Dailininkė Jadvyga Palkimaitė-Lukošienė: nenugyventas gyvenimas

Sediškiai ir miesto svečiai, susirinkę apžiūrėti atnaujintos Kasdienio meno galerijos ekspozicijos, paminėjo dailininkės Jadvygos Palkimaitės-Lukošienės atminimą. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Sedos malūne, Kasdienybės meno galerijoje, veikia Jadvygos Lukošienės tapybos darbų paroda: kryžiaus kelio paveikslai, nešiojamas dvipusis procesijų altorėlis ir du jos anūkės Daivos Kontrimaitės-Bružienės išsaugoti paveikslai.

TRAGIŠKAS LIKIMAS

Jadvyga Palkimaitė gimė Sedoje 1910 metais, augo Žydvarėje. Gal mokėsi dailės, o gal buvo savamokslė dailininkė. Neaišku, kuriais metais ištekėjo už vienmečio Stepono Lukošiaus. Susilaukė dviejų vaikų: Stepono ir Reginos.
Remiantis Alberto Ruginio 2014 m. „XXI amžius“ surinkta informacija, 1941 m. birželio 25 d. po Rainių egzekucijos į Sedą atvažiavo du sunkvežimiai, pilni NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato santrumpa rusų kalba – red. past.) kareivių.

Jadvyga Palkimaitė-Lukošienė.

Antano Mikalausko name, kur rusai buvo įsirengę telefono liniją, birželio 24 d. buvo įkurtas sukilėlių štabas. Mieste dar laikėsi sovietų valdžia, jos atstovai pakvietė NKVD kareivius ir sąrašą sudarė, kuriuos žmones reikėtų sudoroti. Kiekvienas tame sąraše buvo kuo nors „prasikaltęs“. Pasakojama, kad S. Lukošius į sąrašą pakliuvo už tai, kad vietiniams komunistams jo žmona nepardavė pieno.
Tą dieną savo sodyboje Steponas, pasikinkęs arklį, vagojo bulves. Kareiviams jį sugriebus ir įmetus į sunkvežimį, Jadvyga klykdama puolė gelbėti ir vis šaukė: „Atiduokite mano vyrą!“ Tada kareiviai lengva ranka ir ją įsviedė per bortą.
Liko du maži vaikai: Steponėlis jau vaikščiojo, bet nė dvejų metų neturėjo, o Reginai buvo vos aštuoni mėnesiai.
Tėvų žūties dieną abu vaikai buvo palikti padaboti tetai Petronėlei. Jadvyga kepė pyragus, gal vaikus atsiimdama norėjo tetą pavaišinti…
Istorijos mokytoja Regina Montrimienė buvo surinkusi daug liudininkų pasakojimų apie tos die-nos tragiškus įvykius.
Atėjus Sąjūdžio laikui, per savo patiklumą moteris medžiagą perdavė to meto Mažeikių saugumo viršininkui. Viskas po šiai dienai yra dingę – kaip į vandenį.
Šiame straipsnyje – artimųjų atsiminimai, jie nėra perteikti iš pirmų lūpų, tai tik vaikų ir vaikaičių įsiminti pasakojimai.

NETIKĖTI RADINIAI IR PRISIMINIMAI

J. Lukošienės anūkė
Daiva Kontrimaitė-Bružienė:

– Kad mano mamos mama buvo dailininkė, visada žinojau. Mama buvo pasakojusi, kad Sedos bažnyčios šventoriuje yra jos pieštos stacijos. Be to, pas mus nusikaršino babos sesuo Petronėlė Palkimaitė-Vaičiulienė. Kai griovėme jos trobelę Dūmaičių kaime, radome du paveikslus. Neabejojome, kad tai mano babos Jadvygos piešta. Ten radau ir mamai siųstus atvirukus, babos nuotrauką.
Žinojau, kad gyvenu ant probočių Kleopo ir Juzefos Palkimų žemės. Žinojau, kad Jadvygos vaikus užaugino jos brolis Jonas Palkimas. Jiedu su žmona gyveno Domėnų kaime.
Prisimenu ir tą slėpiningą sodybą prie Griauminalės miško, didelį sodą ir gražią senovinę klėtį su priegrindžiu ir plačia pastogine.
Dukra Regina ištekėjo už Alekso Kontrimo, dailininko Česlovo Kontrimo brolio Ferdinando sūnaus, o sūnus Steponas išplaukė į jūrą, apsigyveno Sachaline ir į Lietuvą daugiau negrįžo. Vadinasi, turim ir rusiškąją giminės pusę, su kuria visada palaikėm giminystės ryšį, nenutrūkęs jis ir dabar.
Mano mama buvo siuvėja, jos gyvenimo siūlas nutrūko netikėtai – 1988 metais ji buvo nutrenkta žaibo.

