- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Miškininko nuotykiai Altajuje gula į knygas

Mažeikių miškų urėdijos bendruomenė pasveikino ilgametį miškininką Vytautą Almanį. Septyniasdešimt penktojo gimtadienio proga gamtos mylėtojas dalijosi savo kūryba, aptarė darbo Altajuje bei gimtinėje skirtumus.
„Niekaip nepaleidžia jūsų taip laisvai pasiganyti po miškus,“ – apgailestavo ilgametis miškų puoselėtojas.

MIŠKE – KIEKVIENĄ DIENĄ
Joniškio rajone gimęs V. Almanis buvo kuklus. „Nešvenčiu aš tokių dienų, bet kai pakvietė, kaip neateisi,“ – „Santarvei“ prisipažino Mažeikių miškų urėdijoje dirbęs vyriškis.
V. Almanis miškininko profesiją įgijo Bijsko miškų technikume, Altajuje. Čia dirbo girininku. Miško mylėtojas suskaičiavo: per tuos metus jis pasodino tiek miško, kad pagal plotą išeitų gera Lietuvos girininkija. Šiuo metu Akmenės rajone sodina ir prižiūri savo ąžuolyną.
Paprašytas palyginti darbą Altajuje ir Lietuvoje, ilgametis girininkas tuoj pat rado atsakymą – laisvė ir savarankiškumas.
„Kiek aš dabar girdžiu kalbant, tai girininkams neleidžia būti laisviems. Žingsnio negalima žengti savarankiškai, būtinai kažkas reglamentuoja… Mes tokie visi priklausomi. Kiek daug popierių, niekaip nepaleidžia jūsų taip laisvai pasiganyti po miškus. Štai su urėdo padėjėja važiuojame, o jos didžiausia svajonė: kaip čia vieną dieną iš kontoros į mišką pabėgti. Lyg vos ne kiekvieną dieną miške turėtume praleisti…“ – samprotavo gamtos mylėtojas.

LAUKĖ SUNKIOS SĄLYGOS
V. Almanis pasakojo, kad jį visada traukęs Sibiras.
„Kiekvienas laikmetis, matyt, turi tokias taisykles – vis kažkur bėgti. Kažkada vaikai buvo sugalvoję bėgti pas indėnus, o man būtiniausiai reikėjo išvykti gyventi į Sibirą. O Altajus panašus kaip ir Krymas, tik daug šaltesnis. Gamtos grožis – nepakartojamas, tokių kalnų pasaulyje niekur nėra,“ – apie kraštą pasakojo ilgametis girininkas.
Altajuje vyriškis gyveno su savo šeima. Tačiau lengva nebuvo. Žiemą sniego pridribdavo iki trijų metrų, turėjo tik radijo ryšį, kuris tai veikdavo, tai neveikdavo.
Pasak V. Almanio, nors kraštas gyveno skurdžiai, tačiau į miškų sodinimą pavykdavo įtraukti visus kaimo žmones – uždarydavo mokyklą, paštą, ir visi patraukdavo į mišką.
„Įprato žmonės, ir viskas. Sutardavome ir padarydavome tuos darbus, – prisiminė vyriškis ir pridūrė, kad nutikdavo įvairių paradoksų: – Girininkija nieko neturėjo, didelė problema būdavo vinių gauti. O kartą per radiją gauname įsakymą: reikia statyti kėnių aliejaus fabriką. Žinojau, kuo tai baigsis, tai nesiginčijau: reikia – tai statysiu.“
Vyriškis vėliau prasitarė: kai perkėlė dirbti į kitą vietovę, kur laukė geresnės sąlygos, jam pasidarė liūdna, kad nebėra tiek rūpesčių. Trūko to sunkesnio, bet savarankiškesnio gyvenimo.

SVARBIAUSIA – LITERATŪRA
Gyvenant Altajaus krašte, V. Almaniui nutikdavo įvairiausių istorijų. Nemažai jų užfiksuota penkiose išleistose knygose. Vyras prasitarė – ir dabar rašo nuotykių romaną. O istorijų išgalvoti dar nereikia – atmintyje apstu tikrų nutikimų.
V. Almanis prisipažino, kad literatūra šiuo metu ir yra svarbiausias dalykas gyvenime. Girininkijų reikalai pasiliko šone.
Penkias knygas išleidęs gamtos mylėtojas džiaugėsi, kad jo kūrybą spausdina literatūros ir kultūros žurnalas „Metai“.
„Mūsų literatūros grandai, kaip aš vadinu, penkerius metus laukia progos, kad būtų išspausdinti jų darbai „Metuose“. Galiu pasigirti, kiek siunčiau, niekada niekas nėra pasakęs, kad nespausdinsime. Po šito išspausdinimo dar paprašo, kad parašyčiau,“ – pasidžiaugė V. Almanis, susirinkusiesiems paskaitęs kelias kūrybos ištraukas.
Kalbėdamas apie kūrybą ir skaitymą, vyriškis prisiminė, kad kultūros spauda jo šeimą pasiekdavo ir Altajuje – net ir be pažangiausių technologijų.
„Jeigu „Literatūra ir menas“ išeidavo čia, tai jau kitą šeštadienį mes gaudavome tą laikraštį. Dabar dukra su anūke gyvena Ispanijoje, tai mes po mėnesio laišką gauname. Žadėjau jau su dviračiu vežti, turbūt greičiau būtų… Technologijos pačios geriausios, o laiškas eina mėnesį. O ten su arkliuku girtas paštininkas Fedia atveža tiksliu laiku,“ – technologijomis stebėjosi pašnekovas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: V. Almanio pastebėjimu, jį sveikinusieji urėdijos darbuotojai turi mažai laisvės – reikia pildyti daug popierių.


Urėdijoje galima pažiūrėti ir nuotraukose užfiksuotų V. Almanio bei jo šeimos gyvenimo akimirkų.