Sėkmės raktas – nesustoti ant laiptų

„Tęsdamas savo a. a. Tėvuko tradiciją visada stengiausi dalyvauti šios bendruomenės gyvenime, prisidėti kuo galiu ir būti Mažeikių gyvenimo dalimi“, – sakė Robertas Dargis. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu, bendrovės „Eika“ įkūrėju ir valdybos pirmininku Robertu Dargiu susitikome, likus kelioms valandoms iki iškilmingo minėjimo, kuriame jam bus oficialiai suteiktas Mažeikių garbės piliečio vardas. Atmetus ar laikinai užmiršus visas jo pareigas ir regalijas, lieka tai, kad Robertas yra buvęs Mažeikių 3-iosios vidurinės mokyklos abiturientas, užaugęs Laisvės ir Mindaugo gatvėse – prie pat geležinkelio. Jis puikiai prisimena senuosius Mažeikius ir neprisipažįsta, kad iš jų pabėgo, – tiesiog taip susiklostė jo tolesni pasirinkimai.
Norėjosi, kad mūsų neilgas pokalbis būtų malonus mažeikiškiams, kurie vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, mokėsi tose pačiose mokyklose. Kita vertus, siekta ir kitų tikslų – ne nupiešti žibančią sėkmės istoriją, o parodyti, ką lemia mūsų pasirinkimai. Ir kaip svarbu, pasak kraštiečio, ilgam nesustoti ant laiptų…

–    Koks Tavo pirmasis prisiminimas iš Mažeikių?
–    Jis išlikęs iš tų laikų, kai man buvo dveji metai ir aštuoni mėnesiai. Tada gimė sesuo. Atsimenu, kaip tėvai ją parsinešė iš senosios ligoninės į kambarį, kurį nuomojosi grįžę į Mažeikius. Aš gimiau Suetichoje, Taišeto rajone, Irkutsko srityje. Į tą tolimą Rytų Sibiro kaimą penktame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo suvežta apie 2 tūkst. tremtinių iš Lietuvos. Kambarys, kuriame apsigyveno iš tremties grįžusi mūsų šeima, buvo mediniame name prie Laisvės ir Mindaugo gatvių sankryžos, vėliau jo vietoje iškilo „Snoro“ banko pastatas.
Nuo tų laikų, savo ankstyvos vaikystės, aš ir atsimenu Mažeikius. Tai buvo jaukus miestelis, jau veikė elektrotechnikos gamykla ir dar nedidelį batų fabrikėlį turėjome. Dar – baldų fabriką. Aš prisimenu anuos Mažeikius, kai juose galėjo gyventi apie 15–16 tūkstančių žmonių. Viena pagrindinė Laisvės gatvė, keli nedideli kvartalėliai aplink ją su šalutinėmis gatvelėmis. Dar gatvė, kuri vedė į Laižuvą… Viskas labai kompaktiška.
Ir štai ką dar prisimenu iš savo vaikystės – tame jaukiame miestelyje gyvavo pasitikėjimas žmonėmis. Jis susiformuoja tuomet, kai visi vienas kitą pažįsta. Tą būseną, jausmą, gaila, mes jau esame beveik praradę. Prisimenu, tėvai galėjo parašyti raštelį: „Prašau šitam berniukui duoti to ir to…“, o aš, nuėjęs į apvaliąją krautuvę, gaudavau ir prekių, ir grąžą… Net alaus duodavo tėvukui parnešti, jei prireikdavo (juokiasi).
Kitas mano prisiminimų etapas – kai prasidėjo kompresorių gamyklos statyba. Tų statybų vieta buvo puikiausia mūsų žaidimų aikštelė. Prisimenu, kaip šokinėdavome nuo būsimo cecho nebaigtos konstrukcijos stogo ant smėlio krūvų, kaip pamatams iškastose duobėse, kur vis susikaupdavo vandens ir, mūsų džiaugsmui, susiformuodavo gilūs prūdai, plaukiodavome pačių padarytais plaustais.
Kai buvo pastatyta Kompresorių gamykla, prasidėjo naujas Mažeikių etapas, šalia jos paskui išaugo naujoji pieninė, aplinkui susiformavo mikrorajonas. Mes jį taip vadindavome – mikrorajonu, o iš tikrųjų tai buvo naujieji Mažeikiai.

