Atsargos generolas – žinomas Skuodo verslininkas

Gen. Povilo Plechavičiaus nupirktame Skuodo vandens malūne iki 1944 m. buvo malami grūdai, pjaunama mediena, gaminama elektra. Virš malūno įrengtuose kambariuose generolas su šeima gyveno. Nuotr. iš laikraščio „Mūsų žodis“ archyvo

Siūlome žurnalisto ir kraštotyrininko, ilgamečio Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktoriaus Juozo Vyšniausko parengtą publikaciją apie generolą P. Plechavičių kaip apie vieną ryškiausių tarpukario Skuodo verslininkų.
Autorius rėmėsi knygomis „Seda“, „Gen. Povilas Plechavičius“, „Nuo Plungės iki Maroko“ ir kitais leidiniais, o taip pat – jo paties ir kolegų publikacijomis „Mūsų žodyje“.
Manome, kad šiek tiek pakoreguotame J. Vyšniausko straipsnyje mūsų skaitytojai suras įdomių ir naujų faktų apie savo kraštietį.

Grįžo ginti nepriklausomos Lietuvos

Povilas Plechavičius 1911 m. Maskvoje baigė Komercijos mokyklą, o 1914 m. – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Pulkininkas P. Plechavičius kariavo vokiečių ir turkų frontuose. Šiame kare patyrė 29 sužeidimus. Po vieno sužeidimo net tris dienas išbuvo be sąmonės.
Sužinojęs, kad Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybe, 1918 m. rugpjūčio mėnesį su broliu karininku Aleksandru slaptai grįžo Lietuvon, į gimtuosius Bukančius. Tuo metu Ritinės dvare susirinkę apylinkės ūkininkai nusprendė organizuotai gintis nuo plėšikų. Nutarė siųsti delegaciją į Vilnių prašyti Valstybės Tarybos pagalbos. Deja, ši tuomet niekuo negalėjo padėti. Lietuvos kariuomenė dar neegzistavo – ji sukurta tik lapkričio 23 dieną. Kreiptasi į ką tik iš Rusijos grįžusius karininkus Plechavičius.
Spalio mėnesį apsilankęs Vilniuje, Valstybės Taryboje, P. Plechavičius suprato, kad vienintelė išeitis – pradėti veikti vietoje, nelaukiant nurodymų iš viršaus. Apylinkės ūkininkų iniciatyva skatino kurti savo apsaugą. Padėtį blogino ir tai, kad vokiečiai jau viešai galvojo apie kraustymąsi namo, vis aktyviau reiškėsi iš Rusijos sugrįžę ir siųsti komunistai.
Dar kartą šiaip ne taip į Vilnių atkakusiam P. Plechavičiui pavyko gauti vidaus reikalų ministro V. Stašinskio pasirašytą dokumentą, jog nuo lapkričio 15 dienos jis yra skiriamas Sedos apskrities apsaugos vadu.

Iš Sedos – į Skuodą

Lapkričio 18-osios vakarą Sedoje įvyko demonstracija ir mitingas. Po kelių dienų išrinktas parapijos komitetas pripažino Vilniuje veikiančią Valstybės Tarybą. Tačiau netrukus, lapkričio 28 d., atsirado alternatyva – į komitetą susibūrė ir vietiniai bolševikai.
Gruodžio 2 d. Neimano salėje įvykusiame Sedos apskrities miesto ir valsčių atstovų suvažiavime paaiškėjo, kad kairiųjų ir bolševikuojančiųjų įtaka yra gana didelė ir ši dauguma Valstybės Tarybos įgaliotiniams – Sedos apskrities viršininku paskirtam daktarui Ferdinandui Kaunackiui bei apskrities apsaugos vadui karininkui P. Plechavičiui – gana griežtai patarė su visais liudijimais ir paskyrimais kraustytis lauk iš apskrities.
Sedoje, tapusioje Žemaitijos komunistų veiklos centru, P. Plechavičius negalėjo saugiai jaustis ir organizuoti apskrities apsaugą. Todėl 1918 m. gruodžio 10 d. Sedos apskrities komendantūra savo darbą pradėjo Skuode, valsčiaus raštinėje.
Gruodžio pabaigoje komendantas vėl nuvyko į Vilnių ieškoti paramos. Tačiau veltui, nes rado Lietuvos valdžią besikraustančią į Kauną. Sausio 2 d. atvykęs į Kauną, čia taip pat rado liūdną vaizdą. Tada Plechavičius, skubiai išvykęs namo, nusprendė savomis jėgomis valyti Žemaitiją nuo raudonojo „rojaus“.

Už Plechavičiaus galvą – 300 tūkst. aukso rublių

Kiek žmonių sudarė Plechavičiaus būrį, sunku tiksliai pasakyti. Skuodo klebonas P. Žadeikis savo prisiminimuose užsimena, kad Skuodo bažnyčioje prisaikdino Povilą ir Aleksandrą Plechavičius bei apie 20 kareivių. Į žygius buvo imami labiausiai patyrę vyrai arba tie, kurie turėjo arklius.
Vos ne kasdien nedidelėmis, bet mobiliomis pajėgomis buvo puolami bei išvaikomi „revkomai“. Tokie žygiai surengti į Šates, Notėnus, Mosėdį, Salantus, Šateikius, Platelius, Renavą, net du sykius pulti Ylakiai.
Bolševikai greitai sužinojo, kas šiame krašte organizuoja kovą prieš juos. Imtasi priemonių likviduoti brolius Plechavičius.
1919 m. sausio pabaigoje bolševikai išplatino atsišaukimą, kuriame pažadėjo 300 tūkst. aukso rublių už Plechavičiaus galvą. Sedą Plechavičius nuo vietinių bolševikų ir raudonarmiečių pulko karių išvadavo sausio 31 dieną. Vasario pradžioje iš vokiečių lietuviai gavo ginklų bei amunicijos. Sedos apskrities apsaugos būrio jėgos pastebimai sustiprėjo. Vasario 7 d. Skuodo bažnyčioje įvyko iškilminga P. Plechavičiaus vadovaujamų kovotojų priesaika.

Prieš vokiečius ir raudonarmiečius

Vis labiau gyventojai kentė ir nuo besitraukiančių vokiečių kareivių. Kovo 8 d. P. Plechavičius buvo priverstas paskelbti įsakymą, kuriuo visiems priminė, kad karo stovis apskrityje nėra panaikintas. Nusikaltimo vietoje sugautiems vagims ir plėšikams pažadėtas sušaudymas vietoje be teismo.
Plėšikaujantys vokiečių spartakininkai buvo tiek suįžūlėję, kad kovo 17 d. pabandė užimti Skuode įsikūrusią Sedos apskrities komendantūros būstinę. Tąkart jų kėslus sužlugdė į balkoną su kulkosvaidžiu iššokęs ir šaudyti pradėjęs Aleksandras Plechavičius.
Tebesitęsė kovos ir su reguliaria raudonarmiečių kariuomene, vis puolusia Mažeikius, artimesnes vietoves. Reikėjo tramdyti kraštą užplūdusius bermontininkus.
Tik 1919 m. kovo gale ar balandžio pradžioje komendantūra iš Skuodo perkeliama, sugrąžinama į apskrities centrą Sedą.

Peržengė savo galias?

Griežtos P. Plechavičiaus priemonės, ginant nepriklausomybę, užtikrinant tvarką, sulaukė oponentų reakcijos, skundų. Ministrų kabinetas nesiryžo imtis griežtesnių veiksmų prieš Plechavičių ir kitus savo galią peržengusius karininkus. Pasitenkinta kelių komisijų, skirtų ištirti visus skundus, sudarymu.
Pripažinta, kad kariškiai, pabuvę Rusijoje ir matę, ką tenai padarė toji „darbo liaudis“, į Lietuvą sugrįžo kaip didžiausi bolševizmo priešai ir labai nesivargino aiškindamiesi, kuris kairysis yra didesnis, kuris mažesnis bolševikas. Šitokia jų nuostata ne visada buvo morališkai pateisinama, tačiau kaip tik ji apsaugojo nuo bolševizmo išplitimo ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Kaunas tuo metu dar nebuvo pajėgus rimčiau pasipriešinti naujam agresoriui, Sedos apskrities komendantui beveik vienam šiame priešų apsuptame kampelyje teko atstovauti ir ginti Nepriklausomos Lietuvos valstybę.
Kariniu požiūriu Sedos apskrities komendantūros veikla vertintina tik teigiamai. Ji ilgą laiką buvo vienintelė centrinės valdžios karinė institucija šioje krašto dalyje, aktyviai kovojusi už krašto nepriklausomybę.

