Nykstančiose kapinėse – vis dar gyva istorija

Audronė Vyšniauskienė sakė, jog senų kapinaičių priežiūra – ir sąžinės reikalas. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Mažeikiuose surengtas seminaras kapinių prižiūrėtojams, seniūnijų ir bendruomenių atstovams bei tiems, kam aktualus kultūros paveldas.
Mažeikių rajone yra 165 neveikiančios kapinės. Iš jų apie 100 kapinių arba atskirų pavienių kapų yra įrašyti į Kultūros paveldo registrą.
Specialistų nuomone, senosioms kapinėms skiriama per mažai dėmesio, todėl suteikti reikiamų žinių šiais kultūros objektais besirūpinantiems mažeikiškiams į savivaldybę atvyko paveldosaugininkai, istorikai.

Skiriama per mažai dėmesio

Kapinės – saviti architektūros ansambliai. Jas pagrįstai galima vadinti muziejais po atviru dangumi: lankantis senose kapinėse galima nemažai sužinoti apie istoriją, pamatyti atitinkamu laikmečiu vyravusias madas, papročius, visuomenės skonį.
Seminaro organizatorės – Savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės paveldosaugai Rūtos Končiutės-Mačiulienės nuomone, kapinėms skiriama per mažai dėmesio.
Pasak jos, savivaldybių paveldosaugininkų veiklos sritis yra labai plati – kilnojamasis ir nekilnojamasis, archeologinis, architektūrinis kultūros paveldas ir dar daugybė įvairiausių dalykų.
„Suvokdama, kad vienas lauke gali būti nekoks karys, stengiuosi glaudžiai bendradarbiauti su seniūnijomis, bendruomenėmis, visuomeninėmis organizacijomis. Bendradarbiaujant padaromi gražūs ir prasmingi darbai“, – apie mintį organizuoti švietėjišką renginį kalbėjo specialistė.

Vyrauja klaidinga nuomonė

Gilinti žinias apie kapinių priežiūrą seminaro dalyviams padėjo penki pranešėjai.
Kultūros paveldo departamento (KPD) vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė apžvelgė į Kultūros paveldo registrą įtrauktų kapinių tvarkymą.
Inspektorės duomenimis, Mažeikių rajone yra 165 neveikiančios kapinės. Iš jų apie 100 kapinių arba atskirų pavienių kapų yra įrašyti į registrą.
Pasak A. Vyšniauskienės, į Kultūros paveldo registrą kapinės įtraukiamos kaip viešosios pagarbos objektas. Į registrą įtraukiamos ir kapinėse esančios atskiros vertybės – vartai, antkapiniai paminklai ir panašiai.
Kadangi kultūros vertybės nuolat tikslinamos, o jų registras atnaujinamas, nereikėtų nustebti pamačius, kad tai, kas anksčiau nebuvo valstybės saugomas objektas, staiga tampa saugomu ir jo priežiūrai imami kelti didesni reikalavimai.

Visada geriau pasitarti

A. Vyšniauskienė skubėjo paneigti plačiai įsigalėjusią nuomonę, kad, jeigu kapinės įtrauktos į kultūros paveldo registrą, jose jau nieko nebegalima daryti.

Evangelikų liuteronų kapinėse Mažeikiuose laidojimas yra ribojamas. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

„Į kapines galime ir turime eiti, privalome jas tvarkyti. Beje, ir Kultūros paveldo, ir Žmonių laidojimo įstatymai leidžia atlikti kapinių priežiūros darbus – genėti menkaverčius medžius bei krūmus, pjauti žolę, atlikti smulkius remonto darbus be jokių leidimų“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento specialistė.
Bet, pasak jos, visada prieš pradedant atlikti priežiūros darbus, reikia ir verta informuoti KPD teritorinį skyrių, pasitarti su savivaldybėje dirbančiu paveldosaugininku.

Priežiūra – ir sąžinės reikalas

Senų, nebeveikiančių kapinių priežiūra ar nepriežiūra, inspektorės nuomone, priklauso nuo to, kaip žmonės žiūri į pareigas bei prievoles. Vieni jas atlieka sąžiningai, kiti atmestinai. Tad ir situacijų kapinėse būna įvairių.
Pasak A. Vyšniauskienės, tenka matyti ir puikių pavyzdžių, liudijančių, kaip sugebama gražiai tvarkyti, prižiūrėti kapines, jose esantį kultūros paveldą. O būna ir liūdnų pavyzdžių, kai, norėdami gero, bet nežinodami įstatymų, žmonės pridaro žalos. Pavyzdžiui, sugadina paminklą.
Tam, kad taip neatsitiktų, pravartu kultūros paveldo registre pasidomėti, kokios yra vertingosios vieno ar kito objekto savybės. Pasidomėjus neretai paaiškėja, kad paprastas žmogus negali imtis jokių darbų – net ir valyti paminklo užrašų.

Kasmet po truputį naujų ženklų

Pranešimui pasisukus apie informacinių stendų, ženklų prie kapinių įrengimą, A. Vyšniauskienė sakė, jog žinoti, kur yra vienos ar kitos, kad ir labai senos, kapinaitės, turėtų būti seniūnijų pareiga. Svarbu yra ir tai, kad jos būtų pažymėtos informaciniais ženklais.
R. Končiutė-Mačiulienė informavo, kad kasmet stengiamasi paženklinti bent dalį kiekvienoje Mažeikių rajono seniūnijoje esančių neveikiančių kapinių.
Šiemet kiekvienoje seniūnijoje atsiras po 7–8 neveikiančias kapinaites žyminčius ženklus.
„Dabar Sedos bendruomenės pirmininkė rengia bendrą Sedos, Tirkšlių ir Auksodės bendruomenių projektą. Jo metu bus sutvarkytos kelerios neveikiančios kapinaitės, koplytėlės – ir esančios ant žemės, ir medžiuose.
Apvažiavome, išmatavome, apžiūrėjome ir jei gausime finansavimą iš „Leader“ programos, atsiras pokyčių į gera“, – kalbėjo paveldosaugininkė.

