Pagardiškio prisiminimuose – pokario kaimo istorijos fragmentai

Algirdas Dulinskas. Nuotr. iš saskesilute.com tinklalapio

Tęsinys. Pradžia „Santarvės“ Nr. 57.

Kolektyvizacija. Pirmieji prisiminimai

Norėčiau papasakoti apie kolūkinį laikotarpį nuo 1949 metų iki 1961-ųjų.
Neprisimenu, kokia tai buvo 1949 metų vasaros diena, kai tėtis grįžo iš susirinkimo ir papasakojo, kas ten vyko. Tame susirinkime mano tėtis Kazimieras pasirašė pareiškimą (rašyti jis nemokėjo, nebent parašą padėjo), kad mus priimtų į steigiamą kolūkį. Matyt, tada žmonėms buvo išsiaiškintos stojimo į kolūkį sąlygos.
Iš pokalbio su tėčiu mama suprato, kad bendram naudojimui teks perduoti 4,6 hektaro žemės, du arklius, medinį vežimą ir kitus padargus. Žemės ji buvusi įsigijusi už pinigus, labai sunkiai uždirbtus tarnaujant pas ūkininkus.
Iš pokalbio su vyru mama suprato, kad ne visi žmonės buvo susirinkime, tai gal kas tokio pasireiškimo ir nepasirašė. Mūsų kaime ir Sedos apylinkėse sklido kalbos, kad to-kius, kurie nenori įstoti į kolūkį, vežą į Sibirą.
Vis dėlto abu apsvarstė ir nutarė, kad reikia eiti ir atsiimti tą pareiškimą. Apgalvojo priežastį, kurią reikėtų nurodyti atsiimant pareiškimą. O priežastis esanti tokia: neva aš, Kazimieras Dulinskis, su mielu noru noriu stoti į kolūkį, tik mano žmona Eugenija nesutinka, nes žemė įsigyta už jos pinigus.
Kaip nutarė, taip ir padarė. Kitą dieną mano tėtis nuvyko atsiimti pareiškimo ir išdėstė priežastis. Po pokalbio parėjo labai išsigandęs ir nieko nepešęs. Mat jam buvo paaiškinta: jei jis nori, kad neištiktų toks pats likimas kaip kitų (pokalbyje buvo paminėtos kelios pavardės žmonių, kurie jau buvo ištremti į Sibirą), turi tik džiaugtis, kad yra priimtas ir skubėti namo.
Tuo metu į Sibirą jau buvo išvežti tėčio brolis Jonas su šeima ir jo mama. Suprantama, kad po tokio pokalbio dingo bet koks noras pareiškimą atsiimti…
Prisimenu atvejį, kai 1949 metais buvo gautas nurodymas išdžiovintų rugių gubas suvežti į kolūkio daržinę. Labai gerai prisimenu, kad tai buvo Juozo Batavičiaus sodyboje. Atsimenu, kaip sunku buvo tai daryti, kaip tėtis rugių pėdas kėlė į vežimą, o mamai, kraunant vežimą ir jį akimis palydint į nenuosavą daržinę, per skruostą riedėjo ašaros.
Tokie yra pirmieji nemalonūs prisiminimai iš pirmųjų kolūkio įkūrimo dienų ir metų. Kodėl jie tokie, manau, tą laikotarpį išgyvenusiems žmonėms yra suprantama, o dabartinei kartai tegu tai būna pamąstymams.

