė susidomėjimą manimi“, – samprotavo pašnekovas.
Partija pasirūpino perspektyviu jaunuoliu – 1952-aisiais išsiuntė jį į kursus, o 1954–aisiais studijoms į Vilniaus partinę mokyklą. Baigus aukštuosius partinius mokslus toliau tęsėsi jaunojo redaktoriaus žurnalistinė karjera.
A. Barauskas buvo Tauragės rajono laikraščio redaktorius. Kelerius metus dirbo Akmenės laikraščio redaktoriumi. 1962 m. šis rajonas buvo prijungtas prie Mažeikių.

TRUKDĖ CHARAKTERIS
27 metų vyrui skyrimas Tauragės rajono laikraščio redaktoriumi reiškė nemažą karjeros šuolį. Tuo metu rajonai, atsižvelgiant į jų ekonominį išsivystymą, buvo sugrupuoti į 3 kategorijas, skyrėsi net pareiginiai atlyginimai. Tauragė priklausė aukščiausiajai – pirmajai kategorijai.
Tačiau po keleto mėnesių A. Barauskas paliko šį rajoną ir grįžo į Tytuvėnus. „Supratau, kad nepritampu prie tos partinės biurokratinės kompanijos. Paskutinis lašas buvo įvykusi partinė ataskaitinė konferencija. Man gerai kliuvo už nepaklusnumą, rašinių nederinimą“.
Redaktorius negalėdavęs atsispirti aštrioms temoms. Negerovėms pašiepti dažniausiai rinkdavosi feljetono žanrą. Vieno tokio feljetono herojumi tapo įtakingas partijos rajono komiteto biuro narys: Buitinio aptarnavimo kombinato direktorius, kuris blogai rūpinosi valstybės turtu, švaistė lėšas.
Kitą kartą redaktorius nusitaikė į kyšininkaujančią gydytoją, jam užkliuvo valdžios gerbiamas kolūkio pirmininkas. „Sukritikavau, kad kukurūzų laiku nenuėmė ir juos nušaldė“, – juokiasi pašnekovas.

PARTINĖ KARJERA NEDOMINO
Partinės mokyklos diplomą įgijusiam A. Barauskui nedarbas negrėsė. „Šie žmonės turėjo ypatingą statusą: juos priskirdavo prie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nomenklatūros“, – pasakojo redaktorius.
Partinė mokykla prilygo kitoms aukštosioms mokykloms. „Šiuolaikine terminologija tariant, buvo ruošiami politologai, tik sovietinės krypties“, – paaiškina pašnekovas ir priduria, kad paruošimas buvęs geras. Suteiktos žinios apie tarybinę ekonomiką, statistiką, finansus, įvairių sričių technologijas, žurnalistikos kursas labai pravertė dirbant laikraštyje.
A. Barauskas turėjęs siūlymų dirbti ir partinį darbą. Kai paliko Tauragę, Kelmės partijos komiteto pirmasis sekretorius kvietęs vadovauti propagandos skyriui.
„Nesutikau. Žinojau savo charakterį. Esu užsispyręs žemaitis, nenorėjau niekam lankstytis, paklusti. Aš savo nuomonę gindavau. O partijos sekretoriams reikėjo nuolankių tarnų, padlaižiavimo. Viso to nepakenčiau“, – apie save kalba Antanas.

TEISĖ RIBOTA
Laikraščio steigėjai ir politinė priklausomybė ne kartą keitėsi. Kai A. Barauskas pradėjo dirbti Mažeikiuose, laikraštis tapo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto laikraščiu. Tokią formą N. Chruščiovo (TSKP CK generalinio sekretoriaus – B.R.) aplinka sugalvojo. „Vardan viešumo. Stalinizmo padariniams įveikti. Kad būtų galima partijų komitetus kritikuoti už rimtus veiklos trūkumus, asmenines klaidas, piktnaudžiavimus. Žodžiu, kad partinė biurokratija negalėtų per daug sklaidytis“, – juokiasi pašnekovas.
A. Barauskas prisiminė, kad šia teise vos kartą pasinaudojęs ir Mažeikių laikraštis: atsargiai sukritikavęs partijos kaimiškojo komiteto pirmąjį sekretorių už nepakankamą rūpinimąsi linų derliaus tvarkymu ir linų fabriko darbu.
„Tuomet veikė du – Mažeikių kaimiškasis ir Akmenės pramoninis – partijos komitetai. Teoriškai turėjome teisę kritikuoti abu. Tačiau Centro komiteto sekretorius buvo įspėjęs šia teise naudotis protingai“, – prisimena redaktorius.
Chruščiovo išplėstai spaudos laisvės ribai visoje Tarybų sąjungoje pasipriešino partinė biurokratija. Žurnalistai, ypač Rusijos, suįžūlėjo, pasiuto per galvas vožti net pirmiesiems partijos sekretoriams. Kilo rimtų konfliktų. Vėliau vietinių laikraščių priklausomybė buvo grąžinta partijos komitetų ir vykdomųjų komitetų globai.

