Bibliotekos istorija – ne tik raštuose, bet skaitytojų prisiminimuose

Skaitytojos atëjo knygø sau ir artimiesiems. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Šiemet Mažeikių rajono viešosios bibliotekos filialams – jubiliejiniai metai. Savo veiklos penkiasdešimtmetį mini ir Balėnų biblioteka.
Apie tai, koks buvo bibliotekos kelias, kas nuveikta, kalbėjomės su vyresniąja bibliotekininke Virginija Galdikiene.

Pažįsta ne iš raštų

Balėnų bibliotekoje „Santarvė“ lankėsi savaitės pradžioje. V. Galdikienę užtikome besiruošiančią jubiliejui. Biblioteka nedidelė, knygų fondas nedidelis, ją lanko 150 skaitytojų, tad joje dirba viena bibliotekininkė. Daugiau darbuotojų nereikia.
Bibliotekininkė pokalbiui nedvejodama paaukojo savo pietų pertrauką.
Pradėdama pokalbį V. Galdikienė sakė, jog palyginus su tuo, kelintą veiklos sukaktį mini biblioteka, ji pati įstaigoje dirba trumpai – vos ketverius metus. Tačiau tie metai praskriejo labai greit.
Vis tik pašnekovė su bibliotekos istorija yra susipažinusi ne tik teoriškai – iš raštų, bet ir pati aplankiusi tuos pastatus, kuriuose biblioteka kadaise buvo įsikūrusi, bei bendravusi su žmonėmis, prisimenančiais įvairius bibliotekos etapus bei laikotarpius.

Pradžia – mažame kambarėlyje

Ruošdamasi jubiliejinei šventei pašnekovė ant besisukančio stendo sudėliojo nuotraukas, menančias bibliotekoje dirbusius ir dalelę savo širdies bei laiko į jos veiklą įdėjusius žmones. Stende – buvusios Balėnų bibliotekos vedėjos Jovitos Benediktavičienės surinkta archyvinė medžiaga apie bibliotekos gyvenimą iki 1980 metų.
Kaip surinktoje medžiagoje rašė J. Benediktavičienė, 1967 metų rugpjūčio 1 dieną kolūkiečio Vladislovo Gintausko sodyboje, nedideliame kambarėlyje, buvo įkurta Balėnų biblioteka.
„Ta sodyba, tas namukas tebėra iki šiol. Vis tik ji nuo Balėnų yra nutolusi apie porą kilometrų. Man ten yra tekę lankytis. Su pačiu V. Gintausku bendrauti jau neteko, bet jo žmoną Albertiną prisimenu iki šiol. Su ja bendravau, kai lankiausi anuomet dar rąstinėje plūktos molio aslos trobelėje“, – prisiminė bibliotekininkė.
Vis tik toje sodyboje buvusi biblioteka veikė vos porą metų. Biblioteka buvo toli ir nuo Balėnų, ir nuo Pievėnų, tad ją lankė vos 27 skaitytojai.

Perkraustyta keletą kartų

Tada buvo nuspręsta biblioteką perkelti į gyvenvietę. Pirmiausia į Eugenijos Grigutienės trobą, vėliau į kolūkio raštinės patalpas. 1992 metais biblioteka glaudėsi pradinės mokyklos pastate. O nuo 1995 metų Balėnų biblioteka veikia pagrindinės mokyklos pastate.
Šį įstaigos veiklos etapą V. Galdikienė prisimena, mat kaip tik 1994 metais su šeima atsikraustė gyventi į Balėnus iš Klaipėdos. Kadangi moters vaikai lankė Balėnų mokyklą, ji buvo išrinkta į tėvų komitetą. Tad pati V. Galdikienė tais 1995 metais ieškojo žmonių, galėjusių padėti išgriauti bibliotekos patalpose anuomet stūksojusią seną krosnį.
„Praėjus kiek laiko nuo įsikūrimo mokykloje, bibliotekoje prasidėjo pasikeitimai. Čia dirbusi bibliotekininkė parašė pirmąją paraišką bibliotekos kompiuterizacijai. Netrukus prasidėjo pirmieji gyventojų kompiuterinio raštingumo mokymai“, – prisiminė pašnekovė.

