Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Švietimo ir mokslo ministerijos deklaruojamas visos švietimo sistemos prioritetinis tikslas – gerinti ugdymo kokybę – gali ir toliau likti tik lozungas, gali lemti išties geresnius rezultatus.
Nesu šios sistemos specialistė, tad savo įžvalgas norėčiau pateikti šiek tiek metaforiškai.
Kas išeis iš gabalo molio, kurį puodžius pasidėjo ant savo darbastalio, lemia keli dalykai: molio kokybė, amatininko kvalifikacija, turima įranga ir priedai. Tad niekada nežinosi, ką jis išims iš degimo krosnies – paprastą indą, tinkantį puodžiaus šeimai naudoti, suvenyrų parduotuvei tinkantį dirbinį ar meno kūrinį.
Mokinys, kurį pedagogas „paima“ į savo rankas – kaip tas molis, kurio vertė nuspėjama, tačiau gali pateikti malonių ir nemalonių netikėtumų. Mokytojo darbo kokybė nusakoma paprastai – kiek jis geba sudominti, išaiškinti ir išmokyti taikyti perteikiamas žinias. Pedagogo talentas – pačiam suvokti, kaip gautą „žaliavą“ paruošti, kas iš jos išeis arba kiek ir ko reikia, kad paprastas molis taptų tauriu porcelianu. Būna stebuklų – paprastoje mokykloje, kurioje nėra išskirtinių mokymo sąlygų ir modernių priemonių, atsiranda vienetinis „porceliano“ dirbinys. Būna, kai toje pat mokykloje vienas ir tas pats žmogus sukuria šedevrų seriją. Pirmu atveju sakysime, kad pasisekė rasti žaliavos, tinkančios aukščiausiai gaminio kokybei, antruoju – kad dirba profesionalas ir menininkas.
Kaip sukurti įstaigą ar įstaigų tinklą, kur vienu metu pasisektų rasti ir puikaus „molio“, ir kūrėjų, ir procesui tinkamų sąlygų? Vargu ar kas žino.
Tad ir mūsų taip mylimi šimtukai paprasčiausiai parodo, kad jų bendrasavininkiai – mokiniai ir mokytojai – tiesiog susitiko reikiamu metu ir reikiamoje vietoje. Reta švietimo įstaiga gali pasigirti susirinkusi pačius geriausius ir gabiausius vaikus, ne kiekvienoje mokykloje visi pedagogai yra talentingi ne tik atlikti savo pareigą – išdėstyti programą, bet ir iš paprasto molio kurti meną.
Kad ir kaip žiūrėtume į ugdymo kokybės dedamąsias, tie du žmonės – mokytojas ir jo mokinys – yra pati patikimiausia garantija.
Kuo toliau, tuo labiau tampa svarbu, kad tie, kurie kuria vizijas, kalba apie misijas ir skelbia lozungus, suvoktų vieną dalyką – molis turi tikėti kūrėju, o kūrėjas – teisę pasirinkti proceso sąlygas. Kol viena kitam priešinasi, jokios direktyvos nepadės.
Tiems, kurie visa tai stebi iš aukštai ir iš toli, kartais reikia atsitraukti, ypač, kai vyksta tikras kūrybos procesas. Ir standartizuoti, tarkime, plytų gamybos technologijas.
Šia metafora nieko nenoriu pažeminti, nes kūrėjas slypi kiekviename žmoguje. Net tas, kuris perėjo formaliai organizuotą „pedagoginio tinkamumo“ patikrinimą prieš edukologijos studijas, ilgainiui gali tapti iškiliu menininku. Tik nežinia, kiek molio iki tol reikės suminkyti.
Tad šiandien visiems, stovintiems prie didžiosios „degimo krosnies“, linkiu, kad kuo dažniau susitiktų geras molis ir geras kūrėjas. Ir kad jie tikėtų vienas kitu, ir kad to tikėjimo niekas neišblaškytų.