Kolūkis. Sunkūs ūkio darbai

Gardės kaimo pagrindu buvo suformuota Salomėjos Nėries kolūkio pirmoji brigada, į kurią įėjo apie 50 sodybų. Jos apdirbamos žemės ribos apėmė plane pažymėtas sodybas 1, 7, 13, 14, 19, 20, 28, 29, 41, 65, 52, 42, 36, 37, 26, 25, 5 ir 4.
Manau, kad brigados valdomas ir apdirbamos žemės plotas buvo ne daugiau kaip 700 hektarų. Kiek prisimenu, pirmasis brigadininkas buvo Petras Sabaliauskas, šias pareigas ėjęs iki 1960 metų, tais metais jis ir mirė. Kas buvo kitas, neprisimenu. Manau, kad galėjo būti Edmundas Batavičius, Momkus ar Domas Dikšas.
Pirmaisiais kolūkių įkūrimo metais žemės buvo dirbamos labai nenašiai (šių dienų akimis žiūrint). Ji buvo ariama, drapakuojama ir akėjama arkliais. Trąšos, kurios buvo retas reiškinys, į žemę buvo beriamos iš sėtuvės, pakabintos ant sprando. Grūdinės kultūros irgi taip pat buvo sėjamos.
Prinokęs vasarojus buvo pjaunamas rankiniais dalgiais, rišamas į pėdas (taip vadino javų ryšulius) ir statomas į gubas (taip vadino vertikaliai pastatytas ir surištas prie viršūnės pėdas). Pradžiūvus varpoms, pėdus kraudavo į arklinius vežimus ir veždavo į daržines.
Javus kuldavo žiemą. Tam buvo naudojama medinė Derkinčio kuliamoji mašina, ją suko dyzelinis motoras. Dyzelinį motorą užvesdavo vyrai, sukdami smagratį. Dažnai tekdavo gerai paprakaituoti, kol užvesdavo variklį, ypač jei jis būdavo užšalęs.
Gal kokius dvejus metus kuliamosioms sukti buvo naudojama garinė, kuri tada, mano akimis žiūrint, buvo didelė, sumontuota ant metalinių ratų. Garinė mašina buvo kūrenama malkomis. Ją iš daržinės į daržinę pertempdavo arkliais. Žiemą vargu ar dviejų jų užtekdavo.
Pievas ir dobilienas šienaudavo rankiniais dalgiais, o išdžiūvusi žolė buvo sugrėbiama mediniais rankiniais grėbliais ir kraunama į kupstus. Linus, kurių brigadoje buvo auginama gal 5–8 hektarai, žmonės raudavo rankomis, bulvės ir sodino, ir kasė taip pat rankomis. Karves kolūkiečiai taip pat melžė rankomis.