Dar tuomet, kai vaikų žaidimų aikštelėmis niekas itin nesirūpino, Pranas Dargis stengėsi, kad keturių daugiabučių kiemo vaikai turėtų kuo užsiimti laisvalaikiu. Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

Kai mieste pastatė trečią vidurinę mokyklą (dabar – Sodų – aut. past.), daugelį mūsų, gyvenusių centre ir iki tol ėjusių į pirmąją vidurinę (dabar – Merkelio Račkausko gimnazija), nukreipė į naują mokyklą. Ją baigiau 1978 metais.
–    Kaip tikrą mažeikiškę mane dažnai suerzina pastebėjimai: „Na, ir ką jūs galėjote veikti TUOSE mažuose Mažeikiuose…“ Mano galva, mes tikrai turėjome ką veikti ir veikėme…
–    Tas miestas, kuris po truputį augo, traukė vis daugiau ir daugiau įvairių sričių specialistų, aukštųjų mokyklų absolventų, jie atvažiuodavo čia su šeimomis, su vaikais. Tokių žmonių buvimas lėmė, kad Mažeikiuose tuo metu buvo pakankamai daug sąlygų vaikams lavintis, žodžiu, buvo sukurta viskas, ką mes dabar iš naujo atrandame. Kad ir Jaunųjų technikų stotis, kurią aš lankiau nuo ankstyvos vaikystės, – mes eidavom ten susipažinti su technika, radiotechnika, su įvairių mašinų, laivų, lėktuvų modeliais ir modeliavimu… Veikė labai stipri muzikos mokykla, baigiau ją pagal dvi specialybes: akordeono ir saksofono.
Buvo biblioteka, į kurią nuolat eidavau, nes skaityti man labai patiko, buvo Pionierių namai, kuriuose kiemo vaikai rinkdavomės žaisti įvairių stalo žaidimų… Kitur jų nebuvo.
Tais laikais apie kūrybiškumo iššūkius, kuriuos lėmė ketvirtoji pramonės revoliucija, dar nekalbėjome, mes tai tiesiog turėjome čia, Mažeikiuose, – galimybę ugdyti savo kūrybiškumą, išsiaiškinti, ko mes norime ir ką galime, kam esame tinkami.
Tėtis mane buvo gerai įvaręs į ritmą – jo giliu įsitikinimu, didžiausia žmogaus yda – tinginystė. Tad ėjau ir ten, kur mane siuntė, ir kur pats norėjau.
Klausi, ar tai nebuvo mano paties pasirinkimas? Atsakysiu: jis suvokė, kad geras pasirinkimas turi būti inspiruotas. Pavyzdžiui, į Muzikos mokyklą labai nenorėjau eiti. O kas norės? Vaikai kieme futbolą žaidžia, o aš kambary gamas groju… Paskui, po trijų klasių, pagavo mane tie dalykai. Net apie konservatoriją galvojau.
–    Pakalbėkime apie Tavo tėtį. Paskutinį kartą mes buvome susitikę, kai rašiau straipsnį apie jo sukonstruotą ir įrengtą žaidimų aikštelę Tavo vaikystės daugiabučių kieme. Jis sakė: man patinka žiūrėti, kad visa tai veikia, kad tais įrengimais naudojamasi…
–  Didelės įtakos tuometiniams mano pasirinkimams turėjo ne tik tėvai, bet ir senelis. Jis sakydavo: tu tik mokykis ir tik varyk į priekį. Ir mano tėvukas buvo užaugintas su tuo pačiu kodu. Turiu knygą, kurią tėtis padovanojo prieš 45 metus – mano dvyliktojo gimtadienio proga. Jis parašė maždaug tokį tekstą: „Tu turi nuolat lipti gyvenimo laipteliais aukštyn, nes tuos, kurie sustoja ant laiptų, aplenkia kiti jais lipantys“.
Mano tėtis buvo techniškas žmogus, jis daug metų dirbo elektrotechnikos gamyklos vyriausiuoju mechaniku, tačiau nedaug kas žino, kad jis studijavo ir kunigų seminarijoje, buvo baigęs tris kursus. Tai atsispindėjo ir mūsų auklėjime – visi šeimyniniai dalykai, empatija, suvokimas apie dalijimąsi darbais, pareigomis ir gėrybėmis, kito žmogaus atjauta, manau, buvo atėję iš ten…
Tėtis visada jautė, kad jaunajai kartai reikia dėmesio. Ir ne tik tokiu būdu jį rodė, apie kurį tu pasakojai. Jis prisidėjo prie skautų judėjimo atkūrimo Mažeikiuose ir labai jį palaikė. Ir Sąjūdis, ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijos veikla… „Santarvė“ spausdindavo jo pamąstymus įvairiomis temomis.
Prisimenant laikus iki Nepriklausomybės, galėčiau pasakyti, kad būtent mano senelis buvo žmogus, kuris savo ūkyje gyveno, nesuko galvos dėl politikos, tad atviru tekstu man sakė, kad valdžia, kuri laikosi ant šautuvų ir durtuvų, ilgai neišbus. „Šėtono valdžia ilgai negali ant žemės būti“, – taip jis sakydavo. Senelis nesulaukė tų laikų, kai jo pranašystė pasitvirtino, jis mirė, likus 8 metams iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tėtis, devynerius metus praleidęs sovietų kalėjime, apie tai su manimi, nepilnamečiu, į gilias diskusijas nesileisdavo…
–    Grįžkime į 1978-uosius. Tu baigi Mažeikių 3-iąją vidurinę mokyklą ir renkiesi specialybę. Sakei, kad minčių ir norų buvo visokių.
–    Buvo daug visokių pasirinkimų ir ketinimų – nuo konservatorijos iki medicinos, kuria susidomėjau devintoje klasėje. Bet kai nuvažiavau į medicinos instituto surengtą atvirų durų dieną, kai pamačiau, ko reikės mokytis ir kaip, tas noras išsyk atkrito. Galiausiai mano pasirinkimas nukrypo į Vilnių ir būtent į techninės pakraipos dalykus, konkrečiau – statybą. Taip ir atsidūriau „visiukuose“ (dabartinis VGTU – aut. past.).
–    Išvažiuodamas iš Mažeikių, žinojai, kad čia negrįši?
–    Ne. Iš kur galėčiau? Niekas tada nežinojo. Nereikia pamiršti, kad tais laikais buvo svarbus dalykas – paskyrimai: kur nusiųs, baigus institutą, ten ir važiuosi. Gamybines praktikas rinkdavausi atlikti Mažeikiuose, naftos gamykloje teko dirbti tris mėnesius.
Kai jau baigiau mokslus, mano tikslas buvo įsidarbinti ten, kur įgyčiau tikros ir geros praktikos. Tad Kruonį pasirinkau pats (po studijų R. Dargis buvo Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos darbų vykdytojas – aut. past.). Ten iš tikrųjų supratau, kas yra statyba, gamyba, kas yra darbo organizavimas ir pats darbas – po 14–16 valandų trimis pamainomis. Tikslą pasiekiau, nes ko aš tikrai gyvenime nenorėjau – tai darbo šiltame kabinete ir pareigų, kuriose nieko nereikėtų veikti – tik popierius kilnoti.

