„Duonos kelią“ atranda vis daugiau suaugusiųjų

Nuotrauka iš Urvikių kultūros centro

Kasmet vasario 5-oji yra minima kaip Šv. Agotos arba kitaip – Duonos diena.
Mažeikių rajone, Urvikiuose, jau šešerius metus galima dalyvauti edukacinėje „Duonos kelio“ programoje ir prisiminti arba sužinoti, koks ilgas kelias nueinamas iki tol, kol duona atkeliauja ant mūsų stalo.

Duonos žmonės neatsisako

Lietuvių mitybos įpročius tyrinėjantys specialistai tikina, kad žmonių įpročiai keičiasi.
Lietuviai vis drąsiau išbando naujus duonos skonius, neįprastus duonos gaminius. Be to, jie vis atidžiau skaito ant duonos pakuočių esančią informaciją, tyrinėja gaminių sudėtį ir neretai atsisako gaminių, kuriuose yra nepriimtinų sudedamųjų dalių.
Kaip bebūtų, duona vis dar išlieka kasdieniniu maistu. Gyventojų nuomonių tyrimų rezultatai rodo, kad 3 iš 4 lietuvių savo namuose visada turi duonos.
Skaičiuojama, kad vienas lietuvis per dieną suvalgo 3 riekeles duonos, o per metus – apie 15 kilogramų.

Šventes nori paminėti prasmingiau

Pastebima, kad vis labiau populiarėja edukacinės programos, kurių dalyviai gali patys ką nors susikurti, pasidaryti, paragauti ir panašiai.
Vieną tokių edukacinių programų galima išbandyti Urvikių kultūros centre.
Centro direktorė Vita Černookienė sako, kad kiekvieni metai yra vis kitokie, todėl ir lankytojų šiose edukacijose sulaukiama kartais daugiau, kartais mažiau. Pašnekovė skaičiuoja: vidutiniškai per metus su „Duonos keliu“ susipažįsta apie pusė tūkstančio žmonių.
Didžioji dalis lankytojų – vaikai ir paaugliai. Tačiau vis dažniau trijų valandų programoje nutaria dalyvauti ir suaugusieji.
„Būna visaip. Atvyksta grupelėmis po kelias šeimas. Būna, kad seneliai, sužinoję apie šią programą, sumano atsivežti į ją savo anūkus. Būna, kad žmonės sugalvoja paminėti savo gimtadienius, jubiliejus, atsiveža savo artimuosius, bičiulius. Arba vaikai edukaciją savo tėvams suorganizuoja vienokios ar kitokios asmeninės šventės proga“, – pasakojo pašnekovė.

Patys išbando procesą

„Duonos kelias“ yra teatralizuota mokomoji programa. Jos dalyviai išgirsta daug informacijos apie tai, kiek darbų nudirbama, kokie procesai vyksta iki tol, kol duona atkeliauja ant vartotojų stalų.
Dalyviams parodomas filmukas apie tai, kaip sėjami rugiai, kaip jie nukuliami, sumalami, kaip suminkoma tešla, kaip duona kepama. Šis filmukas – tarsi teorinė edukacinės programos dalis. Be to, lankytojams papasakojama ir parodoma, kaip senovės lietuviai duoną gerbdavo, kokių tradicijų bei ritualų laikydavosi.
Edukacinės programos dalyviai ir patys dalyvauja duonos kepimo procese. Jie savomis rankomis iš tešlos formuoja duonos kepalėlius, juos puošia, pašauna kepti.
„Kol duona kepa, žaidžiame senovinius žaidimus, šokame ratelius, dainuojame, susipažįstame su senoviniais įrankiais, rakandais, vyksta viktorinos. Vaišiname dalyvius senoviniais valgiais – su lupenomis virtomis bulvėmis, kastiniu, sėmenine druska, koše, sūriu su medumi, obuolių pyragu.
Žodžiu, tas laikas, užsiimant įvairiomis veiklomis, neprailgsta“, – kalbėjo V. Černookienė.

Atvyksta ir užsieniečių

Urvikių kultūros centro direktorė pastebi, kad edukacijų metu ne vienas vyresnio amžiaus žmogus, nuklydęs į prisiminimus apie tai, kaip buvo seniau, susigraudina. Pasak pašnekovės, malonu yra stebėti jaunimo ir vyresniosios kartos atstovų glaudų, nuoširdų bendravimą.
Per šešerius metus „Duonos kelio“ programoje pabuvojo Turkijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Rumunijos, Portugalijos, Latvijos, Estijos gyventojų. Tai – moksleiviai, įvairių tarptautinių moksleivių mainų programų dalyviai, savaitei atvykstantys į Mažeikių rajono mokyklas.
„Mažeikiškiai pedagogai turbūt mato ir įvertina tai, kad nė karto nepavedėme, ir vis atveža savo svečius pas mus į Urvikius. Ši edukacija – reprezentatyvi. Jos metu svečiai pamato ir lietuviškus tautinius drabužius, girdi lietuvių kalbą, mato mūsų tradicijas, papročius“, – sakė direktorė.

Viską kuria žmonės

Ar per laiką ši edukacinė programa patvirtino lūkesčius? Ar jos kūrėjai tikėjosi to, kas vyksta dabar?
„Pastatų, patalpų įveiklinimas – sudėtingas dalykas. Labai norėjosi, kad kultūros centras nebūtų tuščias. Ir tai, kaip aš visa tai įsivaizdavau, panašiai dabar viskas ir yra. Bet pastatai, daiktai ir lieka daiktais. Svarbiausia yra nuostabi mūsų komanda. Drauge einame į priekį, galvojame, ką edukacijoje pakeisti, kokių naujovių įnešti. Šiaip edukacija lūkesčius patvirtino su kaupu, bet turime ir daugybę sumanymų ateičiai“, – kalbėjo V. Černookienė.
Pašnekovė geriausiais žodžiais apibūdino edukacijų vedėjus – Almą Bartašę, Vaidą Andrijaitį ir anksčiau savanorystės pagrindais jas vesdavusį Donatą Vaičiurgį. „Duonos kelias“ neįsivaizduojamas ir be kapelos „Linksmieji vyrukai“.
„Dar yra labai svarbus žmogus – mūsų virėjėlė-kepėjėlė Vida Liaugaudienė. Ši moteris įdeda labai daug darbo ir pastangų, kad edukacijos būtų sėkmingos. Ji rankiniu būdu užminko duonos tešlą. Pavyzdžiui, jeigu edukacija turi prasidėti dešimtą valandą ryto, ji naktį atvažiuoja į darbą ir užminko duonelę su raugu“, – paaiškino pašnekovė.
Šiandien vienu didžiausių iššūkių organizatoriams yra tapusios duonos tešlai reikalingų gerų, kokybiškų viso grūdo miltų paieškos. Skuode veikęs malūnas nutraukė savo veiklą, todėl gerų miltų rasti ir įsigyti nebe taip paprasta.
Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*