Mažeikių burmistras Mykolas Velička – žmogus, mylėjęs darbą ir medžius

Mažeikių miesto taryba. 1931 m.

Pabaiga.
Pradžia „Santarvės“ Nr. 59.

Kita darbovietė – ligoninė

Džiaugsmas, kad pagaliau, po 20 savivaldos metų, įsikelta į nuosavas patalpas, truko trumpai.
Praėjus keliems mėnesiams, prasidėjo sovietinė okupacija, savivalda buvo panaikinta, vietoje jos sukurtas vykdomasis komitetas.
Buvęs burmistras M. Velička įsidarbino ligoninėje ūkvedžiu. 1941 m. birželį, prieš prasidedant trėmimams, Veličkų šeima iš Mažeikių pasitraukė, į miestą sugrįžo, kai jame jau buvo vokiečiai. M. Veličkai buvo pasiūlyta vėl užimti burmistro pareigas, bet jis atsisakė, toliau dirbo ligoninėje ūkvedžiu.
1944 m. artėjant frontui M. Velička su šeima bandė trauktis į Vakarus, bet nesėkmingai – nuvažiavus iki Barstyčių, teko arklį apgręžti ir sukti atgal.
Namai Sporto gatvėje (dabar – V. Kudirkos – V. R.) buvo išplėšti, visiškai tušti. Apsigyventa anksčiau įsigytame ūkyje Reivyčiuose. Čia buvo suimtas, o vėliau už priklausymą pogrindinei organizacijai ir nuteistas M. Veličkos sūnus Dionizas.

Pasitraukė… į sostinę

Šeima nutarė, kad saugiau bus iš Mažeikių išvažiuoti, apsistojo Vilniuje, nusipirko registraciją. Kaip prisiminė duktė Austėja Veličkaitė-Kubilienė, tėvas su šeima kartu faktiškai negyveno. Netrukus sužinota, kad jis papuolęs į Macikų lagerį, iš kur išėjęs, vėliau išvežtas į Sibirą.
Šeima represuota ne- buvo, duktė Austėja daug ko nežinojo, tėvai stengėsi ją apsaugoti nuo ištikusių bėdų. Ji neprisiminė tiksliai ir to, kada tėvas grįžo į Lietuvą.

Prie savivaldybės, burmistras centre.

Buvęs Mažeikių bur- mistras M. Velička įsidarbino Vilniaus statybinėje įmonėje darbų vykdytoju. Dirbo gerai, kaip premiją ramioje Pavasario gatvėje, Antakalnyje, prie Petro ir Povilo bažnyčios, gavo sklypą namui statyti. Šis sau pasistatytas namas M. Veličkai buvo šeštas ir paskutinis.
Beje, kaimynystėje sklypą už operą „Pilėnai“ gavo mūsų kraštietis Vytautas Klova. Buvę mažeikiškiai palaikė šiltus, kaimyniškus santykius.
M. Velička dirbo iki garbingo amžiaus, nenorėjo išeiti į pensiją. Anot dukters, užtarnautas poilsis jam buvo didelis smūgis – žmogui, pripratusiam prie aktyvios veiklos, nelengva susitaikyti su ramiu pensininko gyvenimu.

Mena namai ir medžiai

Praėjo 80 metų nuo sovietinės okupacijos pradžios. Tarpukario architektūrinio paveldo išliko nedaug, ypač susijusio su burmistrais.
Kas dar primena Mažeikių burmistrą Mykolą Veličką?
Nors ir perstatytas, bet senąją funkciją atliekantis Savivaldybės pastatas, Muzikos mokyklos korpusas – buvusi Tumo-Vaižganto pradžios mokykla, Veličkų šeimos namas Kudirkos g. 92.

Mažeikių miesto valdybos darbuotojai po darbo išeina į namus (iš kairės): pirmas asmuo nežinomas; Juozas Bendorius; burmistras Mykolas Velička; Jonas Jazbutis; 5-as asmuo nežinomas; Marija Vaiciekauskienė; 7-as asmuo nežinomas; Olga Mirončikaitė; Mažeikių valsčiaus sekretorius Jonas Vaiciekauskas.

Lyg ir viskas. Bet ne – dar ir jo sodinti, dabar jau didžiuliais tapę ąžuolai prie namo.
Žmogus, mylėjęs medžius. Gal ir tai gali ką nors pasakyti apie šią tarpukario Mažeikių asmenybę?
Mažeikių muziejaus
vyr. muziejininkas

Vytautas RAMANAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video