Laižuviškiai sveikino net keturis devyniasdešimtmečius(0)

Laižuvoje jau tapo tradicija kasmet pagerbti, pasveikinti neįgaliuosius, vyresnio amžiaus žmones: rudenį jie sukviečiami į šventę pabendrauti prie kavos puodelio, sulaukusieji vadinamojo apvalaus gimtadienio grįžta su dovanėlėmis. Senieji laižuviškiai, kuriems per devyniasdešimt, sulaukia ypatingo dėmesio – savivaldos, bendruomenės atstovai su dovanomis vyksta į jų namus.
Šiemet Laižuvoje – neeiliniai metai: laižuviškiai kaip niekada turėjo progą pasveikinti net keturis devyniasdešimtmečius – seniausius miestelio bendruomenės gyventojus.

PRISIMINĖ TAMSIAUSIĄ ETAPĄ
Aleksandra Paulauskienė savo garbaus jubiliejaus sulaukė praėjusį mėnesį. Jei neitų pasiramsčiuodama lazdele, nė neįtartum, kad močiutei iki šimto tetrūksta dešimties metų: puikiai atrodanti, žvali, linksma ir guvi laižuviškė noriai bendrauja, pasakoja apie savo nelengvą gyvenimą.
Senolė kiek susigraudina, prisiminusi vieną tamsiausių gyvenimo etapų – tremtį į Sibirą.
Iš Sedos kilusią Aleksandrą į Irkutsko srities Taišeto rajoną ištrėmė su septynerių metų dukrele: jai pačiai tada buvo dvidešimt septyneri. Vyras Adolfas už politinius įsitikinimus buvo pasodintas į kalėjimą. Visa šeima vėl susitiko po aštuonerių metų, kai po Stalino mirties poltinių kalinių teistumas buvo panaikintas.
Sibire gimė ir dar viena dukra bei sūnus. Aleksandra ten dirbo lentpjūvėje: močiutė prisimena, kad kitokio darbo ten nebuvo: veikė tik lentpjūvė ir spirito gamykla.

DŽIAUGIASI GIMTADIENIU
Į Lietuvą Paulauskų šeima grįžo po dvidešimties metų: iš pradžių apsistojo Klaipėdoje, paskui parvažiavo į Mažeikius, o kai vyras susirado darbą Miškų ūkyje, parsikraustė gyventi į Duobgirius.
Aleksandrai vėl teko sunkiai dirbti durpyne, vėliau įsitaisė valgykloje.
Laižuvoje nusipirko nedidelę lūšnelę ir po truputį ją pradėjo atstatinėti, didinti, kol atsirado geras, patogus gyventi namas.
„Per tuos metus esame visko matę, prisikentėję tiek ir tiek: ir nevalgę, ir šalę. Šuo kartais geriau gyvena. Dabar jau nėra jokios bėdos: dukra gera, žentu taip pat negaliu skųstis. Tik su sveikata blogiau, sunkiai bepaeinu, iš lovos mažai bekeliu: pavalgau, pereinu per trobą – ir vėl atgal“, – juokdamasi kalba Aleksandra.
Močiutė, padedama dukters Adelės, suskaičiuoja, kad turi septynis anūkus ir keturis proanūkius, džiaugiasi, kad daug giminių buvo susirinkę į jos devyniasdešimtmečio šventę: net sūnaus dukros iš Ispanijos parvažiavo.

EIDAVO „GASPADINAUTI“
Aleksandra apgailestauja, kad per savo jubiliejų nebegalėjusi šokti: skauda kojos.
„Labai daug tenka išleisti vaistams: reikia ir geriamų, ir tepamų, jie labai brangūs, vos užtenka pensijos“, – linguoja galvą močiutė.
O anksčiau – oho, kaip visur eidavusi. Laižuvoje ji garsėjo kaip viena šauniausių „gaspadinių“: šio darbo paslapčių išmoko iš buvusios klebono šeimininkės. Vestuvės, laidotuvės, krikštynos, įvairiausios šventės: per dešimt metų jų būta labai daug.
„Pareidavome labai pavargusios, prisiekdavome daugiau niekam nebeprisižadėti, kad ir kokie kelmai būtų. Bet, žiūrėk, ateina žmogus, vos ne verkdamas prašo, tai ir vėl einame“, – prisimena devyniasdešimtmetė.
Į padrąsinimą, kad sulauks šimto, Aleksandra purto galvą – esą to jau būtų per daug: ir taip ilgą amžių nugyvenusi.
„Kad tik visi tiek pragyventų kaip aš, ir užtektų. Nereikia visko norėti per daug“, – šypsosi močiutė.

