Sausio 13-oji – mažeikiškių liudininkų akimis

1991 m. sausio 13-ąją žuvo keturiolika Lietuvos laisvės gynėjų. Eltos nuotr.

Laiko tėkmėje kruvinieji 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai liko už dvidešimt vienerių  metų. Tačiau jų sūkuryje buvę mažeikiškiai „Santarvei“ tvirtino, kad tos dienos jų atmintyje gyvos – lyg to laiko tarpsnio net nebūtų buvę…
Prisimenant juos, kaskart persmelkia skausmo kartėlis, tikėjimas pasipriešinimo prasme ir viltis, kad šalį persekiojantys sunkumai – laikini.
Tą dieną niekas neliepė išeiti į gatves ir ginti Lietuvos. Tačiau visus vienijo vienas tikslas – neatiduoti savo Tėvynės, laisvės troškimas.
Per tą laiką kai kurie kraupių įvykių liudininkai jau išėjo Amžinybėn, užaugo nauja žmonių karta. Praeis dar du trys dešimtmečiai, ir gyvų 1991-ųjų metų įvykių liudininkų liks tik vienas kitas, teigė mažeikiškiai, sutikę pasidalinti tų dienų išgyvenimais.

„Tų dienų įvykiai kaip šiandien stovi akyse…“
Vytautas KRYŽEVIČIUS, Laisvės gynėjas, Sąjūdžio narys, dabar pensininkas:

– 21-eri metai – ne toks jau trumpas laikas žmogaus gyvenime. Vis dėlto tų dienų įvykiai kaip šiandien stovi akyse. Kartu su kitais sąjūdiečiais: Petru Steponavičiumi, Juozu Varaniumi, Algirdu Ibensku, Albertu Ruginiu, Julijonu Paulausku ir kitais mažeikiškiais, mudu su žmona Zita keletą kartų važiavome prie Seimo. Visą savaitę ir dar ilgiau ne vienas autobusas vežė savanorius į sostinę ir atgal. Transportu ir kitais organizaciniais klausimais rūpinosi ir norinčius važiuoti registravo sąjūdiečiai Jadvyga Bičkuvienė, Algirdas Žiurlys, kiti. Paromis, pasikeisdami žmonės budėjo prie Seimo, Televizijos bokšto, šventai tikėdami, kad viskas baigsis taikiai, be jokio kraujo praliejimo.
Dar iki Sausio 13-osios būriai žmonių dienas ir naktis leido prie Seimo rūmų. Man su Zita likimas lėmė čia praleisti paskutiniąją naktį prieš tragiškuosius įvykius. Dar dieną drauge su kitais žmonėmis iš statybos aikštelės tempėme armatūrą, kitas statybines medžiagas, iš kurių prie Seimo statėme barikadas.
Seimą iš dviejų pusių supo ir Laisvės gynėjus į sostinę atvežusių autobusų eilės – barikados. Ant kyšančių metalinių strypų palikom perdurtus savo sovietinius pasus. Ten jų buvo ne vienetai, dešimtys, o šimtai. Čia pat buvo kabinami vilniečių skelbimai su adresais ir pasiūlymais apsinakvoti pas juos. Vietiniai vaikščiojo tarp minios, vaišindami žmones kava ir arbata.
Vakare darėsi šalta, negelbėjo ir deginami laužai, pavargome ir nuovargis lenkė prie žemės. Apie ketvirtą valandą nakties su Zita nuėjome į čia pat buvusį kažkokio technikumo bendrabutį. Per visą ilgą koridorių, tiesiog ant grindų vienas prie kito gulėjo žmonės ir ilsėjosi. Mes žengėme per jų kojas, kai staiga tarp jų atpažinau žurnalistą Jogailą Morkūną. Mus pamatęs jis atsistojo ir užleido savo vietą. Būtų įdomu su juo susitikti šiandien. Tarp Laisvės gynėjų pastebėjome ir daugiau žurnalistų, pažįstamų iš televizijos ekrano.
Buvom Vilniuje ir sausio 15-ąją, kai buvo laidojami žuvusieji. Jie buvo pašarvoti Sporto rūmuose, į kuriuos plaukė minios žmonių. Juos laidojo kitos dienos rytą. Lydinčiųjų kolona ėjo per Žaliąjį tiltą, o mes šią procesiją galėjome stebėti tik nuo Operos ir baleto teatro laiptų. Arčiau nebuvo įmanoma prieiti.
Kai būdami Mažeikiuose per televiziją pamatėme, kad Vilniuje prie Televizijos bokšto važiuoja tankai, tą sausio 13-osios naktį nemažai žmonių suėjome prie pašto pastato Žemaitijos gatvėje. Visi su nerimu laukėme nežinia ko. Dairėmės į visas puses, klausėmės ir stebėjome, ar nepasirodys nuo Telšių, Latvijos pusės sovietų kariuomenės daliniai. O Vilniuje dar ilgai nenutrūko budėjimai  prie svarbiausių šalies objektų, nes ir tada dar visko galėjai laukti.

