Šeimyninis mažeikiškių amatas įvertintas „Darbo žvaigždės“ medaliu

Raimonda ir Vytautas Ramanauskai apdovanoti „Darbo žvaigždės“ medaliu. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Mažeikiškius muziejaus darbuotojus Raimondą ir Vytautą Ramanauskus Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai apdovanojo „Darbo žvaigždės“ medaliu.
Šis garbingas apdovanojimas šeimyniniam duetui paskirtas už ilgametį tautinio paveldo amato – tošininkystės – puoselėjimą.

Tošininkystės pradžiamokslis – iš karelo

Tošininkyste R. ir V. Ramanauskai užsiima jau per dvidešimt metų. Vytautas teigia, kad tai yra šeimyninis amatas – kol buvo mažesni, tėvams padėdavo jų dukra ir sūnus, bet paūgėję jie to užsiėmimo atsisakė. Ir tėvams sako, kad jie liautųsi vargę tą „vargelį“. Be to, jaunieji Ramanauskai susirado savo gyvenimo užsiėmimus, tad tėvams dabar prikimba tik penkiolikmetis jaunėlis, kuris dar gyvena šeimoje.
Pirmasis išėjimas į viešumą – 1994-ųjų metų miesto šventė. „Tada Mažeikiuose veikė tautodailininkų stovykla. Mes dar buvome nepriklausomi tautodailininkai, užsiiminėjome kitais amatais – aš drožiau šaukštus, Raimonda audė. Toje stovykloje seminarą apie tošininkystę vedė iš Karelijos atvažiavęs Miša – pavardės nė neprisimenu. Miesto mugėje Raimonda greta to tošininko prekiavo mano šaukštais, tad paskambino man ir pakvietė ateiti… Tada apie šį amatą labai daug ko  sužinojome ir mes“, – prisiminė Vytautas.

Tinka ne visi beržai

Kaip tik tuo metu Ramanauskai atgavo Vytauto tėvuko miškelį – beržyną. Be to, muziejuje dirbanti sutuoktinių pora kaip pavyzdžius matė ir etnografinius gaminius iš tošies.
„Tada ir kilo mintis, kodėl nepabandžius atkurti tošininkystės ir kažko nepadarius patiems. Taip viskas ir prasidėjo. Greitai supratome, kad Lietuva – ne Karelija, kad kokybiškos tošies pas mus labai mažai. Iš Lietuvoje augančių šešių beržų rūšių, tik dvi yra tinkamos tošininkystei – popieržievis ir plaukuotasis, bet pas mus vyrauja karpuotojo beržo rūšis“, – pasakojo tošininkas.
Dėl atgauto penkių hektarų beržyno Ramanauskams teko nusivilti – perėję jį, tinkamų beržų beveik  nerado. Dabar tošininkai turi daug draugų girininkų, iš kurių sužino apie kirtimus – taip surandama žaliava darbams iš tošies. Nuo augančių beržų tošininkai žievės nelupa.
„Po to seminaro Mažeikiuose teko pastebėti nulupinėtus gyvus beržus. Laimei, tai truko neilgai – kažkas pabandė, bet daugiau tuo ir neužsiėmė, nes tai yra nelengvas darbas“, – pasakojo Vytautas.

Plačiau skaitykite ketvirtadienio laikraštyje.