Nusipirko malūną

Į atsargą generolas pulkininkas P. Plechavičius buvo išleistas 39 metų – pačiame jėgų žydėjime.
Savo ištikimo 1918–1919 metų kovų draugo Felikso Veito, Gėsaluose turėjusio vandens malūną, patartas, jis, ilgai nedvejodamas, Skuode iš nusigyvenusio vokiečio Hugo Ehlerto nusipirko vieno aukšto vandens malūną, kuris buvo pasenęs, susidėvėjęs.
P. Plechavičius malūną perstatė, padarė dviejų aukštų – pavertė modernia įmone. Jai įrengimus pirko Rygoje. Nebesant vandens ar sumažėjus jo kiekiui, darban paleisdavo taip vadinamus gazo generatorius, kūrenamus malkomis ar durpėmis. Vieną jų – 200 arklio jėgų malkomis kūrenamą variklį į Skuodo malūną parsigabeno iš Panevėžio.
Panevėžio elektros stotis paskelbė iš varžytinių parduodanti vieną generatorių. Jo pirkti atvažiavo Kazys Pabedinskas iš Plungės tekstilės fabriko, vienas žydas iš Šiaulių, o kitas iš Kauno ir P. Plechavičius su broliu Aleksandru.
Generolas labai norėjo generatoriaus savo malūnui. Todėl Pabedinsko, nusivedęs jį į restoraną, prašė nedalyvauti varžytinėse. Pastarasis sutiko su sąlyga, jei statomai Plungės bažnyčiai paaukos vieną tūkstantį litų. Plechavičius šią sąlygą priėmė, o nenusileidžiantiems žydams apmokėjo kelionės išlaidas. Taip generolas vienas stojo į varžytines ir uždėjęs kelias dešimtis litų daugiau už nustatytą dešimties tūkstančių litų kainą nusipirko savo malūnui generatorių. Praėjus porai mėnesių tesėjo K. Pabedinskui duotą žodį – sumokėjo Plungės bažnyčios kanauninkui tūkstantį litų.

Rezidencija – Čiuteliuose

Malkų prie Skuodo malūno netrūko, nes ten pat iš suvežtų rąstų pjovė balkius, lentas. Dar buvo 120 arklio jėgų dyzelinis variklis. Varikliai, pakeisdami vienas kitą, kai to reikalavo gamtinės sąlygos, ne tik malė grūdus, pjovė lentas, bet ir gamino bei Skuodo miestui tiekė elektrą. Valdiškos įstaigos ją gaudavusios veltui. Ir gatvių apšvietimas nieko nekainavęs.
Išėjęs 1929-aisiais atsargon, su šeima gyveno Skuode, perstatytame malūne. Ne tik Povilo, bet ir brolio Aleksandro vaikai, mokslo metams atvykę į miestą prie Bartuvos ir Luobos, lankė Skuodo gimnaziją, kuri buvo priešais malūną, kitoje gatvės pusėje. Tik kai iš sesers Elenos Legeckienės šeimos perpirko Čiutelių kaimo dvarą, ūkį netoli Šiaulių, generolo šeima daugiau buvodavo ten, užsiėmė žemės ūkiu.
Čiuteliai, turėję geležinkelio stotį, tapo pagrindine generolo rezidencine vieta. Į Skuodą, į savo malūną, kurį prižiūrėjo, administravo jame nuolatos gyvenantis brolis Kazys Plechavičius, beatvykdavo ir čia apsistodavo, iškilus reikalui ar kokiomis nors progomis. (1944 m. pradžioje vokiečių okupacinės valdžios atstovai atkako į Skuodą, į malūną, susitikti su atsargos generolu, kad šis imtųsi kurti, mobilizuoti lietuvius į Vietinę rinktinę).

Mėgavosi gyvenimu ir keliavo

Generolo miegamasis kambarys buvo pirmajame aukšte šalia laiptinės ir malūno raštinės. Jame stovėjo rašomasis stalas su gintariniais rašymo įrankiais – gintarine geležinio vilko skulptūra ir trispalve.
Malūne lankęsi svečiai ilgai prisiminė gyvenamosiose patalpose matę knygų lietuvių ir vokiečių kalbomis ir svečių kambaryje stovėjusį rojalį, kuriuo skambinusi vienintelė fortepijono virtuozė visoje giminėje – generolo žmona Irena Griunvaldaitė, vėliau – jų sūnus Norbertas.
Iš Čiutelių P. Plechavičius geležinkelio bėgiais dažnokai nuvykdavo į laikinąją sostinę – ne tik su reikalais, bet ir susitikti su savo kartos ir jaunesniais karininkais, paūžti Kauno kavinėse, „Metropolyje“.
Partijoms nepriklausė. Tačiau buvo žinoma, kad jis turėjo savo nusistatymą ir daugiau simpatizavo vienai ar kitai partijai. Ne vienam partiniam veikėjui ar ministeriui pasakydavo į akis ir karčios tiesos, pakritikuodavo jų veiksmus. Mėgo keliauti ir automobiliu. Juo atlikdavo visas keliones iš Čiutelių į Skuodo malūną, pas savo draugus, užsukdavo į Plungę pas brolį pulkininką Aleksandrą.