Stefanija ir Pranas Dargiai su vaikais – Robertu ir Rita. Pats mažiausias – ne šeimos narys, iškylai pasiimtas kaimynų berniukas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

O Kruonio hidroakumuliacinė buvo Europos lygio statyba – šitokio galingumo elektrinių tokioje nedidelėje teritorijoje niekas nebuvo statęs. Galiu drąsiai sakyti, kad ta statyba buvo naujas pasaulinis patyrimas. Beveik ketveri metai Kruonyje padėjo man susiformuoti. Sutvarkė visas reikiamas nuostatas: ir kaip reikia gamybą organizuoti, ir kaip su žmonėmis elgtis, ir kaip būtina dirbti iki produkto, iki rezultato, o ne numesti darbus pusiaukelėje… Mano mokytojai buvo labai griežti. Užtat paskui man niekur nebuvo sunku dirbti.
–   Dabar sustokime ties 1992-aisiais – Tavo nuosavo verslo ištakomis. Eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotojas gamybai ir šioks toks akcininkas paprasčiausiai atsiduria gatvėje…
–   Tai buvo laikai, kai iš esmės keitėsi viskas – keitėsi pati visuomenės ir ekonominė formacija. Privati nuosavybė – geras dalykas, tačiau ji turi daug ir blogo. Kai žmonės, kuriuos laikai bendraminčiais, draugais, pradeda žiūrėti tik savo interesų, tai gali lemti didelę negatyvios energijos bangą. Ir štai vieną gražią dieną – nei iš šio, nei iš to – atsidūriau gatvėje.
Tai geras smūgis, nes tada suvoki, kad niekas nieko tau neduos ir tu nieko neturi. Tuo metu mūsų šeima buvo sukaupusi 60 dolerių. Atlyginimą gaudavau, bet augo du vaikai, žmonos atlyginimas tuo metu siekė 100 rublių.
Štai tokioje situacijoje ir pradeda veikti tavo patirtis, tavo žinios, tavo profesionalumas. Ir tu pradedi daryti, ką geriausiai išmanai. Ieškai klientų, kurie nori kažką pasistatyti, per laikraščius ieškai žmonių, kurie tau dirbtų. Jiems reikia instrumentų, medžiagų ir taip toliau… Visa ta pradinė energija išsiliejo į kompanijos kūrimą.
Reikia dar prisiminti, kad šalia gyvavo kitas pasaulis – kur galima pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Tame pasaulyje galėjai būti laikinai turtingas – kaip loterijoje laimėjęs, tačiau nežinojęs, ką su tais pinigais daryti. Aš buvau tikras, kad mano tikslas – sukurti sistemą, kuri veiktų stabiliai, kuri gamintų. Ir šiandien galiu pasakyti, kad ta sistema buvo sukurta, ji veikia jau beveik 25 metus.
Per tą laiką mūsų bendrovė jau yra pastačiusi miestą Lietuvoje. Suskaičiavome, kad vien gyvenamųjų būstų esame pastatę 4,5 tūkstančio – butų ir namų. O kur dar biurų pastatai, parduotuvės, sandėliai ir kita… Tad 14–15 tūkstančių žmonių gyvena mūsų pastatytuose būstuose.
Nei labai didelis miestas, nei labai mažas išeitų. Galiu pasakyti, kad per tą ketvirtį amžiaus esu pastatęs mūsų senuosius Mažeikius…
– Kas dabar Tave riša su Tavo vaikystės miestu?
– Atvažiuoju čia, kai mane pakviečia, kai suprantu, kad esu reikalingas. Kai pajuntu poreikį aplankyti artimųjų kapus. Dabar žinau, kad atvažiuosiu gegužės pabaigoje – bus 40 metų, kai mes baigėme vidurinę mokyklą. Su kai kuriais bendraklasiais jau pradėjome judėti – kalbame apie būsimą klasės susitikimą.
– Po kelių valandų tapsi Mažeikių garbės piliečiu. Ką jauti?
–  Labai norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų ir mano a. a. Tėvukas. Jis buvo šio miesto patriotas ir šios bendruomenės telkėjas. Žinau, kad šis mažeikiškių man parodytas pasitikėjimas ir įvertinimas jam asmeniškai būtų suteikęs tikrai labai daug džiaugsmo. Nors, aišku, jis būtų nepraleidęs progos manęs pamokyti – dabar turi stengtis, kad būtum  vertas tokios garbės. Tęsdamas savo a. a. Tėvuko tradiciją visada stengiausi dalyvauti šios bendruomenės gyvenime, prisidėti, kuo galiu, ir būti Mažeikių gyvenimo dalimi.
Ir dar galvoju, kad tikrai buvo vertesnių už mane…

4 Atsakymai į “Sėkmės raktas – nesustoti ant laiptų”

  1. Sekantis parašė:

    Zenka kas tas degutis paliginus su zenka jis pirmas haholus i mazeikius uzveze tai labai didelis nuopelnas ir prspektyva zmoniu gerovei.

  2. Komentatorius parašė:

    Kodėl mokyklos lygio interviu ir pristatymas? Negi vis dar madinga įžangas rašyti klišėmis?

  3. senas vietinis parašė:

    Degutis,Dargis…kas sekantis nusipelnes Mažeikiams!

  4. Va parašė:

    Naujasis meras2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto