- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Savanorystė – galimybė mokytis ir klysti

Savanoriškoje aplinkos tvarkymosi akcijoje „Darom“ kasmet dalyvauja ir moksleiviai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Apie savanorystę Lietuvoje pastaruoju metu kalbama daug. Savanoriauti ne tik jaunimą, bet ir suaugusiuosius skatina visuomenei gerai žinomi meno pasaulio žmonės.
Vis tik „Santarvės“ pašnekovai – Vilniuje esančio Pal. J. Matulaičio socialinio centro darbuotoja Eglė Došienė ir Gabijos gimnazijos prezidentas Ignas Lapkus teigia: apie savanorystę ne tik daug kalbama, bet ir daug daroma, kad ji taptų populiaria.

Ir priima, ir siunčia

Mažeikiuose gimusi ir užaugusi E. Došienė – diplomuota socialinė darbuotoja. Šiandieninė jos veikla yra susijusi su sunkumus patiriančiu jaunimu. Pašnekovė dirba su jaunuoliais, daug laiko praleidžiančiais gatvėse.
Pasak pašnekovės, savanoriavimo bei savanorystės jos darbe – tikrai daug.
„Vienaip ar kitaip, savanorystės srityje dirbu nuo 2010 metų. Ir dirbu ta prasme, kad jaunuoliai ir pas mane ateina savanoriauti, ir pati juos siunčiu būti savanoriais į užsienį“, – pradėdama pokalbį sakė E. Došienė.

Subręsti turi ir organizacijos

Turėdama septynerių metų darbo patirtį šioje srityje, daug bendraudama su įvairiais žmonėmis, specialistė žino: savanorystė subrandina, bet, kita vertus, jai reikia ir subręsti. Be to, ir organizacijos, norinčios į savo veiklą įlieti „šviežio kraujo“, turi tam subręsti. Kitaip tariant, turi atėjusiems žmonėms suteikti konkrečių užduočių, apibrėžti, už ką jie toje organizacijoje bus atsakingi. Jeigu vieną, kitą kartą atėjęs savanoris neturės ką veikti, nesijaus reikalingas, kitą kartą nebeateis.
Pasak E. Došienės, Lietuvoje šiuo metu stengiamasi, kad žmonės turėtų kur ateiti savanoriauti ir kad šia veikla nenusiviltų.
Todėl su įvairių organizacijų atstovais daug diskutuojama apie tai, ką reikia padaryti, kad savanorystė būtų kokybiška, įdomi bei naudinga.

Neišnaudoja visų galimybių

Pašnekovės nuomone, jauni lietuviai kol kas nepakankamai išnaudoja galimybes kuriam laikui išvykti savanoriauti kitose pasaulio šalyse.
Juolab kad Europos Sąjunga suteikia galimybę vienerius metus savanoriauti užsienyje ką tik mokyklas baigusiems jaunuoliams, nežinantiems, kokį tolimesnį kelią rinktis, ir studijas jau baigusiems asmenims, neapsisprendžiantiems, kur dirbti, ką toliau veikti.
„Tai naudinga patirtis, galimybė asmenybei stipriai paaugti: išvyksti į užsienį, mokaisi gyventi savarankiškai, turi perprasti tos šalies, į kurią išvykai, kultūrą ir ją priimti – net jei ji tau labai nepatinka. Įsipareigoji ir tą įsipareigojimą turi įvykdyti“, – dalykus, kurių išmokstama savanoriaujant, vieną po kito vardijo Vaikų ir jaunimo padalinio vadovė.
Įgiję tarptautinio savanoriavimo patirties, pailsėję nuo mokslų ar studijų, žmonės grįžta susidėlioję prioritetus, apsisprendę, kokiu keliu toliau eiti.

Privengia įsipareigoti

Kalbėdama apie vietinę savanorystę, E. Došienė yra pastebėjusi, kad dauguma vengia eiti savanoriauti tose srityse, kuriose tenka megzti, plėtoti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis.
Pavyzdžiui, noriai einama savanoriauti gyvūnų prieglaudose. Ten nereikia tiek daug pastangų, nuolatinio darbo, kiek reikėtų savanoriaujant organizacijose, dirbančiose su vaikais, neįgaliaisiais ar seneliais. Į gyvūnų prieglaudą gali ateiti kartą per savaitę, o paskui kurį laiką neateiti.
„Jeigu yra santykis su vaikais, su likimo nuskriaustais žmonėmis, reikia nuolat tą ryšį palaikyti. Kitaip tariant, tai reikalauja labai daug asmeninės atsakomybės ir įsipareigojimų“, – pastebėjimu pasidalijo pašnekovė.

Painioja du dalykus

E. Došienė pastebėjo, kad įvairias bendrojo lavinimo mokyklas lankantys mokiniai savanorystę tapatina su jiems privalomomis atlikti visuomenei naudingos veiklos valandomis.
„Mane tai neramina. Socialinės valandos moksleiviams – privalomos, o savanorystė yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas dalį savo laisvalaikio kažkam paskirti“, – sakė E. Došienė.
Sulaukusi moksleivių skambučių ir klausimų, ar galima savanoriauti kokioje nors organizacijoje ir už tai surinkti parašus visuomenei naudingos veiklos lape, pašnekovė nukreipia jaunimą savanoriauti kad ir „Maisto banko“ akcijose. Jos yra trumpalaikės, jų organizatoriai laukia savanoriaujančių ir vertina jų indėlį. Vis dėlto tai nėra ta tikroji, ilgalaikė, įsipareigojimų reikalaujanti savanorystė.

Mažiau galimybių – daugiau domėjimosi

Paprašyta palyginti savanorystės vietų galimybes Vilniuje ir nuo jo atokiau nutolusiuose regionuose, E. Došienė akcentavo: mažiau galimybių gali reikšti didesnį susidomėjimą.
Pasak pašnekovės, miestuose, kuriuose yra mažiau galimybių, reikalai vystosi ir vyksta greičiau. O didelis veiklų pasirinkimas, informacijos gausa neretai žmones išbalansuoja – jie nebežino kur, į kokią savanoriškos veiklos sritį pasinerti.
„Be to, manau, kad mažesniuose miestuose, regionuose veikiančios organizacijos yra neišlepusios nuo savanorių gausos, labiau vertina kiekvieną atėjusįjį. O ir vietiniai gyventojai turi daugiau motyvacijos kažko pasiekti, sužinoti ar kažkur išvažiuoti nei didmiesčių gyventojai“, – nuomone pasidalijo pašnekovė.

Padrąsinimas: neklystančių nėra

Apibendrindama pokalbį E. Došienė ragino savanorystę vertinti kaip asmeninį mokymąsi ir tobulėjimą.
„Žinau, žmones nuo savanorystės dažnai atbaido baimė padaryti kažką ne taip. O juk neklystančių nėra. Gyvenime juk būna nesusikalbėjimų, konfliktų, streso ir tai yra normalu. Tad nereikia bijoti, kad tokių dalykų pasitaikys ir savanoriaujant, bet, manau, niekur kitur neišmokstama ir nesuprantama tiek, kiek būnant santykyje su kitais – savanoriaujant. Be to, savanorystė – ne darbas, tad nėra ko bijoti suklysti“, – kalbėjo specialistė.
Vis tik ji patarė pasikliauti savo nuojauta. Jeigu būdamas vienoje ar kitoje organizacijoje žmogus nesijaučia gerai, gal geriau ir neįsipareigoti.

Veiklių jaunuolių yra

Mažeikių Gabijos gimnazijos prezidentas I. Lapkus yra net ne kelių moksleivių ir jaunimo organizacijų narys. Gimnazistas yra Lietuvos moksleivių sąjungos Mokinių savivaldų informavimo centro pirmininkas, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos, Jaunimo Europos komandos, Mažeikių rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos narys. Ir visa ši veikla yra savanoriška.

Advento vainiko pynimas – mažeikiškių susivienijimo, bendrystės ženklas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Moksleivis sako, jog savanoriauti jį paskatino noras neapsiriboti vien sėdėjimu mokyklos suole, laiko leidimu namuose ar su draugais. Jam norėjosi būti naudingu, prisidėti prie visuomenės gyvenimo gerinimo ir kartu patirti gerų emocijų bei pačiam tobulėti.
Pasak pašnekovo, vien Mažeikiuose veikiančiose moksleivių organizacijose yra apie du šimtus veiklių, savanoriška veikla užsiimančių jaunuolių.

Kur pliusai, ten ir minusai

Pasak I. Lapkaus, įvairias kompetencijas jauni žmonės įgyja mokyklose pamokų metu. Yra sporto užsiėmimai, kurių metu tobulinami fiziniai gebėjimai.
„Savanoriaudami tobuliname savęs kaip piliečių suvokimą. Savanorystė padeda plėsti pažinčių ratą. Be to, savaime mokomasi bendrauti. O mokėti bendrauti, mano manymu, – didelis pliusas“, – savanorystės privalumus vardijo moksleivis.
Pasak pašnekovo, kartais savanoriai nuveikia kur kas daugiau, nei kai kurių įstaigų darbuotojai, kurių pareiga yra spręsti tam tikrus klausimus ir kurie už tai gauna atlyginimus. Tai matydami ir jausdami savanoriai kartais pristinga motyvacijos.
„Kitas minusas toks, kad kartais pakinta savanorių prioritetai. Jauni žmonės ima skirti daugiau savo laiko ir dėmesio tai savanoriškai veiklai. Tada gali nukentėti mokslai, o ir šiaip, mokytojai pyksta ant visokių aktyvistų“, – šypsojosi pašnekovas.

Pasirinkimas didelis

Kalbinamas apie pasirinkimus ir jų įvairovę, I. Lapkus patikino: rinktis tikrai yra iš ko. Bet svarbiausia norėti ir domėtis.
„Pasirinkimas tikrai yra didelis. Tik gal dėl informacijos sklaidos trūkumo jaunimas apie tai nežino. Veikia menininkus burianti organizacija „Yatta“. Yra Mažeikių Interect klubas, yra su moksleiviais dirbanti sąjunga. O dar kur politinės organizacijos, Šaulių sąjunga, skautai ir dar daugelis kitų“, – vardijo gimnazistas.
Pasak jo, kai į vieną krūvą suėję įvairių organizacijų atstovai pradeda pristatinėti, ką veikia, nežinantieji nustemba, kiek visko Mažeikiuose vyksta.

Trūksta informacijos ar noro?

Kita vertus, ir E. Došienė, ir I. Lapkus pastebėjo, kad organizacijos nemažai potencialių narių bei savanorių praranda dėl „stringančios“ informacijos sklaidos. Užsisukama į planų, idėjų bei darbų ratą ir kartais pamirštama pranešti apie vykstančius renginius, apie nuveiktus darbus.
„Bet vis tik lieka atviras klausimas: ar tos informacijos nėra, ar tik kai kas neturi intencijos jos susirasti. Visada buvo ir bus kritinė masė žmonių, sakančių: nežinojau, negirdėjau, niekas manęs neinformavo, nebuvo informacijos, ji buvo nepatraukliai pateikta“, – sakė E. Došienė.
Pasak jos, kai kažko nenori, lengviausia apkaltinti kitą, kad nepakvietė, neinformavo.

Loreta BUTKUTĖ