Kino teatras veikė beveik pusę amžiaus

P. Plechavičius 1938–1939 metais už savo lėšas Skuodui pastatydino 200 vietų kino teatrą. (Teko aptikti užuominą, jog jis vadinęsis CAPRI.) Jame sumontavo pačią naujausią filmų demonstravimo aparatūrą. Tokios pat markės, bet senesni du aparatai tuo metu buvo tik laikinojoje sostinėje Kaune. Jo statytas pastatas kaip kino teatras nustojo veikti tik 1992 metais. Neilgai trukus ir buvusiame atsargos generolo malūne nebeliko tokiai įmonei būdingų įrengimų, miltų kvapo. Rašant šį straipsnį, buvęs generolo malūno pastatas tebebuvo tuščias, be aiškios paskirties, ateities.

Gen. Plechavičiaus Skuode 1938–1939 m. pastatytas 200 vietų kino teatras „Kapri“ pasižymėjo modernia aparatūra – tokia pat buvo tik Kaune. Nuotr. iš laikraščio „Mūsų žodis“ archyvo

Kiek labiau pasisekė Sedos vandens malūnui, kurio savininkas iki sovietmečio buvo atsargos karininkas Aleksandras Plechavičius. Atstačius Lietuvos valstybingumą, buvusį tėvo turtą atsiėmė duktė Alina, sugrįžusi iš Vokietijos ir pradėjusi ūkininkauti Plungės rajone. Ji malūno pastatą, apie porą dešimtmečių laikiusi užkonservuotą, perleido kitam savininkui, prikėlusiam naujam gyvenimui buvusį technikos paminklą.

Išskyrė nauja bolševikų okupacija

Plechavičiai į Vakarus pasitraukė, bėgdami nuo naujos bolševikų okupacinės bangos, kuri jų kaulelius būtų išbarsčiusi Sibiro platybėse. (Aleksandrą ir Kazį Plechavičius sovietai suėmė 1940 m. liepos 13 d. Aleksandro pėdsakai dingo Kurilų salose, Kazio tolesnis likimas nežinomas. Naujausiomis žiniomis, jiedu iki 1942 m. buvo badu numarinti Petropavlovsko tvirtovėje šiaurės Kazachstane).
Atvykęs iš Vokietijos ir įsikūręs Čikagoje, generolas neieškojo privilegijų, pašalpų. Nuėjo į plieno fabriką, dirbo paprastu darbininku. Mirė 1973 m. gruodžio 19 d.
„Ateis laikas, kai vėl Lietuva atstatys savo nepriklausomybę. Tada jo vardu bus pavadintos gatvės, tiltai. Žemaitijoje bus statomi ir paminklai.“ Taip viltingai apie P. Plechavičiaus nuopelnų pagerbimą 1979 m. rašė tautiečiai Amerikoje. (Deja, per trisdešimt nepriklausomybės metų jam tepastatytas paminklinis biustas Kaune).

Apie praeitį Skuode – su nostalgija

Generolo, jo brolio Aleksandro ir sesers Elenos Legeckienės vaikai iki savo gyvenimo pabaigos su nostalgija prisimindavo Skuodą, malūną, kino teatrą, statytą sūnui Norbertui, o atsiradus galimybei, apsilankydavo, užsukdavo ir į senąjį gimnazijos pastatą, kuriame mokėsi, į „Mūsų žodžio“ redakciją pasiguosti, pasidalyti prisiminimais.
Dar galėčiau pridurti, kad P. Plechavičius, pasitraukęs į Vakarus, 1945 m. visą savo nekilnojamąjį turtą, likusį Lietuvoje, užrašė brolio Aleksandro dukrai Alinai, kurios dukra Regina prieš dešimtmetį dėl jo likimo raštu kreipėsi į Skuodo rajono savivaldybę. Iš jos sulaukė patarimo rašyti į Valstybės turto fondą.
Skuodas – ne tik Jono Chodkevičiaus, bet ir P. Plechavičiaus, jo šeimos, jo giminaičių miestas. Jo gimtuosiuose Bukančiuose iš buvusios sodybos-dvarelio pastatų šiandien nebėra nė vieno. O Skuode jį dar mena ir senieji buvusio valsčiaus mūrai, ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, ir nutilęs malūnas, ir buvusios gimnazijos rūmas – dabartinis muziejus, ir buvęs kinoteatras – Jaunimo centras.

Parengė Asta ŠILAITYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video