KONTROLIERIŲ NETRŪKO
Anot A. Barausko, sovietiniais metais nebuvę lengva dirbti. Redakcijos veiklą kontroliavo ne tik rajono partijos ir vykdomasis komitetai, bet ir Centro komitetas, „Glavlitas“, susivienijimas „Periodika“.
„Negalėjome kritikuoti partijos rajono komiteto sekretorių, vykdomojo komiteto pirmininko. Jie sugalvodavo, ko dar negalima. Į neliečiamųjų sąrašą patekdavo kai kurių įstaigų, organizacijų, įmonių vadovai, kolūkių ir apylinkių pirmininkai. Norėdami rašyti apie jų šunybes, privalėjome suderinti su partijos komitetu. Suderinti reiškė, kad rašinio nebus arba liks tik pora eilučių“, – pasakojo ilgametis redaktorius.
Sudėtingiausia buvusi kadrų politika, kurią kontroliavo saugumas. Per partijos pirmąjį sekretorių būdavo perduodama, ką reikia atleisti. „Saugumui pasipriešinti nebuvo galių“, – prisimena redaktorius.
Sovietiniais metais niekam nerūpėję, kad darbuotojas gerai dirba, turi išsilavinimą. Redaktorius iki šiol prisimena, su kokia širdgėla atsisveikino su gabiu, plunksną gerai valdančiu korespondentu Mažrimu. Ėjęs pas saugumo vadą. Tačiau tai nepadėję. Girdi žurnalisto tėvas karui prasidėjus Sedoje buvo užsirišęs baltą raištį ir šautuvą užsikabinęs.
Redaktorius negalėjęs su Mažrimu pasielgti nesąžiningai. Pasikvietęs ir pasakęs teisybę. Šis supratęs padėtį: parašė pareiškimą savo noru išeiti iš darbo.
A. Barauskas sako ir pats patekęs į saugumo akiratį. Už „per ilgą liežuvį“ ir asmeninių pokalbių su draugais ir pažįstamais atvirumą jį kai kas įvertino kaip nacionalistą. Tai ryškiai supratęs, kai universitete besimokančiam sūnui su ansamblio „Jaunimėlis“ kolektyvu nebuvo leista vykti į Federatyvinę Vokietiją. Beje, ir pats per ilgus darbo metus nė karto nebuvo pakviestas vykti į užsienį, nors daugelis redaktorių ten dažnai keliaudavo.
„Būdavo, po stikliuko ir Kudirkos giesmę (Nepriklausomos Lietuvos himną – B. R.) užtraukiu, iš partijos šulų pasišaipau. Pamiršęs, kad ir redakcijoje yra saugumo informatorių“, – tokios nemalonės priežastis spėjo redaktorius.

PARTIJOS SEKRETORIUI NEPAKLUSO
A. Barauskui Mažeikiuose dirbant redaktoriumi pasikeitė ne vienas partijos pirmasis sekretorius. Tačiau daugiausia nervų jam sugadinęs Stanislovas Giedraitis.
„Šis vyras buvo galvotas, darbštus. Kita vertus, karjeristas, garbėtroška. Apie save kūrė aureolę, norėjo, kad ir spauda jį garbintų. Nebuvau nusiteikęs vykdyti kvailų nurodymų“, – sako pašnekovas.
Redaktorius prisiminė skandalingą rašinį apie iš Prekybinės bazės neoficialiai gabenamus deficitus: kavą, žirnelius, retus gėrimus, rūkytas dešras. Sulaukus skambučio, redakcijos žurnalistai į įvykio vietą skubėjo su milicijos pareigūnais. Fotografas Jonas net bazėje užfiksavo pinigų krūvas.
Kai rašinys jau buvo parengtas spaudai, S. Giedraitis išsikvietė redaktorių ir pareikalavo jo nespausdinti. Atseit įvykio paviešinimas sukeltų žmonių nereikalingas aistras. „Iš tikrųjų išspausdinus publikaciją su nuotraukomis miestas šurmuliavo iš pasiutimo“, – prisiminė redaktorius.
A. Barauskas tik vėliau sužinojo, kad deficitinės prekės buvo skirtos S. Giedraičio namą remontuojantiems statybininkams pamaloninti. „Jeigu man būtų pasakęs tiesą, kaip žmogus būčiau supratęs“, – prisipažįsta pašnekovas.

PASIPUIKAVIMO NUOSTOLIAI
Naftos perdirbimo gamyklos statybos į Mažeikius pritraukdavo garbių svečių. Rajono vadovai per galvas versdavosi norėdami pasipuikuoti.
Iš vienos tokios situacijos nutarė pasišaipyti ir rajono laikraštis. Sigitas Skabeikis savo rašinyje aprašė partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko apsilankymą.
Jo garbei ne tik buvo iki asfalto nugrandytas sniegas nuo gatvių, vedančių į „Naftą“ ir „Aitvarą“, bet spaudžiant šalčiui nutinkuotas ir ryškiai nudažytas statomas prekybos centras „Ąžuolas“. Pavasarį tinkas ėmė kristi. S. Skabeikis suskaičiavo patirtus nuostolius.
Kažkuris iš partijos komiteto darbuotojų užėjo į spaustuvę ir pamatė surinktą rašinį. S. Giedraitis nebedrįsęs reikalauti jo nespausdinti. A. Barauską „ant kilimo“ išsikvietė Zenonas Mačernius, tuo metu dirbęs rajono vykdomojo komiteto pirmininku.
Redaktorius nepakluso. Tada S. Giedraitis pasinaudojo pirmojo sekretoriaus teise ir uždraudė rašinį spausdinti.
„Jis tokią teisę turėjo. Teko rašinį išimti, tačiau Petrutei (Petronėlei Jasevičienei – B.R.) pasakiau, neišbarstyk jo, o pats skubiai skambinau į Centro komitetą“, – prisiminė pašnekovas.
Į konfliktą įsikišo Centro komiteto spaudos sektoriaus vedėjas Česlovas Juršėnas. Į Mažeikius atsiųstas komiteto instruktorius Uscila vietoje išsiaiškino situaciją. Spaudos sektorius operatyviai įvertino, kad S. Giedraitis pasielgė neteisingai.

UŽSITRAUKĖ NEMALONĘ
S. Giedraitis buvęs kerštingas žmogus. A. Barauskas jo nemalonę užsitraukęs ne tik rašiniais, bet ir viešomis kalbomis. „Įlipęs į tribūną aš kalbėdavau taip, kad žmonėms būtų įdomu. Kalbą pradėdavau nuo gražių dalykų, o vėliau bakstelėdavau į netvarką“, – prisiminė redaktorius.
Anot A. Barausko, pirmasis sekretorius siekęs jo atsikratyti, tačiau sukompromituoti redaktoriaus nepavykę.
To meto įstatymai draudė statytis garažą, jei neturėjai automobilio. S. Giedraitis, sužinojęs, kad A. Barauskas nusižengė įstatyminiam reikalavimui, iškvietė komisiją iš Centro komiteto. Redaktoriui pavykę ją įtikinti, kad garažą statosi ne pasipelnyti, o todėl, jog ketina įsigyti automobilį.
Komisija bandžiusi sutaikyti A. Barauską ir S. Giedraitį. Po draugiškų pietų restorane, vienas kitam ir rankas paspaudę.
Svečiai iš Centro komiteto išvažiuodami redaktorių paauklėję: „Žinok, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“.
A. Barauskas ir vėliau traukė tik savo giesmę.

BUVO IR GRAŽIŲ DALYKŲ
„Galbūt per daug liūdnai šneku. Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad sovietiniais metais spauda buvo labai prispausta, kad tekdavo tik partijos užsakomuosius rašinius spausdinti. Buvo daug ir gerų dalykų. Kai kurias laikraščio idėjas, organizacines priemones partijos komitetas palaikydavo“, – pasakojo buvęs redaktorius.
Didelį populiarumą turėjo redakcijos organizuojamos laiškų dienos darbo, sveikatos apsaugos, prekybos ir kituose kolektyvuose. Susitikimuose dalyvaudavo partijos komiteto, suinteresuotų žinybų atstovai ir išsamiai atsakydavo į redakcijoje susikaupusius laiškus, klausimus, kada žmones jaudinančios problemos bus išspręstos.
Partijos komitetas neužsimerkdavo ir prieš laikraščio iškeltas negeroves, neūkiškumą. Dėl kai kurių paviešintų faktų net būdavo priimami biuro nutarimai, kurie įpareigojo vadovus imtis priemonių padėčiai gerinti.
To meto nuolatinė laikraščio rubrika buvo „Po to, kai rašėme“. Čia buvo spausdinami vadovų, atsakingų darbuotojų komentarai ir atsakymai į kritinius rašinius. Jeigu tokių atsakymų redakcija nesulaukdavo, kritikuotųjų sąrašą perduodavo partijos komitetui. Šis sugebėdavo juos paspausti.
„Pergalės vėliava“ nebuvo partijos komiteto ruporas. Laikraštyje gvildenome to meto problemas, propagavome gerąją patirtį, vaizdžiai rašėme apie pasižymėjusius paprastus žmones, jų darbus, kūrybą, laisvalaikį. Todėl turėjome didelį būrį skaitytojų – didžiausią tarp rajonų laikraščių. Tiražas net įsisiūbavus Sąjūdžiui siekė per 16 tūkstančių egzempliorių. Dabar kai kurie šalies dienraščiai negali pasididžiuoti tokiu rezultatu“, – pastebėjo pašnekovas.
Mažeikių rajono laikraštis dažnai buvo minimas kaip pavyzdys įvairiuose respublikiniuose žurnalistų pasitarimuose. Įvertinimo susilaukė ir jo redaktorius. A. Barauskui yra suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio žurnalisto vardas, jis yra gavęs aukščiausią to meto Žurnalistų sąjungos apdovanojimą – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją už žurnalistinę kūrybą.

SĄJŪDIS – SUNKIAUSIAS IŠBANDYMAS
A. Barauskas su nuoskauda prisiminė Sąjūdžio laikus, pirmąjį jo organizuotą mitingą miesto parke. „Skaudu buvo klausyti, kaip ant „bačkos“ palipę iš kažkur išdygę, iki tol jokiais darbais nepasižymėję veikėjai ima mokyti, kaip rašyti, redaguoti laikraštį. Atsirėmęs į medį mąsčiau: kur buvote, kai ant manęs puolė? “ – to meto įvykius prisiminė pašnekovas ir pridūrė, kad iš Sąjūdžio patyręs didesnį spaudimą negu iš partijos komiteto. Anot redaktoriaus, šis laikotarpis buvęs palankus su juo suvesti asmenines sąskaitas, atkeršyti.
„Aš negalėjau paklusti apie spaudą neišmanantiems rajono Sąjūdžio lyderiams. Kartais jų nevykusiai parašytų rašinių, kurie buvo persunkti melu, įžeidinėjimais, neapykanta kitaip mąstantiems, nespausdinau arba juos pakoreguodavau. Tai siutino jų autorius“, – pasakoja buvęs redaktorius.
Sąjūdžio laikais rajoniniame laikraštyje pasirodė didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukę Tamošiaus Bekepurio rašiniai „Laba diena“. Kad jų autorius A. Barauskas, skaitytojams greitai tapo vieša paslaptimi. Šmaikštus, kandus rašinių tonas vienus žavėjo, kitus erzino, tačiau visi juos skaitė. Ypač šie rašiniai pykdę sąjūdiečius ir jų šalininkus.
„Žvelgiant iš šių dienų pozicijos tie mano rašinukai visiškai nekalti. Dabar šalies dienraščiai, komercinių televizijų politinių pašnekesių laidos pliekia ne tik politikus, ministrus, bet ir Prezidentą, Premjerą. O kokios Oželytės kalbos! Ir niekas nereikalauja redaktorių atsistatydinti“, – palygina pašnekovas.

KOLEKTYVĄ BANDO SUPRASTI
A. Barauskas garsiai svarsto: galbūt reikėjo elgtis diplomatiškiau? Tačiau tuoj pat pasiteisina. Viskas taip greitai vykę. Sunku buvę teisingai įvertinti įvykius, o dar sunkiau savo mąstymą pakeisti 180 laipsnių kampu.
Kai kurie partijos ar vykdomajame komitete aukštas pareigas ėję mažeikiškiai buvę nuovokesni. Jie ir šiandien užima neblogus postus. A. Barauskui su redakcija teko atsisveikinti, iki pensijos likus vos penkiems mėnesiams. Ne partijos komitetas ir ne Sąjūdis jį išstūmė. Kolektyvas, slaptai balsuodamas, pasirinko kitą kandidatą.
„Kolektyvo išdavystė buvo skaudžiausia. Vis klausiau, už ką? Laikraščiui atidaviau beveik trisdešimt metų, o iš jo buvau išmestas“, – susigraudina 74 metų vyras. Vienos dienos įvykis kardinaliai pakeitė ilgamečio žurnalisto gyvenimą, būseną, sveikatą. Jis atsiribojo nuo žmonių, visuomeninės veiklos, iki šiol kankina nemiga, depresija.
Atsisveikindamas A. Barauskas prasitarė, kad kolektyvui atleidęs. Tai prašė pasakyti ir buvusiems kolegoms.
„Jie tapo to laikmečio įkaitais. Kažkas sugebėjo pasinaudoti susiklosčiusia situacija. Suprantu, kad darbuotojai buvo sutrikę, nes palaikyti mane tuo metu buvo nepopuliaru“, – samprotavo ilgametis redaktorius.
Sigito STRAZDAUSKO ir A. Barausko asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto