- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Kelputiškės akmuo

Autoriaus nuotrauka

Viekšnių krašte, už Savarinos, buvusiame kelių trobų kaimelyje – Kelputiškėse, šalia miško keliuko, guli akmuo. Pats didžiausias akmuo toje vietovėje: beveik keturių metrų ilgio, dviejų metrų aukščio ir bemaž dviejų metrų pločio…
Akmuo primena trobelę: ryškūs stogo ir sienų kontūrai. Kitur Lietuvoje tokių formų akmenys vadinami Velnio karstais arba Velnio trobelėmis. Gretimo, irgi neišlikusio Pabūgenio kaimo gyventojai pamena per keturias kartas perduodamą, mistika persmelktą pasakojimą: kelputiškiai dažnai sapnuodavę akmenį ir po juo paslėptus pinigus – aukso puodą. Sklido kalbos, kad tas auksas užkeiktas ir šiaip jo bet kas nepaims.
Patarimo, kaip iškasti pinigus, ieškotojai klausdavo vienos šeimos prosenelės – babūnės, ši žinodavusi visus kerus, visus burtus. Sužinoję, kad, norint iškasti lobį, reikia prie akmens ateiti prieš dvyliktą nakties ir, sulaukus dvyliktos, pradėti kasti. Šiaip baime nepasižymintys vyrai imdavę kastuvus ir, sulaukę nakties, patraukdavę prie akmens.
Belaukiant prasidėdavo kažkas sunkiai suvokiamo ir įvardijamo… Aukso ieškotojai pajusdavę plūstantį nerimą ir smelkiančią baimę, kūnas imdavęs nevalingai virpėti… Bet didžiausias siaubas apimdavęs, kai miško keliuku pro akmenį pasigirsdavo atbėgančių, atlekiančių šunų urzgimas ir lojimas ir žirgų, kanopomis daužančių žemę, garsai…
Vyrai, numetę kastuvus, leisdavosi bėgti tiesiai per eglyną nebeieškodami takelio…
Tačiau auksas nedavė ramybės ir netrukus tas pats ar jau kitų vyrų būrys slinkdavo naktį prie akmens. Eidavo giminėmis – tėvai, sūnūs, nors nepavykdavo, tačiau įgydavo patirties, kaip geriausiai elgtis toje užkeiktoje vietoje. Bėgo metai, o tie užaugę sūnūs, apimti naujos aukso ieškojimo aistros, vesdavosi jau savo sūnus prie akmens… Atsirasdavo išskirtinių ieškotojų, kurie pajėgdavo kasti net pro šalį lekiant baidyklėms…
Būdavo, kastuvu išverčia degantį auksą, o… kažkur kaimelyje užgieda gaidys… Dingdavo pamėklės, bet kartu ir auksas. Geriau prašvitus, kasimo vietoje matydavosi degusio aukso pėdsakai…
Kelputiškės akmuo šiandien apdaužytas akmenskaldžių, bet išlikęs. Matyt, per amžius čia gyvenančios vėlės nenustoja jo saugoti.
Teko girdėti daug pasakojimų apie šventąsias pušis pjovusių medkirčių nelaimes – nupjautas kojas, rankas ar net per anksti užklupusią mirtį…
Šventieji akmenys irgi ne išimtis. To, kitokio, anapusinio pasaulio ūkai neatleidžia savo buveinių sprogdintojams, skaldytojams ar pervežėjams į kitą vietą…
Auksas, manau, yra po akmeniu, bet ne šioje realybėje ir erdvėje. Pasirodo jis sapne ar gūdžią naktį atsitiktinam, iš baimės suakmenėjusiam praeiviui kaip ženklas. Ženklas, kad akmuo šventas buvo jau mūsų protėviams, todėl ir mes jį pagarbiai turime saugoti.
Užtektų tik mažo takelio akmens link ir prikaltos nuorodos lentelėje, jog, nespėjęs pasitraukti nuo akmens iki saulės laidos, žmogus gali sutikti ir kitokių šios užkeiktos vietos lankytojų…
Egidijus JARAMINAS,
Akmenė