Nuo gaisrų mūsų kraštą saugo ir šventasis Florijonas

Jono Motuzo take stovintis šv. Florijonas skaičiuoja jau antrojo šimtmečio metus. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Šventojo Florijono, saugančio žmones nuo gaisrų, skulptūros ir koplytstulpiai su jo figūrėlėmis dažniausiai buvo statomos miestelių centruose. Pažymėtina, kad jų ypač daug Žemaitijoje.
Mažeikių mieste yra dvi tokios skulptūros, tiesa, jos pastatytos ne miesto centre.
Šv. Florijono pagalbos tikisi ir kitų vietovių žmonės – jis saugo Viekšnius bei Ukrinus.

Norėjosi simbolio

Prieš septynerius metus šv. Florijono skulptūra buvo pašventinta Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos kiemelyje.
Tai įvyko gegužės 4-ąją, kai švenčiama šio ugniagesių globėjo diena.
„Idėja pastatyti skulptūrą kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, norėjosi pagerbti tarnybos globėją. Be to, kasmet rengiame ugniagesių gelbėtojų pagerbimo šventę, norėjome turėti savo simbolį. Dar viena priežastis – tikėjomės įprasminti tarnybos kiemelio aplinką, – kalbėjo Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Audrius Tupikas.
Ąžuolą, tinkantį skulptūrai, ugniagesiai gelbėtojai paieškoję rado lentpjūvėje Tirkšliuose. Ją išdrožti sutiko ugniagesiams prijaučiantis liaudies menininkas Antanas Murauskas. Skulptūrą ugniagesiai gelbėtojai prižiūri kiekvienais metais – ji kasmet yra dažoma, sutvarkoma aplinka.

Skulptūrą darė „iš dūšios“

A. Murauskas prie šios skulptūros darbavosi pusantro mėnesio – diena po dienos ją skaptavo sodyboje Uikiuose.
„Kodėl pasirinkau ąžuolą? Yra daug kieto medžių rūšių. Be ąžuolo, dar uosis, skroblas, tačiau jie nepasižymi patvarumu. Jeigu skulptūra iš uosio stovi lauke, ji ilgainiui skyla išilginėmis juostomis. Ąžuolo struktūra yra tankesnė ir tokių įtrūkimų nebus. Šiuo atveju reikėjo tik uždėti skardinį stogelį, kuris apsaugo nuo tiesioginių kritulių. Manau, skulptūra stovės ilgai.
Kai tik atvažiuoju į gaisrinę, visada savo darbą apžiūriu. Ir priekaištų neturiu – gera priežiūra“, – tvirtino liaudies menininkas.

Antanas Murauskas šv. Florijono skulptūrą skobė pusantro mėnesio diena iš dienos. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbantis A. Murauskas kuruoja civilinės saugos sritį, todėl, pasak jo, žino ugniagesių darbo specifiką, juos pažįsta ne tik iš matymo. Tai malonūs ir brangūs jam žmonės. Drožėjas tvirtino: dėl to ir skulptūrą darė „iš dūšios“.

Veidas – vaizduotės vaisius

Dažniausiai šv. Florijonas vaizduojamas stovintis. Dešinėje rankoje jis laiko dubenėlį su vandeniu, kairėje – ietį ar vėliavą. Šalia vaizduojamas degantis namelis, ant kurio šv. Florijonas lieja vandenį. Jis vilki romėnų kario drabužius su šalmu ant galvos.
„Šis šventasis yra aiškiai pavaizduotas ikonografiniuose pasakojimuose. Suprantama, teko nemažai apie jį pasidomėti: kodėl juos stato, kodėl vaizduojami pagrindiniai elementai – namelis, kibiras ir panašiai“, – pasakojo autorius.
Kalbėdamas apie skulptūros veidą, A. Murauskas pasakojo: neaišku, ar tai tiesa ar ne, bet senais laikais visas menas ir kultūra pas mus atėjo iš Vakarų ir popiežius net pareiškė nepasitenkinimą, kad lietuvių liaudies meistrai iškraipo šventuosius, kuriuos drožia ar lipdo koplytėlėms, – jie vaizduojami kaip kaimo žmogeliai: rankos didelės, kojos trumpos, veidai ištįsę.
„Liaudies menininkai į tas skulptūrėles įdėdavo savo dūšią, jas skaptuodavo pagal savo matymą, pagal tai, kokius žmones regi aplinkui. Ir tas prigijo. Kiekvienas meistras kiekvieną darbą, aišku, jeigu jis jo nekopijuoja, daro taip, kaip įsivaizduoja. Taip ir aš veidą skaptavau pagal savo vaizduotę“, – sakė A. Murauskas.
Menininkas yra gavęs nemažai užsakymų pagaminti skulptūrėlių, bet jos labiau dekoratyvinės. Šv. Florijono skulptūros daugiau niekas nėra prašęs sukurti.