KARO METAIS NETEKO KOJOS
Kitas Laižuvos devyniasdešimtmetis Klemensas Rudokas tik viena diena jaunesnis už Aleksandrą. Auksodėje gimęs, vėliau į Laižuvą persikėlęs senolis skundėsi sunkiai beprigirdįs – amžius daro savo.
„Šiose vietose esu gimęs, Laižuvoje krikštytas, mano gimtinėje Auksodėje namus sugriovė melioracija“, – guviai kalbėjo laižuviškis.
Į Laižuvą persikėlė jau vedęs: čia nusipirko namuką ir įsikūrę pradėjo statytis geresnį namą.
Klemensas pasakoja, kad karo metais pateko į minų lauką, jam buvo nutraukta dalis kojos, tad teko važiuoti gydytis į Rygą. Ten ilgai išgulėjo ligoninėje, o kai grįžo į tėviškę, nebuvo kas dirba, tad sunkus darbas privedė prie to, kad vėl toje pačioje Rygoje dėl kojos teko gultis į ligoninę. Ten po operacijos praleido tris mėnesius.
Praėjusią žiemą sustreikavus sveikatai, teko gultis į Mažeikių ligoninę: čia senukui buvo išoperuota tulžis.
„Nėra gerai. Anksčiau galėjau valgyti ką panorėjęs, dabar jau turiu saugotis. O šiaip man labai sekėsi, jei ne koja, tiek metų pragyvenau be daktarų pagalbos“, – gražiai žemaitiškai dėstė laižuviškis.

VISĄ AMŽIŲ AUGINO BITES
Vedęs Klemensas penkerius metus dirbo fermoje Karaliaučiuje (taip vietos gyventojai vadina Lendriškių kaimą – V. M.). Beje, dėl taip sudėtingai susiklosčiusios situacijos tuokėsi jau nebe jaunas: pačiam buvo 32-eji, o žmoną gavo dešimčia metų jaunesnę.
Kartu sugyveno porelę palikuonių, kurie įsikūrę čia pat, Laižuvoje.
Kol Laižuvoje statėsi namą, Klemensas naktimis sargavo, o paskui 18 metų su arkliais vežiojo traktorininkams kurą.
Mėgstamas vyriškio užsiėmimas – bitininkystė. Ir dabar sakė turįs šešis avilius.
„Visą amžių auginu bites. Nuo pat jaunystės. Viso to išmokau pas ūkininką, kuris turėjo dvidešimt avilių. Niekas jam nepadėjo darbuotis, o man taip patiko, kad su jomis užsiimu iki šiol“, – pagyvėja Klemensas.
Laižuviškis pasakoja, kad su bitėmis visko būna: kartais sekasi, kartais – ne, ypač jei jas apstoja ligos.
Bitininku Klemensas nemažai metų išdirbo ir kolūkio bityne.

MEDUS – KAIP VAISTAS
Jokio ilgaamžiškumo recepto Klemensas sakė neturįs: valgydavo viską, išgerdavo ir „čierką“.
„Tik jau bet ko man neįkiši: jokių runkelinių, jokių samagonų niekada negėriau. Žmogui kenkia ne „čerka“ ar maistas, kenkia persidirbimas ir poilsio trūkumas. Reikia tinkamai pailsėti. Aš visą amžių smaguriauju medų, o kiti jo nemėgsta: kiek siūlau savo sūnui, jis medaus neima nė į burną“, – teigė devyniasdešimtmetis.
Senolis įsitikinęs, kad medus žmogaus organizmui yra reikalingas, jame daug įvairiausių naudingų medžiagų.
„Medus ne tik maistingas, bet ir vaistingas. Jame daug visokių žolelių žiedų, jis daug galingesnis už visas tabletes“, – medaus privalumus vardijo bičiulis.
Šimto metų sulaukti Klemensas norėtų. Tik svarsto, ar nebūtų didelė našta artimiesiems.
„Jeigu pats nieko nebegalėsiu, tai to šimto nereikia. Bet gal ir galėsiu: dabar manimi rūpinasi dukra, turiu gerą žentą, tad visko gali būti“, – svarstė Klemensas.

