Auksūdyje skambėjo žemaitiška tarmė, kvepėjo žemaitiški patiekalai

Festivalio „Ūž Žemaitėjė“ vedėja Dalia Zabitienė daugelį sužavėjo savo tikra žemaitiška tarme. Nuotr. iš bendruomenės archyvo

Praėjusį savaitgalį Auksūdyje pirmą kartą vyko festivalis „Ūž Žemaitėjė“. Auksodės, Laižuvos, Reivyčių, Purvėnų, Sedos bendruomenių atstovai savo kiemeliuose pristatė etnografinį paveldą.
Renginio organizatoriai džiau- gėsi sulaukę ne tik mūsų rajono gyventojų, bet ir svečių iš kitų rajonų ir miestų didelio dėmesio – beveik pusės tūkstančio dalyvių.
Šventėje apsilankę žmonės galėjo paragauti įvairių bendruomenių kulinarių pagamintų žemaitiškų patiekalų. Daug kam įsiminė ir žemaitiška šnekta.
Tai ir buvo pagrindiniai festivalio akcentai: žemaitiškumas, gyva kalba, šventės atributų autentiškumas.

Ruošėsi iš anksto

Festivalio sumanytoja, Auksodės bendruomenės vadovė Ingrida Braziulienė „Santarvei“ sakė, kad festivalis „Ūž Žemaitėjė“ pagaliau įvyko. Mat dar pernai buvo parengtas projektas ir gautas finansavimas bendruomenės iniciatyvai. Projekto lėšos padalytos pusiau. Dalis jų buvo skirta tautiniams drabužiams įsigyti, kita dalis – festivaliui organizuoti.
Buvo numatyta, kad festivalis „Ūž Žemaitėjė“ vyks šiais metais, liepos 18 d. Šventės planų nepakeitė tris mėnesius užsitęsęs karantinas.

Ingrida Braziulienė sakė,
kad viena pagrindinių šventės dalių buvo žemaitiškų patiekalų gaminimas ir ragavimas.
Nuotr. iš bendruomenės archyvo

I. Braziulienė sakė: situacija buvo stebima, renkama informacija dėl renginių organizavimo taisyklių ir galimo šventės dalyvių skaičiaus.
„Iki mūsų šventės ribojimai jau buvo sušvelninti. Manome, kad festivalyje apsilankė pusė tūkstančio žmonių. Ir kiekvienas turėjo ką veikti, kuo užsiimti. Daug kam įsiminė žemaitiška šnekta, žemaitiškos dainos, šokiai ir žaidimai“, – kalbėjo I. Braziulienė.

Susidūrė su sunkumais

I. Braziulienė sakė, kad didžiausias akcentas festivalio metu buvo dedamas žemaitiškoms tradicijoms, kalbai, autentiškumui. Dėl šios priežasties koncertui buvo pasirinkti kolektyvai, savo repertuare turintys žemaitiškų dainų, – „Jonis“ ir „Kitava“.
Kiek sunkiau buvę rasti renginio vedėją.
„Norėjosi tokio vedėjo, kuris kalbėtų tikra žemaičių kalba ir taip kalbėdamas galėtų pravesti visą šventę. Tokio vedėjo ieškojau ne tik Mažeikiuose, bet ir Skuode, Plungėje, Telšiuose. Tie, su kuo kalbėjau, sutartinai tvirtino, kad geriausiai tiks Skuodo literatų klubo „Nojus“ vadovė Dalia Zabitienė. Su ja susisiekus, netrukus dėl visko sutarėme“, – pasakojo bendruomenės vadovė.
D. Zabitienė ne tik pravedė renginį žemaičių kalba, bet ir padėjo įveikti kitas iškilusias problemas.
„Pagal jos nurodymus teko net kelis kartus taisyti mūsų skelbimą-plakatą. Perrašyti kai kuriuos žodžius, kad tai būtų teisingi žemaitiški žodžiai“, – kalbėjo renginio organizatorė.