Maža bendruomenė – privalumas

Be to, kad dirba vyresniąja bibliotekininke, V. Galdikienė dar yra ir Balėnų kaimo bendruomenės pirmininkė bei seniūnaitė.
Visus balėniškius, o ir aplinkinių vienkiemių bei kaimų gyventojus pažįstanti pašnekovė sako, jog dirbti mažoje bendruomenėje, pažinoti jos žmones – privalumas. O ir pats gyvenimas taip viską sudėliojo, kad gyvenant kaime teko dirbti ir kadaise kaime veikusioje kepykloje, ir gyventojų surašinėtoja, ir laiškininke. Taip pamažu ji ir susipažino su kaimo ir jo apylinkių gyventojais. „Kartais vienam kitam žmogui užsimenu, kad galbūt išvyksime gyventi atgal į Klaipėdą. Žmonės klausia, kaip biblioteka be manęs ir sako, jog neišleis. Būna, išgirstu ir tai, jog biblioteka kaime – vienintelė vieta susiburti“, – kalbėjo moteris.

Susigalvoja pramogų

Dabar į biblioteką balėniškiai ateina ne tik norimų knygų pasiimti. Lankytojai mėgsta iššūkius, tad V. Galdikienės paraginti dalyvauja įvairiose nacionalinėse iniciatyvose. Be to, ir patys sugalvoja, ką įdomaus bibliotekoje nuveikti.

Akimirka iš edukacinės popietės „Varnelė pataria“. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pasak V. Galdikienės, yra susidariusi 15–83 metų balėniškių komanda, kuri dalyvauja kas antrus metus Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų organizuojamame „Bibliomūšyje“. Žmonės laukia kitų metų, kuomet tokia azartiška, įdomi pramoga ir vėl vyks. Vasarą balėniškiai dalyvavo bibliotekų olimpiadoje.
„Noriu pagirti labai šaunų vaikiną – Sedos gimnazijos moksleivį Martyną Balsį, kuris čia labai dažnai apsilanko. Turime Antaną Šileiką – labai protingą žmogų. Mūsų Laimutė Daukantienė daug žino apie gamtą, žoles, gėles“, – gerų žodžių apie aktyviausius bibliotekos lankytojus bei renginių dalyvius negailėjo pašnekovė.

Nuo edukacijų iki diskusijų

Pasak V. Galdikienės, bibliotekoje rengiamos ir įvairios tautodailininkų, menininkų vedamos edukacijos. Neseniai balėniškiai mokėsi velti. Yra pynę advento vainikus, rišę verbas, dažę margučius. Be to, jie yra dalyvavę dekoracijų konkurse „Knygomis kvepiančios Kalėdos“. Balėniškiai atsiliepė ir į „Santarvės“ kvietimą padaryti velykinę dekoraciją bei dalyvauti konkurse ir iš 170 išpūstų kiaušinių sukūrė kiaušinių kiaušinį.
Žmonės mėgsta ir knygų pristatymus, diskusijas, parodas. Beje, ir šiuo metu bibliotekos lankytojų žvilgsniai krypsta į kryželiu siuvinėtų paveikslų parodą. Ją surengė Klaipėdoje šiuo metu gyvenanti balėniškė Rasa Daukantaitė.

Didžiausias turtas – skaitytojai

Šiuo metu Balėnų biblioteka turi 37 mažuosius skaitytojus ir 113 – suaugusių. Juos V. Galdikienė vadina didžiausiu bibliotekos turtu. Dėl jų patogumo pakeistas bibliotekos darbo laikas. Anksčiau ji dirbo iki 17 valandos, dabar – iki 18.
„Manau, kad darbas iki šeštos valandos vakaro pasiteisino. Iš ryto lankytojų būna mažiau. Popiet jų padaugėja, o dalis ateina ir po 17 valandos, po to, kai į Balėnus užsuka paskutinis autobusas“, – pastebėjo V. Galdikienė.
Jos teigimu, žmonės spėjo įvertinti elektroninius skaitytojų bilietus, suteikiančius galimybę, vieną kartą sumokėjus 1 eurą, lankytis visose Lietuvos bibliotekose.