GARSĖJO KAIP GIEDOTOJA
Devyniasdešimtmete Ona Gaudiešiene rūpinasi sūnus Povilas. Ji savo jubiliejaus sulaukė pavasarį. Daugiau kaip pusę savo gyvenimo nugyvenusi Auksodėje, į Laižuvą senolė atsikėlė 1977 metais: pakeisti gyvenamąją vietą privertė melioracija.
Susituokę su iš Medžialinkės kilusiu vaikinu, jiedu užaugino šešis sūnus. Jie dabar išsiblaškę po visą Lietuvą: kas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o kas Mažeikiuose.
Gražaus amžiaus sulaukė ir laižuviškės vyras: prieš šešerius metus paliko pasaulį, būdamas devyniasdešimt dvejų.
Sūnų Povilą močiutė vadina daktaru: esą dabar, kai į ligoninę jos niekas nebepriima, viskuo rūpinasi jis.
Šiaip senolė gyvenimu nesiskundžia, tik senatvėje „apstojo visos ligos“, sunkiai beprigirdi.
„Dabar man labai gerai: sūnaus šeima gerai maitina, prižiūri. O kaip sulaukiau tiek metų? Nežinau. Jau gyventi kaip ir nebenoriu. Gal tamsta turi kam pranešti, kad mane pasiimtų?“ – juokauja Ona.
Močiutės teigimu, gyventi reikia kukliai, paprastai, vengti didelių ištaigų.
„Turėdama invalidumą, auginau vaikus, gyvenome sunkiai. Ir štai kiek ištempėm“, – šypsosi ji.
Sūnūs mamai padovanojo trylika anūkų, jau auga ir šeši proanūkiai.
Ona Laižuvoje garsėjo kaip gera, talentinga giedotoja, giedojo pirmu balsu, gražius balsus turėjo abu su vyru. Pradėjo dar jaunystėje, po to kartkartėmis pagiedodavo, kol augino vaikus, o vėliau savo pomėgį tęsė jau vaikams užaugus. „Daug metų bažnyčioje giedojau, į laidotuves kviesdavo. Gaila, dabar bažnyčion nebegaliu nueiti. Kartais nuveža mane ten“, – pasakojo laižuviškė.

IŠTEKĖJO JAUNA
Stefanija Vaičiulienė gyvena atokiau nuo Laižuvos – vienkiemyje, drauge su savo anūke ir jos ūkininkaujančiu vyru. Čia ji praleido kone visą gyvenimą: šis ūkis – jos vyro gimtinė.
Beveik visiškai nematanti ir sunkiai prigirdinti močiutė džiaugiasi, kad į jos jubiliejinį gimtadienį susirinko vaikai, anūkai, proanūkiai ir kiti giminaičiai. Užauginti dukra ir du sūnūs, jie močiutei padovanojo devynis anūkus, jau auga ir vienuolika proanūkių.
Pati Stefanija kilusi iš dabartiniame Akmenės rajone, tada Mažeikių apskrityje buvusio Pakamanių kaimo. Jos išrinktasis Arnulfas buvo statybininkas: su juo susipažino, kai atvyko statyti pakamaniškės kaimynui tvarto. Ištekėjo jauna, būdama devyniolikos.

GĖLES MYLI NUO MAŽENS
Puikiai Stefanija mena ir karo laikus. Tada dar gyveno Pakamaniuose. Artėjant frontui darbingi vyrai ir moterys buvo išvaryti kasti apkasų, o vaikai, vyresni žmonės turėjo keltis į Latviją. Ten Stefanija su dviejų mėnesių dukrele apsistojo pas latvių šeimyną, o kiti slėpėsi miške ir kasė bunkerius. Priartėjus rusams buvo didelis mūšis, močiutei tekę prisižiūrėti siaubingų vaizdų.
Stefanijos vyrui iš vokiečių nelaisvės pasisekė pasprukti, po karo dar dvejus metus pora gyveno Pakamaniuose, paskui persikėlė į Arnulfo tėviškę.
Kolūkio laikais močiutė, kiek galėjo, dirbo lauko darbininke, vyras visą laiką sukinėjosi statybose.
Senolė sako nuo mažens mylėjusi gėles: įvairiaspalviais jų žiedais išpuošta visa didžiulė sodyba. Gėlininkė pažįsta savo augintines ir iš spalvos, ir iš kvapo.
„Tiek daug gėlių prižiūrėti nėra lengva, bet aš be jų negaliu. Myliu gėles“, – tikino devyniasdešimtmetė.
Ir mums atvažiavus Stefaniją radome besisukinėjančią prie savo numylėtinių.
Močiutė tikino, kad tiek ilgai gyventi jai padedąs Dievas: jokių kitokių stebuklingų paslapčių ji neturinti.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo
Aleksandra Paulauskienė


Klemensas Rudokas


Ona Gaudiešienė


Stefanija Vaičiulienė

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.