Įvairus pasirinkimas

Festivalio programos dalis – žemaitiškų patiekalų gaminimas ir ragavimas. Susirinkusieji galėjo pasigardžiuoti cibulyne, šmakalu, bulviniais blynais, kastiniu, ruginių miltų ir bulvių košėmis. Kai kurie šventės dalyviai sakė tokius patiekalus ragaujantys pirmą kartą. Degustacija kainavo simbolinį eurą, tad žmonės su malonumu pakartotinai valgė jiems patikusį patiekalą.
I. Braziulienė sakė, kad prieš šventę bendruomenės aptarė, kuri kokį patiekalą gamins, kad žemaitiški valgiai nesikartotų.

Šventės dalyviams buvo verdami didžiuliai puodai įvairių košių. Nuotr. iš bendruomenės archyvo

Reivyčių bendruomenė pasirinko bulvinius blynus. Šventėje moterys skuto ir tarkavo bulves, didelėse keptuvėse kepė blynus.
Purvėniškiai virė ruginių miltų košę su spirgais, Laižuvos bendruomenė svečiams siūlė cibulynės su karštomis bulvėmis ir naminės giros. Sediškiai gamino savo garsiąją pusmarškonę košę. Šventės šeimininkai auksūdiškiai renginio dalyviams pasiūlė žemaitiško šmakalo su karštomis bulvėmis ir ant grotelių keptų papločių – lepioškių.

Senoviniai patiekalai

I. Braziulienė sakė, kad ne visi šventės dalyviai buvo girdėję apie tokius patiekalus, tad ką kalbėti apie jų skonį.
Auksodės bendruomenės pirmininkė papasakojo, kaip gaminamas žemaitiškas šmakalas. Jį daro iš rauginto pieno, į kurį sudedama ant žarijų kepta silkė, įvairių žolelių, prieskonių. Tradiciškai naudojami krapai, svogūnų laiškai, tačiau galima dėti ir šiuolaikiškų priedų: špinatų, baziliko. Šis mišinys valgomas su karštomis bulvėmis.
Pasak I. Braziulienės, populiarios buvo vadinamosios lepioškės, kepamos ant grotelių.
„Šių papločių net pritrūkome, taip visi jų norėjo. Tai labai senas ir gana paprastai paruošiamas patiekalas.
Miltai sumaišomi su vandeniu, įdedama šiek tiek druskos. Tešla suminkoma ir iškočiojama atskirais blynais. Įdėjus įdaro jie yra perlenkiami ir sulipinami kraštai.
Įdarui mūsų moterys naudojo mėlynes su cukrumi. Senovėje dažniausiai naudodavo tik cukrų arba cukrų su aguonomis. Valgant reikėjo būti atsargiems, nes toks pyragėlis yra labai karštas, skubant galima nusideginti“, – pasakojo I. Braziulienė.

Nepasieita be netikėtumų

I. Braziulienė pasakojo: ir jos pačios, ir visų žemaitiško festivalio dalyvių laukė netikėtumas.
„Jau vakare, šventei einant į pabaigą, atvažiavo autobusiukas su užrašais „Samogitian“ ir „Žemaitėjė“ ir pradėjo ieškoti organizatorių.
Man priėjus, atvykėliai prisistatė esantys iš Telšių, o pas mus atvažiavo, norėdami iš senovinės patrankos paleisti tris salves už Žemaitiją. Iki smulkmenų viską aptarus, leidome jiems tai padaryti. Buvo įspūdingas reginys – ir kaip tik reikiamu laiku, reikiamoje vietoje“, – pasakojo I. Braziulienė.

Festivalyje „Ūž Žemaitėjė“ žemaitiškos dainos netilo iki vėlumos. Nuotr. iš bendruomenės archyvo

2 Atsakymai į “Auksūdyje skambėjo žemaitiška tarmė, kvepėjo žemaitiški patiekalai”

  1. Anonimas parašė:

    gal vėl Lietuvos geležinkeliai parėmė, kad net vedėją samdo?

  2. Anonimas parašė:

    net vedėją reikia samdytis?Žiauru ,etatų kultūros centruose yra ? Ar jau panaikino visus?Kiek tų švenčių jūs turite, kad reikia samdyti vedėjus?Kas čia per pinigų taškymas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*