Paskirtį liudija užrašas

Stulpą su šv. Florijono skulptūra prie savo sodybos dar 1915 metais pastatė miesto burmistras Jonas Motuzas. Dabar ji stovi jo vardu pavadintame take.
„Skulptūros pastatymo mintis buvo aiški – ką tik buvo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, laikai buvo neramūs, šios skulptūros paskirtį įvardija ir jos apačioje esantis užrašas: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo saugo mus, Viešpatie.“ Ar tikėti, kad skulptūra saugo nuo nelaimių, ar ne, – čia galima diskutuoti. Tačiau, kiek žinau, į šį namą buvo pataikęs artilerijos sviedinys, bet nesprogo“, – pasakojo Mažeikių muziejaus darbuotojas Vytautas Ramanauskas.
Anot vyriausiojo muziejininko, tradicija statyti šv. Florijono, kaip globėjo nuo ugnies, skulptūras gyvuoja jau nuo seno – juk gaisras visada buvo pati didžiausia nelaimė miesteliuose: namai mediniai, arti vienas kito, jeigu kildavo gaisras, sudegdavo pusė miestelio…
„Šias skulptūras statydavo miestelių aikštėse, tik mūsų mieste to nėra. Kodėl to nėra Mažeikiuose? Aš atsakysiu klausimu į klausimą: o kodėl iš viso mūsų miesto pagrindinėje aikštėje nėra nė vieno paminklo, įamžinančio iškilų krašto ar tautos veikėją? Ogi todėl, kad pas mus, skirtingai nuo užsienio, kur yra daug įvairių paminklų ir žmonės prie jų renkasi švenčių metu, buvo daromas verslas. Ir nesukama galvos apie kieno nors įamžinimą. Tai tęsiasi jau nuo XIX amžiaus, požiūris nesikeičia ir šiomis dienomis“, – kalbėjo V. Ramanauskas.

Neautentiškas tik angeliukas

J. Motuzo anūkės Birutės Petrošienės iniciatyva, prisidedant mažeikiškiams ugniagesiams gelbėtojams, šis stulpas su skulptūra prieš kelerius metus buvo rekonstruotas.
„Rekonstrukcija nereiškia, kad stulpą ir skulptūrą atstatė iš naujo. Ji, kaip stovėjo, taip ir stovi. Rekonstrukcijos reikėjo tik dėl to, kad ji buvo kiek aptrupėjusi, stogelis – nurūdijęs. Tiesa, stulpo apačioje virš žodžių, kurie taip pat buvo atnaujinti, anksčiau buvo Dievo mūka, tačiau, kiek prisimenu nuo vaikystės, ji kažkada dingo. Dabar į tą vietą įdėjo angeliuką. Tik tai yra neautentiška“, – kalbėjo čia gyvenantis Paulius Petrošius – buvusio miesto burmistro proanūkis.
Jo manymu, gal kažkokią saugojimo aurą prosenelio užsakytas simbolis ir turi – arti šios vietos nėra kilę kokių nors gaisrų. O pavojų čia buvę nemažai. Apie sviedinį, pataikiusį į namą, proanūkis teigė negirdėjęs, tačiau prie šios vietos, kur arti geležinkelis, sprogmenų tikrai netrūkę. Tokių pavojingų radinių artimieji aptikę ir darže.
„Mama pasakojo, kad sprogmenų nemažai yra Vytauto miške. Gal prieš dešimt metų prie įvažiavimo į taką dėdei teko kviesti išminuotojus – kasant šulinį, čia buvo rasti, rodos, septyni artilerijos sviediniai“, – pasakojo P. Petrošius.

Skulptūros – Viekšniuose ir Ukrinuose

Prieš septynerius metus, kaip ir Mažeikiuose, tik Mindaugo karūnavimo dieną, šv. Florijono skulptūra buvo atidengta Viekšniuose, skverelyje prie Vytauto ir S. Daukanto gatvių sankryžos.

Prieš septynerius metus pašventinta skulptūra pagyvino Mažeikių gaisrinės aplinką. Autoriaus nuotr.

„Vieta buvo parinkta neatsitiktinai – čia anksčiau stovėjo senieji kultūros namai, kurie daugiau nei prieš penkis dešimtmečius sudegė. Buvo laisvas skveras ir mes jį panaudojome. Tai duoklė seniesiems Viekšniams, kurie ne kartą kentėjo nuo didelių gaisrų, ir viltis ateičiai, kad mus aplenktų tokios nelaimės. Norėtųsi, kad tokių skulptūrų būtų kuo daugiau – jos puošia mažus miestelius, suteikia jiems jaukumo. Ir atvykę žmonės gali jomis grožėtis“, – sakė Viekšnių seniūnas Kornėlijus Kryžius.
Skulptūros idėja kilo žinomo tautodailininko kalvio, Mažeikių krašto kultūros premijos laureato Česlovo Pečetausko žmonai, viekšniškei Marijai Pečetauskienei, o idėją įgyvendinti padėjo tautodailininkas Antanas Viskantas bei pats Č. Pečetauskas.
Ukrinų aikštėje stovi 1861 metais liaudies meistro Stepono Gailevičiaus pastatytas bene vienintelis išlikęs baudžiavos panaikinimo paminklas. Tai koplytstulpis, po granitiniu stogu turintis dvi akmenines ir dvi medines skulptūras. Vienoje iš medinių ir vienoje iš akmeninių skulptūrėlių pavaizduotas šv. Florijonas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video