Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Jei kur nors dar yra žmonių, manančių, kad iš valdžios ir kitos aplinkos sklindantis optimizavimas turi ką nors bendra su mūsų optimizmu, jiems teks šiek tiek nusivilti.
Bendrų savybių šios dvi sąvokos turi, tik ne mūsų naudai.
Optimizmas – tai toks linksmas žmogaus požiūris į gyvenimą ir jame vykstančius procesus, kai kad ir kas atsitiktų, tikimasi laimingos pabaigos.
Optimizavimas – tai toks formalus valdininko požiūris į žmones ir problemas, kai sumažinus pirmųjų skaičių tikimasi panaikinti antrąsias. Na, panašiai sakė ir vienas garsus istorijos veikėjas: „Nėra žmogaus – nėra problemos“.
Iš šių dviejų teorijų galima išvesti trečiąją: „Optimizavimas – tai nepamatuoto valdžios institucijų optimizmo apraiška visuomenės atžvilgiu“.
Seimas su Vyriausybe jau kadaise optimizavo einamuosius mokesčius. Švietimo ministerija optimizavo pradinį, vidurinį ir aukštąjį mokslą. Optimizuojami net vaikų lopšeliai-darželiai. Tai uždaromi, tai atidaromi. Kol kas tėvai išlaiko tik virėjas, paskui, matyt, jiems teks mokėti auklėtojoms, direktorėms ir direktorių pavaduotojoms, dar po kažkiek laiko – galbūt ir švietimo skyriui.
Po ligoninių optimizavimo tapome sveikesni – ką turi daryti, jei pagalbos sunkiai prisišauksi? Matyt, viltis, kad dalis ligonių neatlaikys kelionės iki gydymo įstaigos ir numirs pakeliui, kilniai sutaupydami valstybės išlaidas ir palikdami jai ilgus metus mokėtus mokesčius, pasiteisino. Optimizavimas tebevyksta. Jis, be abejonės, reiškia, kad už savo sveikatą, kaip brangiausią turtą, būsime atsakingi mes patys. Todėl nuo pat mažens turėsime atitinkamai maitintis ir mankštintis. Tie, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį jau praleido neteisingai, bus kalti individualiai, nepaisant jų sumokėtų mokesčių ir konstitucinių teisių. Tokių piliečių likimas mūsų jau aptartas pirmuoju punktu – ilgas kelias iki gydymo įstaigos su lemtinga pabaiga.
Tuoj baigs optimizuoti ir mūsų namus. Kai kuriuos sunkiai iššifruojamus abonentinius mokesčius mokame tik keliems tiekėjams monopolistams. Kai imsime mokėti ir tiems, kurie nieko netiekia, už tai, kad vaikštome, kvėpuojame, spaudome mygtukus ir klibiname durų rankenas, būsime optimizuoti ir šioje srityje. Optimizuos atstumus – greitai visi būsime mahometai, kurie eina pas kalną. Nes kalnas didelis, o mes mažučiai…
Bėgant laikui optimizuos ir paskutinio poilsio vietą. Dar nežinau kaip, bet nuojauta yra: gal mus guldys vertikaliai, tad kasimės ne į plotį, o į gylį, o gal ir kitaip taupysime, bet optimizavimas neaplenks ir šios mūsų gyvenimo atkarpos. Guodžia tik tai, kad bent vienas optimizavimo procesas mums bus nebeaktualus.
Tačiau iki tol, jei nenorime anksčiau laiko pakliūti į visų sričių optimizavimo sąnaudas, turime kaip atsvarą skatinti pesimizavimo procesus.
Matyt, ateina laikai, kai sveikas pesimizmas, kurį kiti dar vadina kritiniu mąstymu, gali išgelbėti ir mus, ir valstybę!