Mano, kad naujų knygų nėra

Pasak pašnekovės, naujus skaitytojus į biblioteką atveda draugai. Ateina jie ir patys. Pavyzdžiui, būna, kad atostogų pas močiutes į kaimą iš didesnių miestų atvažiuoja anūkėliai. Oras blogas. Ką veiksi? Tad vaikai ateina į biblioteką. Įsigyja bilietuką ir tampa tikrais skaitytojais. Kai kurie dar ir pasako, jog į dideles miestų bibliotekas jiems eiti nedrąsu.
Būna, kad pirmąkart į biblioteką atėję vyresni skaitytojai, paaugliai stebisi: „Ar čia pas jus ir naujų knygų yra? Galvojau, kad čia tik senos… Va, tokią knygą neseniai nusipirkau, kokia ji brangi, o jūs, pasirodo, ją turite“.
Tad bibliotekininkė pataria prieš perkant vieną ar kitą knygą paskambinti ir paklausti, gal bibliotekoje tokia yra. Jei nėra Balėnuose, gal yra Mažeikiuose ar kitame mieste. Internetu nesunku sužinoti, kur koks leidinys yra, o jei reikia, ir parsisiųsti.

Knygas veža ir į namus

Kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį V. Galdikienė, į automobilį prisikrovusi knygų, važiuoja pas tuos Balėnuose ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančius skaitytojus, kurie į biblioteką patys atvykti negali – pas senukus, neįgaliuosius.
„Nežinau, kaip buvo iki man pradedant dirbti. Bet kai pradėjau dirbti, darbo laiko lentelėje pamačiau užrašą „Pirmasis mėnesio trečiadienis – skaitytojų lankymas namuose“. Pagalvojusi, kad žmonėms tokia paslauga reikalinga, ėmiausi ieškotis „klientų“. Apėjau kiekvieną gatvelę, aplankiau žmones, ir, pasirodo, kiekvienoje gatvelėje pageidaujančiųjų knygų į namus gyvena po 2–3“, – sakė bibliotekininkė.
Pirmieji kiekvieno mėnesio trečiadieniai tampa proga aplankyti ir „skolininkus“, pamiršusius ar negalinčius knygų į biblioteką grąžinti laiku.

Biblioteka – kaimo centras

Bibliotekininkė sako, jog kol kas dar niekas nepyko dėl tokios paslaugos. Skaitytojai, gaunantys knygų į namus, sako, jog V. Galdikienė „pataiko“ pasiūlydama vienokią ar kitokią knygą.
„Turiu šaunių pagalbininkų – knygnešių arba kitaip, tėvams, vyresniems žmonėms knygų parnešančių vaikų. Aišku, geriausia yra, kai žmogus pats ateina į biblioteką ir gali išsirinkti ką nori skaityti, bet jeigu kitaip neišeina, kodėl vieni kitiems nepadėjus“, – šypsojosi pašnekovė.
Vis tik pokalbis su jubiliejų mininčios Balėnų bibliotekos darbuotoja vienaip ar kitaip visą laiką „sukosi“ apie žmones: klumpančius ir atsikeliančius, verkiančius ir besijuokiančius.
„Man labai patinka darbas su žmonėmis. Net kai žmogus yra išgeriantis, pamačiusi jo gyvenime nors mažą pažangos, pokyčių žingsnelį, džiaugiuosi lyg dėl saviškio“, – kalbėjo V. Galdikienė.
Pašnekovė sakė negalinti į savo darbą žiūrėti „valdiškai“, sėdėti ir skaičiuoti darbo laiką. Ji mano, kad bibliotekos misija yra būti ne knygų keitykla, o namais ar kaimo centru. Tokiu, kuriame žmonės visada laukiami, kuriuose ramu, jauku ir šilta. Jei ne fiziškai, tai bent emociškai.

Ragina galvoti apie gerus dalykus

Pašnekovė sakė, jog lietuviai turi labai daug baimių. Tai pasireiškia tuo, jog, norint įgyvendinti bet kokią naujovę, iš pradžių tenka atlaikyti savotišką puolimą.
„Kam čia dabar reikia, ką čia sugalvojai, kas iš to, nieko nepavyks, o jeigu bus tas ar anas“, – tokiais klausimais ir replikomis dažniausiai pasitinkamos visos siūlomos naujovės.
„Juk sakoma, kad geriausia gynyba yra puolimas. Tad žmonių klausiu, kodėl būtina iš anksto galvoti apie blogybes. Kaip mokėdama raginu mąstyti apie teigiamus dalykus, pabandyti įsivaizduoti, kas iš siūlomos naujovės bus gero. Kalbi, aiškini ir, žiūrėk, pasiklausęs, pagalvojęs pašnekovas prataria: o gal tikrai tu gerai sakai, bandykime“, – sakė V. Galdikienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*