Bardų ir skrybėlaičių šventė – su lavinamuoju akcentu

Ukrinuose vykstančioje šventėje kasmet demonstruojamos vis kitų „auksarankių“ sukurtų drabužių kolekcijos. Rugilės STIRBAVIČIŪTĖS nuotr.

Sekmadienį Ukrinuose nuskambėjo bardų ir skrybėlaičių šventė „Šiandien madam pereis vėliau“.
Trečius metus iš eilės rengiamos šventės organizatoriai sako vis ieškantys galimybių, kad jos dalyviai išmoktų ko nors naujo.

Bardai – poetai ir dainiai

Gražia Ukrinų kaimo tradicija tapusi šventė paprastai susideda iš kelių dalių. Joje skamba bardų atliekama muzika, vyksta mezgėjų bei nėrėjų sukurtų drabužių demonstracijos, įvairios edukacijos.
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio bardas reikšmė aiškinama dvejopai: bardas – tai ir dainius, ir poetas. Senovėje pritardami sau muzikos instrumentais bardai deklamuodavo savo poeziją Galijos, Velso, Airijos ir Škotijos kunigaikščių dvaruose. Viduramžiais jie tapo poetais profesionalais ir sudarė atskirą luomą.
Baltų, lietuvių gentyse bardai turėjo keletą socialinių paskirčių. Jie neretai tapdavo jungiančiąja informacine grandimi tarp senųjų baltų šventikų ir bendruomenės. Šie žmonės buvo ir švenčių kūrėjai bei įprasmintojai, turėję talentą sujungti muziką bei žodžius ir įtaigiai perduoti žinią.

Lietuvoje dar formuojasi

Šiais laikais bardais vadinami dainuojamosios poezijos atlikėjai, arba dainiai.
Lietuvoje dainuojamoji poezija yra besiformuojanti muzikinės kultūros sritis. Jos pradininkai ir pasekėjai akcentuoja žodžio galios svarbą dainoje, tačiau muzikine prasme dainuojamosios poezijos žanro suvokimas ir įprasminimas kol kas yra padrikas: dainuojamajai poezijai priskiriamos ir liaudies kūrinių aranžuotės, ir dainos išgarsėjusių poetų tekstais, ir kabaretinių spektaklių kompozicijos ir džiazo liberalumas ir įvairių tautų folklorinių skambesių perpynimas.
Šiemet šventėje „Šiandien madam pareis vėliau“ koncertavo dainų autoriai bei atlikėjai Sigitas Kivilis, Aušra ir Ramūnas Difartai.

Kasmet vis kitos edukacijos

Bardų ir skrybėlaičių šventė Ukrinuose gimė iš ukriniškių noro turėti savitą stilių, kryptį, girdėti daugiau klasikinės muzikos bei daryti išliekamąją vertę turinčius dalykus.
Todėl neatsitiktinai šventės organizatoriai ieško vis naujų galimybių surengti įvairias edukacijas.
Kai užpernai šventė vyko pirmą kartą, jos metu vyko muilo virimo, žvakių liejimo ir kvapiojo gėlių vandens – hidrolato – gamybos užsiėmimai. Praėjusią vasarą mažeikiškis Egidijus Valantinavičius šventės dalyviams vedė kavos gaminimo edukaciją.

Bardų ir skrybėlaičių šventės „Šiandien madam pareis vėliau“ dalyviai. Rugilės STIRBAVIČIŪTĖS nuotr.

Šiemet šventės dalyviai galėjo mokytis puokščių komponavimo, kurio mokė Ukrinuose gyvenanti floristė Diana Pociuvienė. Ukriniškiai, norėję dalyvauti užsiėmime ir pasimokyti komponavimo pradmenų, buvo prašomi prisirinkti darželių, pievų gėlių, susirasti gražių, didelių vazų ir visa tai atsinešti į renginį.

Mokėsi rišti puokštes

Pasak Ukrinų kultūros namų kultūrinės veiklos organizatorės Jūratės Šiaulienės, pasimokyti puokščių komponavimo subtilybių pasiryžo vien tik moterys.
Per šiek tiek daugiau nei valandą trukusį užsiėmimą floristė D. Pociuvienė dalyvėms papasakojo ir šiek tiek istorijos faktų, kada ir kur pirmą kartą buvo surištos pirmosios gėlių puokštės. Paskui edukatorė moterims parodė puokščių rišimo pagrindus. Nors puokščių rišimo būdų yra įvairių, užsiėmimo dalyvės išbandė du būdus.

Pasimokyti puokščių komponavimo panoro išskirtinai vien moterys. Rugilės STIRBAVIČIŪTĖS nuotr.

„Aišku, Diana edukacijos dalyvėms labai pagelbėjo – suteikė žinių, prie puokščių, kaip sakoma, pridėjo savo ranką. Bet esmę moterys suprato ir dabar liko praktikuotis, tobulinti gautas žinias bei gebėjimus“, – pasakojo J. Šiaulienė.

Skrybėlaites ukriniškiai pamėgo

Dar viena šios šventės „Šiandien madam pareis vėliau“ tradicija yra madų šou. Mezgančias, neriančias auksarankes organizatoriai kasmet prikalbina šventėje parodyti savo kuriamus drabužius.
Šiemet buvo pristatyti Mažeikiuose gyvenančios pedagogės Janinos Prazauskienės nerti drabužiai. Ankstesniais metais tas kolekcijas demonstruodavo vaikai ir jaunimas, o šiemet J. Prazauskienės nėriniais puošėsi ir juos scenoje demonstravo suaugusios moterys.
J. Šiaulienė pasakojo, kad auksarankes mezgėjas bei nėrėjas prikalbinti parodyti dirbinius viešai nėra sunku. Labiausiai jaudinasi tos autorės, kurios darbus pristatyti susiruošia pirmą kartą. Vis dėlto, pamačiusios, kad jų nėriniai gražiai nugula ant modelių, kad žiūrovai juos mielai priima, palydi plojimais, šypsenomis, kūrėjos nusiramina.
Kita vertus, moterys drabužius mezga ar neria ne tik sau, juos dovanoja ir kitiems žmonėms – draugams, giminėms. Kai tenka nėrinius surinkti šventei, tenka prašyti, kad jų savininkės trumpam darbus paskolintų.
Atvykstančiųjų į šventę Ukrinuose kasmet yra prašoma laikytis vadinamojo aprangos kodo – dėvėti skrybėlaitę.
J. Šiaulienė pastebėjo, kad ukriniškiai ir kiti renginio dalyviai į šį kvietimą atsiliepia – mielai pasipuošia gražiu, nuo kaitrių saulės spindulių saugančiu galvos apdangalu.

Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video