PRAŽUVO NE UŽ KĄ…

Stasys Gramaliauskas,
anūkės Rimos vyras:

– Atsitiktinumo dėka per savo uošvienės mirties metines buvusiame Palkimų gyvenime Sedoje, Žydvarėje, atsisėdau greta Aleksandro Lukošiaus, Jadvygos vyro brolio. Gal ne pažodžiui, bet gerai atsimenu jo papasakotą istoriją. Ją jis man pasakojo 1989 metais, tada jam buvo 84-eri, bet buvo guvus ir senus įvykius puikiai prisiminė. Pabandysiu perteikti jo pasakojimą.
Taigi, Steponas buvo meistras. Darbštus ir nagingas. Žydvarė buvo tankiai gyvenama žydų. Lietuvių buvo tik du kiemai. Prie namų buvo tik nedideli žemės sklypeliai, o didesni sklypai daržams ir bulvėms buvo kitoje pusėje Varduvos, ant Gaiškalnio.
Nesant tilto į Gaiškalnį, reikėjo važiuoti per Sedą didelį vingį. Žydai užsakė padaryti tiltą. Steponas dirbo iš savo medžiagų, o kai paprašė sumokėti, žydai vis delsė. Atėjusios pirkti pieno, moterys vis sakydavusios: „Nebereikės tau to pinigo, Stepon…“ Kad nebereikėtų mokėti, galėjo būti NKVD-istams įskųstas. Kas ten žino…
Kai suimtieji buvo surinkti, tardymui juos uždarė Sedos vilnų karšykloje. Taip buvo kankinami, kad dalis jų jau buvo negyvi, kai nuvežė prie Rupiekių kelio sankryžos.
Gyvenome netoli Rupiekių kelio ir matėme, kaip važiavo rusų kareiviai, netrukus pasigirdo šaudymas. Buvo pavakarė. Anksti ryte nuėjome su tėvu į tą vietą ir pamatėme kraupų vaizdą. Tiesa, mums apie brolio ir brolienės lavonus pranešė dar arčiau tos vietos gyvenęs Piekys. Vaizdas buvo kraupus, aiškiai matėsi sulaužytos rankos ar kojos, išbadytos akys…
Jadvyga buvo bandžiusi bėgti, tai jos sužalotas kūnas buvo persisvėręs ant toliau augančio krūmo.
Artimieji kūnus pasiėmė tik naktį ir darydami didelį vingį per Sedos girią kiekvienas vežėsi į savo kapines. Steponą ir Jadvygą užkasė Grūstėje.
Galvoju, kad Aleksandras su tėvu irgi buvo meistrai. Jie per dieną padirbdino grabus, iškasė duobę kapinėse, o naktį nuvežę palaidojo.

PAMAČIAU PIRMĄ KARTĄ

Indrė Gramaliauskytė-
Lileikienė:

– Į mane turėjo atitekėti Kontrimų giminės kraujo ir mano menininkės prosenelės Jadvygos kraujo. Kartais aš juos jaučiu.
Mėgstu prie meniškų rankdarbių pasėdėti, dėstau dailės pamokas Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje.
Žinojau, kad yra prosenelės piešti Kryžiaus kelio paveikslai, kad yra jos tapytas dvipusis procesijų altorėlis, bet niekada neieškojau jų.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų giminė, mano vaikai pamatė jos darbus Sedos malūno galerijoje. Svarbu žinoti, iš kur esi atėjęs…

PABAIGAI

Žiūrinėdama Kryžiaus kelio pa-veikslus, altorėlį, Marijos atvaizde, jos dviejų paveikslų mergaitėse įžiūrėjau Jadvygą.
Ant vieno eksponuojamo atviruko dailia Jadvygos rašysena užrašyta: „Šv. Kalėdoms atminti, 1929-ųjų metų. Pati sau.“
Ar daug kas yra užrašęs atviruką pats sau? Kituose – jos draugių ir draugų kreipiniai: jos gražybei, jos malonybei Jadvygai…
Romantikė, svajoklė buvo. Ir tas keistumas, bandant surasti ją pažinojusių žmonių, – niekas nieko neatmena. Tarsi jos nebūtų buvę. Bet ji buvo. Ji ir dabar yra savo vaikų vaikuose, savo paveiksluose. Tik nebuvo jos vaikų gyvenimuose. Ten ir nutrūko Jadvygos atminimas. Išliko nematerialus palikimas – iš kartos į kartą branginama šeima, saugoma giminystė.
Jūratė MEDEIKYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video