Žydų paveldo išsaugojimas – iššūkis

Pasak jos, Mažeikių rajone yra 7 senosios žydų kapinės – Laižuvoje, Leckavoje, Pikeliuose, Mažeikiuose, Sedoje, Viekšniuose, Židikuose. Sedos ir Mažeikių žydų kapinės yra pažymėtos holokausto ženklais.
Seminare pranešimą skaitė Lietuvos žydų bendruomenės paveldosaugininkas Martynas Užpelkis.
Iš Palangos kilęs, ne žydų tautybės M. Užpelkis kalbėjo apie kadaise didžiulę Lietuvoje gyvenusią žydų bendruomenę bei jos kultūros paveldą, kurio išsaugojimas šiandien – didelis iššūkis.
„Nežinau kaip jums, bet mano kartos žmonėms žydų paveldas – kapinės, holokausto vietos – fiziškai egzistavo, bet mes jų „nematėme“, buvo nesunku jas „užmiršti“.
Žmonėms nebuvo sunku kapinėse, kuriose jie nematė antkapių, matyti futbolo aikštes. Nesunku kapinėse, kur nesimatė jas ribojančių ženklų, rasti galimybę išsikasti kapčius“, – apie visuomenės polinkį „užmiršti“ nemalonią praeitį, kalbėjo svečias.

Ramybės ir susikaupimo vieta

Lietuvos žydų bendruomenėje paveldosaugininku dirbančio M. Užpelkio supratimu, kapinės pirmiausia yra laidojimo vieta. Tad pirmoji ir pagrindinė gyvųjų pareiga – užtikrinti palaikų ramybę, išreikšti pagarbą mirusiesiems ir jų tikėjimui.
Antrąja pareiga paveldosaugininkas įvardijo kapinių bei jose esančių objektų, kaip kultūros vertybių, registravimą, priežiūrą, tyrinėjimą, restauravimą.

Seminaro dalyviai sėmėsi žinių bei informacijos iš pranešėjų, dirbančių kultūros paveldo apsaugos srityje. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Ir tik trečiajame lygmenyje galima kalbėti apie kapines, kaip lankomą, pasiekiamą, saugų objektą, kurį aplankę žmonės galėtų sužinoti kažką naujo.
Nė vienos iš šių pareigų negalima vykdyti, apeinant ankstesniųjų. Pasak svečio, neteisinga rūpintis, kaip padaryti kapines turistų lankoma vieta, neužtikrinus palaidotųjų ramybės.

Reikia gerbti tikėjimą

Kalbėdamas apie žydų kapinių priežiūros specifiką, specialistas pasakojo, jog pagal žydų tikėjimą žmogaus siela po mirties išlaiko ryšį su kūnu, tad kapas yra palaikų poilsio vieta. Siela gali ramiai ilsėtis tada, kai kūnas ramiai ilsisi kape.
„Iš to tikėjimo kyla draudimas išimti kad ir vieną kaulelį iš kapo. Nė nekalbu apie tyrimus – archeologiją, perlaidojimus ir panašiai. Šie dalykai prieštarauja žydų religiniams įstatymams“, – aiškino paveldosaugininkas.
Kadangi žydų įsitikinimu kapinėse svarbiausia ramybė, jie nesutelkia dėmesio į išorinį vaizdą. Tai, kad nėra antkapių, nieko nereiškia. Žydams nėra buvusių kapinių. Kol jose guli palaikai, vadinasi, tai yra kapinės.

Svarbu informaciją užfiksuoti

Mažeikių rajone yra vienos riboto laidojimo protestantiškos kapinės ir 10 neveikiančių.
Klaipėdos krašto protestantiškąsias kapines tyrinėję Klaipėdos universiteto docentas, istorikas Arūnas Baublys sakė, jog ten, buvusios Mažosios Lietuvos teritorijoje, jau anksčiau klostėsi tokia situacija, kokia dabar pradeda formuotis visos Lietuvos teritorijoje.
„Ten kapinės buvo paliktos, apleistos, nes jos buvo priimamos kaip svetimas – vokiškas – kultūros paveldas. Beveik visur Lietuvoje dabar vyksta kaimų tuštėjimas. Kaskart važiuodami per šalį visi pastebime tuščias, likimo valiai paliktas sodybas, vienkiemius. Ir tai veda prie to, kad dalis kapinių ilgainiui gali būti užmirštos“, – kalbėjo istorikas.
Pranešėjo manymu, kol dar žmonės prisimena, kur yra vienos ar kitos senos kapinės, svarbu jų turimą informaciją užfiksuoti, pastatyti ženklus.
Geležinės kryždirbystės niuansus seminaro dalyviams pristatė kalvis Virgilijus Mikuckis. Klaipėdos universiteto docentė, Botanikos sodo ekspertė Rita Nekrošienė apžvelgė augalijos priežiūros kapinėse niuansus.
Vėliau seminaro dalyviai galėjo užduoti svečiams rūpimus klausimus, vyko diskusija.

Nida PUKELIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*