- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Kalvis įsitikinęs, kad jo amatas neišnyks

Vaclovas Peseckis sako, kad savo kalvėje gali darbuotis bet kada – kaimynų arti nėra, tad kaldamas geležį jis niekam netrukdo. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Į redakciją užsukęs save kalviu vadinantis Vaclovas Peseckis pakvietė į svečius. Kaip pats sako, pasikalbėti apie gyvenimą ir kalvystę, pasižiūrėti, kaip kalama geležis.

Augina daugiakamienes liepas

Akmenės rajone, Eglesiuose, šiuo metu įsikūręs V. Peseckis dešimt metų gyveno Mažeikiuose, dirbo Kompresorių gamykloje.
Trečios kartos kalviu prisistatantis pašnekovas iš pažiūros – įdomus, o gal net ir keistas žmogus.
Jau keturiolika metų jis gyvena ir dirba kadaise buvusios parduotuvės pastate.
Pasitikdamas atvykusius svečius jis aprodė savo valdas ir vietines jų įžymybes. Pavyzdžiui, kelių rūšių daugiakamienes liepas. Kai kas šeimininkui patarė tas liepas nupjauti. Jis nepaklausė – medžiai juk gamtos dovana, kaip galima juos šiaip sau imti ir nupjauti. Be to, ką gali žinoti – gal kai V. Peseckio daugiakamienės liepos vieną dieną suaugs, jos taps lankytinu objektu. Tokiu, kaip garsioji Papilės penkiolikakamienė liepa.
Šeimininkas parodė ir savo valdų kieme stovintį kryžių, kurį per tris dienas iš Kivylių bažnyčios parnešė ant savo pečių. Tokį pažadą davė dviem žuvusiems savo sūnums…

Patinka populiarinti amatą

Šeimininkas rodė ir paties pagamintas dumples. Jas drauge su kitais kalvystei reikalingais įrankiais pašnekovas vešis į Paragiuose vyksiančią klojimo teatrų šventę.
V. Peseckis prisimena, kad 2007 metais į Mažeikiuose vykusią kalvystės meno ir amatų šventę buvo atidardėjęs arkliu kinkyta bričkele.
„Tąkart Mažeikiuose savo pasirodymu žmonėms suteikiau džiaugsmo – vieni juokėsi, kiti stebėjosi. Be to, toje šventėje po daugybės nesimatymo metų sutikau vieną iš savo dėstytojų. Buvo malonu. Ir dabar norisi parodyti savo amatą, pabendrauti su žmonėmis – man tai labai patinka“, – pasakojo į Paragių šventę besiruošiantis, seniausiu „ruskiniu“ kalviu Žemaitijoje save vadinantis V. Peseckis.
Užkūręs žaizdrą 78 metų šeimininkas kaipmat ėmė apie jį suktis ir demonstruoti savo amatą.

Geriau kalti nei vairuoti traktorių

Pašnekovas sako, jog noras kelti geležį, potraukis kalvystei jam, matyt, įgimtas. Kalviais buvo jo senelis, dėdė. Būtent iš Latvijoje gyvenusio dėdės V. Peseckis, būdamas dvylikos metų, pradėjo mokytis šio amato.
Vėliau buvęs Kairiškių tarybinio ūkio kalvis Adomas Labanauskas 17-metį vaikiną išmokė kaustyti arklius, ratus, taisyti plūgus. Mokantis Viekšnių profesinėje technikos mokykloje praktinius kalvystės darbus jam dėstė kitas gabus kalvis. Ir nors įgijo traktorininko profesiją, Vaclovas daugiausia užsiiminėjo kalviškais darbais. Pasak jo, vairuoti traktorių lengva, bet gaminti jam detales – sudėtingas darbas, bet ir kur kas įdomesnis.

Sukūrė technologinį išradimą

Per gyvenimą V. Peseckiui pelnyti duoną teko ne vienoje darbovietėje dirbant kalviu, šaltkalviu, tekintoju.
Dešimt metų vyras dirbo kalviu Mažeikių kompresorių gamykloje. Jis sakė, kad ten sukūrė terminę metalo grūdinimo krosnį. Už tai jis 1991 metais gavo SSRS autorines išradėjo teises, o 1993-iaisiais jau Lietuvos išradėjų draugija jam išdavė patentą.

Kalvis parodė savo paties pasigamintą žaizdrą. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Dėl savo išradimo V. Peseckiui teko patirti ir nemalonių dalykų. Valdžia nenorėjo patikėti, kad paprastas kalvis gali kažką išrasti, sugalvoti.
Pašnekovo žodžiais tariant, tokie buvo laikai: kitaip nei dauguma mąstantiems, kažką kitoniško sugalvojusiems, o ypač jei jie neturėjo atitinkamo mokslo laipsnio, tai patvirtinančio diplomo, neretai buvo pritaikoma vienokios ar kitokios proto ligos diagnozė.

Gyvenimas nenusisekė

Šiandien V. Peseckis gyvena Eglesių parduotuvėje, už 1200 litų nusipirktoje iš Akmenės kooperatyvo. Joje jis įsirengė kalvę. Arti Vaclovo kalvės nėra kaimynų, tad jis gali savo geležis kalti, kad ir per naktis, – nei jis kam trukdo, nei jam kas…
Pašnekovo gyvenimo istorija nėra linksma. Drauge su žmona jis susilaukė keturių vaikų – dviejų sūnų ir dvynių dukrų. Tačiau abu sūnūs, dar būdami vaikai, žuvo ir dabar gyva yra likusi tik viena dukra, o ir su ja tėvas ryšių nepalaiko. Su žmona santykiai irgi nenusisekė.
Nenusisekusį gyvenimą jis „nurašo“ blogai karmai.
„Labai reikėtų gaspadinės. Juk kai vaisiai prinoksta, krinta ant žemės ir ima pūti. Taip ir aš – jau prinokau. Atsitiks kokia nelaimė, kas man padės? – nelinksmai šypsojosi V. Peseckis.

Netiki, kad amatas išnyks

Pašnekovas sako, jog kurį laiką dėl sveikatos problemų negalėjo kalti. Dabar, tas problemas įveikęs, jis džiaugiasi, kad turi ir jėgų, ir noro dirbti.
„Viską darau, ko žmonės paprašo, – ir žemės ūkio padargams jei kokios detalės prireikia, ir vartus. Viskas man patinka“, – į klausimą apie dažniausiai atliekamus kalvystės darbus atsakė pašnekovas.
Jis apgailestauja dėl vieno dalyko – kad jaunimas šiandien nelabai nori mokytis kalvystės amato. V. Peseckio nuomone, taip yra dėl to, kad šiam amatui reikia turėti kantrybės, rezultatų greit nepasieksi. Bet jis tiki, kad kalvystės amatas neišnyks – visada reikės žmonių, mokančių kalti, tekinti, grūdinti metalą.
„Kai dirbau Mažeikių kompresorių, Akmenės cemento gamyklose, niekada nemokydavau žmonių, primygtinai neaiškindavau. Bet jeigu tik paklausdavo, kaip kažką daryti, tai jau iš dūšios pasidalydavau savo žiniomis.
Gerą mokinį atpažinsi iš to, ar jis domisi, ar jam kyla klausimų“,– įsitikinęs V. Peseckis.

Loreta BUTKUTĖ