Kegrių kaime – buvusių gyventojų susibūrimas

Nuotraukoje atminčiai – kegriškiai, išsibarstę po visą Lietuvą ir sugrįžę prisiglausti prie gimtosios tėvų žemės. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Šiltą šeštadienio rytą prie Viekšnių bažnyčios būriavosi žmonės. Tai buvę Mažeikių rajono Kegrių kaimo gyventojai. Mišiomis už mirusiuosius ir gyvuosius Kegrių kaimo žmones prasidėjo jų susitikimas.

Paskutinieji , kuriems kaimas kelia sentimentų?

Mintis pasimatyti po daugelio metų su tais, su kuriais vaikystėje išbraidytos pievos, sėdėta viename suole Kegrių pradinėje mokykloje, plušėta laukuose, trypta gegužinėse, kirbėjo ne vienam dabartiniam penkiasdešimtmečiui, šešiasdešimtmečiui, septyniasdešimtmečiui. Juk jie turbūt paskutinieji, kuriems gimtasis sodžius kelia sentimentus. Senųjų gyventojų, kūrusių gyvenimą sau ir vaikams, kaime neliko nė vieno. O į tėviškę perimti tėvų palikimo grįžo tik vienas antras kegriškis. Šiandien kaimas visiškai kitoks negu buvo susirinkusiųjų jaunystės laikais. Buvusių sodybų vietoje plyti laukai, kai kur pamatuose želia krūmai, o išlikusi viena kita pirkelė su iškrypusiais langais ir pašiauštu stogu ilgesingai laukia – gal kas paklebins duris…

Prisidėjo prie susibūrimo

Vaikščiojant kaimo keliukais, optimistiškai nuteikia tai, kad kaimas nėra apleistas. Šiandien jame ūkinę veiklą vykdo verslininkas Albinas Balčiūnas. Gražiai tvarkoma aplinka: prie pagrindinės fermos, kontoros žydi gėlės, sutvarkyta poilsiavietė, vilioja gražiai prižiūrimas tvenkinys. Verslininkas daug prisidėjo ir prie to, kad susitikimas džiugintų susirinkusiuosius. Esame jam dėkingi už dosnumą, rūpestį ir triūsą.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ne oficialios kalbos, o šiltas bendravimas

Po edukacinės programos Pavirvytės dvare šventė tęsėsi išpuoštoje poilsiavietėje, pušyne, esančiame pačiame Kegrių kaimo viduryje. Prie stalo nebuvo oficialių tostų, išmoktų kalbų, bet buvo nuoširdus bendravimas, didelis noras apkabinti, kalbėtis, prisiminti. Nesipuikavo susirinkusieji šiandien užimamomis pareigomis, mokslo pasiekimais, įgytais turtais – visi buvo lygūs, kažkuo panašūs, savi kegriškiai, anuomet iš gausių šeimų darbu užauginti vaikai, išsibarstę po visą Lietuvą, sugrįžę prisiglausti prie gimtosios tėvų prakaitu aplaistytos žemės. Vėliau linksmybės tęsėsi Zaventės kavinėje. Skambant gyvai muzikai, kaip jaunystėje šoko, dainavo visi. Šventė baigėsi vėl kaime, pušyne, prie tvenkinio, degant laužui, skambant muzikai.

Nori suburti – padirbėk

Kad šis smagus susibūrimas įvyktų, išliktų atminty, nemažai pastangų įdėjo Virginija Juzumienė, Emilija Juzumaitė-Federavičienė, Vytautas Galminas, Vida Bubokaitė-Janeliūnienė, Stasys Švažas, Marija Bubokaitė-Švažienė.
Parengė Asta ŠILAI TYTĖ

One Reply to “Kegrių kaime – buvusių gyventojų susibūrimas”

  1. iš kito kaimo parašė:

    Šaunuoliai. Aš labai džiaugiuosi kaimų bendruomenėmis, kurios puoselėja tradicijas, mena savo žemę ir neleidžia kaimo pavadinimo nugramzdinti užmarštin.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top