Audronė MALŪKIENĖ
Štai ir baigėsi vieneri rinkimai. Nors mūsų šiemet laukia dar keli ėjimai prie balsadėžių, savivaldos rinkimus laikiau svarbiausiais. Ar bent jau įdomiausiais. Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė, kurią rimtas politikos žinovas galėtų sukritikuoti, esą nedidelio Lietuvos plotelio reikalai pagados nedaro.
Gal jis ir nedaro įtakos kitiems ploteliams ar bendram dideliam plotui, bet taip norisi, kad pas mus viskas būtų gerai, kad pinigų biudžete būtų daugiau, nei reikia, kad gatvės būtų lygios, šviesios ir saugios, kad žmonės šaligatviais vaikščiotų aukštai iškėlę galvas, o ne akylai žiūrėdami po kojomis… Kad netrūktų jaunų žmonių, kad gyvuotų mokyklos ir kultūros įstaigos, kad tie, kas nori dirbti, turėtų darbo. Kad valdžia būtų paslaugi, pasiruošusi padėti, kad mylėtų ne tik save, savo artimą, bet ir visiškai jai svetimą žmogų. Kad mažeikiškis Mažeikiuose būtų savas ir pats juos laikytų savais.
Sakysite, utopija? Keista taip galvoti. Juk kalbu apie paprastus dalykus, kuriuos taip dažnai deklaruojame, dėl kurių kuriamos ir dirba įvairios žinybos bei tarnybos, tačiau, matyt, kuo paprastesnis reikalas, tuo sudėtingiau jį išjudinti iš mirties taško.
Prieš rinkimus kai kurios blogybės įgyja priešingos vertės – ypač kai jomis galima pabaksnoti kam nors į akį ar į kitą jautrią vietą. Po rinkimų tos „kasdienės smulkmenos“ – miestų ir gyvenviečių tvarka, švara, žmonių saugumas, kt. – neretai užmirštamos, nebent kaip efektyvūs ginklai paliekamos iki kito pabaksnojimo.
Akivaizdu, kad po šių rinkimų į Savivaldybės tarybą ir administraciją ateis naujų žmonių. Norėtųsi, kad jų žvilgsnis į Mažeikius, į atliekamų darbų reikšmę ir prasmę nebūtų pavargęs.
Visi kandidatai prieš rinkimus aiškiai išdėstė savo nuostatas, siekius, planus, išdalijo pažadus. Reikėtų, kad iš „mėlynosios knygelės“ (taip ją pakrikštijo vienas mano kolegų) kiekvienas išsikirptų ar išsiplėštų savo gerųjų ketinimų ir tvirtųjų priesaikų lapą bei padarytų taip, kad jis būtų nuolat matomas. (Galima įsirėminti ir pakabinti tinkamoje vietoje, galima nuskenuoti ar nufotografuoti ir pasidaryti užsklandą darbo kompiuteryje. Galima išmokti atmintinai.)
Kai ateis laikas nuspręsti, kaip teisingai pasielgti, ši atmintinė padės – reikia tik palyginti su ja savo ketinimus ir pagalvoti, kiek jūsų sprendimas skiriasi nuo itin teigiamų ir patrauklių nuostatų, išdėstytų tame lape. O jei liežuvis verstųsi sakyti: mes neturime tokių galių (jėgų, pinigų, sveikatos, noro, laiko, kt.), verta pamąstyti, ar tikrai taip yra.
Žinau, kai mus įsupa, įelektrina rutina, galvojame, kad seni pažadai yra ne tiek svarbūs, – reikia tvarkytis su einamaisiais reikalais.
Einamieji reikalai eina ir praeina, o priesaikos lieka. Juk ne kas kitas, o jūs patys pareiškėte norą prisiekti. Jei žmonės tuo noru patikėjo, būkite atsakingi: neišduokite nei jų, nei savęs.