1991-ųjų sausio 15-ąją trys mažeikiškiai: šviesios atminties Leonas Liaugaudas (iš kairės), Vytautas Kryževičius ir Juozas Varanius įsiamžino prie Seimo rūmų barikadų. Nuotrauka iš asmeninio Vytauto KRYŽEVIČIAUS archyvo

„Buvimas kartu tuomet suvienijo tautą…“
Julijonas PAULAUSKAS, Laisvės gynėjas, dabar pensininkas:

– Karščiausiomis dienomis nebuvau ten. Tada dirbau Elektrotechnikos gamykloje ir tik praėjus kokiai savaitei po Sausio 13-osios, su kitais ir žmona Vida nuvažiavome į Vilnių. Prie Seimo rūmų degė laužai, kuriuos kūrenome ir šildėmės prie jų. Iš Seimo rūmų pastato kartkartėmis ateidavo Vyriausybės atstovai.
Mes žingsniavome aplink Seimą ir vėl sugrįždavome pasišildyti prie laužo. Visur skambėjo patriotinės dainos.
Seimo pastatą iš visų pusių juosė barikados iš statybinių blokų, smėlio maišų. Ant barikadų metalinių strypų, lyg ant kokių durtuvų, žmonės masiškai nešė ir smaigstė pasus, karinius bilietus. Ten savo sovietų armijos kario bilietą palikau ir aš.
Laužai, dainos, buvimas kartu per visą naktį, rodos, suvienijo visą tautą, neliko pykčio ir jokios priešpriešos.

„Tauta dar ilgai jautė nerimą“
Algirdas IBENSKAS, pensininkas:

– Aš su savo bendradarbiais iš Elektrotechnikos gamyklos į sostinę važiavau sausio 14-ąją. Prie Seimo degė laužai, visi privažiavimo keliai buvo užblokuoti žemės ūkio technikos, kranų, kitos sunkiosios statybų technikos.
Spigino apie 25 laipsnių šaltis, tad ėjome ratu aplink Seimą. Ne tik todėl, kad judėdami sušiltume, bet ir stebėjome, kas vyksta aplinkui.
Iš tolo pakrante, po to kitoje Seimo rūmų pusėje požeminiu tuneliu matėme važiuojančią šarvuočių koloną. Prisimenu, per mikrofoną girdėjome kalbantį Vytautą Landsbergį.
Buvome nuvažiavę pasižiūrėti ir prie Televizijos bokšto. Ten taip pat stovėjo minios žmonių, matėme tankus, bokštą supančius sovietų armijos karius. Kai buvo užimtas Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, ilgą laiką visa Lietuva girdėjo iš čia transliuojamas „ kaspervizijos“ laidas.
Vilniuje daugiau negu pusmetį dar stovėjo barikados. Tauta jautė nerimą iki pat Sovietų sąjungos komunistų radikalų pučo prieš pertvarkos lyderį Michailą Gorbačiovą.

Tautai linki daugiau patriotizmo

Kiekvienas iš kalbintų įvykių liudininkų ir po 21-erių metų tiki, kad ne veltui Sausio 13-ąją buvo pralietas kraujas, kad auka nebuvo beprasmė.
Anot A. Ibensko, jeigu būtų priešingai, argi šiandien visi laisvai važinėtume po užsienius? Kas kaltas dėl išsikerojusios korupcijos, grobstymų, šešėlinės ekonomikos, pastangų apeiti kiekvieną įstatymą? Ar ne mes patys? Drįsčiau teigti, sako pašnekovas, kad mes esame verksnių tauta. Nesiliaujame nuolatos dejavę, visko reikalaujame ir viskuo kaltiname tik valdžią, nors ne visi ir patys dirbti norime.
„Valdžią turime tokią, kokią patys išsirinkome ir kokios esame verti“, – replikavo pašnekovas.
Ryžtingą J. Paulausko teiginį, kad patriotizmas tarp mūsų žmonių niekur nedingo, palaiko ir V. Kryževičius. Vyriškis tikras, kad šio jausmo niekas neužgesins. Tokie, nors ir daugiau kaip dvidešimties metų senumo įvykiai išlieka visam gyvenimui.
„Dabar ir širdyje, ir sieloje gyvenu džiaugsmingą gyvenimą. Materialinės vertybės man neturi jokios reikšmės. Juk ne dėl jų siekėme laisvės. Visi sunkumai laikini, juos galima įveikti, ir mes tai padarysime. Visai savo tautai linkėčiau tik vieno – daugiau patriotizmo, ir viskas bus gerai“, – įsitikinęs V. Kryževičius.