„Brigadinė“ diplomatija

Kaip matome, lyginant su dabartiniais laikais, visus žemės ūkio darbus reikėdavo atlikti panaudojant sunkų fizinį darbą. Brigadininkas tuo metu buvo vienintelis darbo organizatorius, kuris spręsdavo, kur ir kada pasėti, nupjauti. Tuometi-niu vertinimu, atrodė, kad brigadininko darbas yra lengvas – tik pasivažinėjimas ankstų rytą dviračiu ir pakvietimas į darbą. Vėlyvą rudenį arba pavasarį, kai kelias buvo su dviračiu neišvažiuojamas, jis atjodavo arkliu.
Šių dienų akimis žiūrint, man, įgijusiam gyvenimo patirties ir tekusiam dirbti vadovaujamą darbą, brigadininko pareigos buvo labai sunkios. Juk esant tokioms žemės apdirbimo sąlygomis, jam teko planuoti, kokius darbus reikia atlikti, juos paskirstyti, pakviesti kolūkiečius, patikrinti, kiek per dieną padaryta, suplanuoti viską kitai dienai.
Neretai planus sujaukdavo gamtos išdaigos – lietus ar kiti gamtos netikėtumai, tada numatytus darbus tekdavo pakoreguoti arba laukti geresnių orų. Žinoma, pavasarį ir vasarą būdavo pats darbymetis: vasarojaus sėja, bulvių sodinimas, šienavimas, vasarojaus nuėmimas. Tam pritrūkdavo darbo jėgos. Tiems darbams atlikti brigadininkas sumaniai pasitelkdavo vasarą atostogaujančius mokinius. Ypač jų pagalba praversdavo šienapjūtės ir rugiapjūtės metu.
Šiandien man imponuoja bri-gadininko darbo su žmonėmis stilius. Atvykęs pakviesti į darbą, jis pradėdavo nuo tokių žodžių׃ „Gal galėtum, Kazimierėli, ateiti į darbą, šiandien dirbsim tą ir tą.“ Pagal reikalą, lygiai taip maloniai mus, paauglius, pakviesdavo padėti bulves sodinti, šieną grėbti, rišti rugius į pėdas ir pan.
Vakare, artėjant darbo pabaigai, suaugusiesiems girdint neretą pagirdavo, kad gerai dirbame, kad užaugsime stiprūs vyrai, geri darbininkai ar darbininkės. Tai mums labai patikdavo.
Dabar suprantu, kaip gudriai buvo pasitelkiama diplomatija, norinti pasikviesti į pagalbą jaunimą, atliekant kai kuriuos ūkio darbus.
Atsimenu, vienos šienapjūtės pradžioje buvo paskelbta, kad tiems vaikams, kurie geriausiai ir daugiausia dirbs kolūkyje, rugpjūčio mėnesį bus organizuojama ekskursija į Palangą. Pažadas buvo ištesėtas.
Reikėjo ankstų rytą susi-rinkti netoli pradinės mokyklos (Žukauskų). Susirinko daug vaikų. Atvažiavo krovininė mašina GAZ su mediniais bortais. Viduje buvo padėtos medinės lentos atsisėsti.
Ekskursijai į Palangą mama atvedė mane ir seseris – Valią ir Jadvygą. Kadangi vaikų buvo daug, visi į mašiną netilpo, buvo pasiūlyta važiuoti po vieną ar du iš kiekvienos šeimos. Mums, Dulinskiams, buvo duota tik viena vieta.
Kuriam važiuoti į Palangą, mums nepavyko susitarti, nes atrodė, kad visi trys daug ir gerai dirbome. Nesutarus, kuriam važiuoti, teko visiems grįžti namo.

Nauja technika

Surašiau savo prisiminimus – gal kokių 5–6 metų nuo kolūkio įsikūrimo pradžios. Tai buvo labai sunkaus darbo ir nepriteklių metai.
Ilgainiui kaimo vaizdas ir žemės ūkio darbų atlikimo technologijos keitėsi, nors ir ne taip greitai, kaip norėjosi.
Atsimenu, gal kokiais 1952–1954 metais Gardakeliu prariedėjo ratinis traktorius, buvusio ,,Belarus“ markės traktoriaus tipo, tik su me-taliniais ratais. Aplink ratą buvę ilgi metaliniai trikampio formos špykiai (taip buvo vadinami vikšrai), kurie gerokai apgadino kelio paviršių, palikdami įspaudus. Neprisimenu, ar tuo traktoriumi buvo kas dirbama. Mačiau jį tik vieną kartą.
Tikras stebuklas buvo kolūkio laukuose pasirodęs dizelinis DT-54 modelio traktorius, kuris gana greitai per laukus tempė penkiavagį plūgą. Traktorius dirbo net ir naktį, žibintais apšviesdamas ariamus laukus bei sodybų langus.
Suaręs laukus vienoje kolūkio brigadoje, traktorininkas skubiai išvažiuodavo į kitą. Matyt, iš pradžių tai buvo vienintelis traktorius visame kolūkyje.
Arklinės šienapjovės, rugia-pjovės, grėbarkos (šienui grėbti) kolūkio laukuose pasirodė apie 1952–1955 metus, gal kiek vėliau pradėti naudoti ir kombainai ,,Belarus“, linų rovimo mašinos, traktoriai su priekabomis, GAZ sunkveži-miai.
Mechaninio karvių melžimo agregatas atsirado gerokai vėliau, jau po 1961 metų.
Žvelgiant dabarties žmogaus akimis, techninis progresas buvo didžiulis, o tai palengvino sunkų fizinį darbą.

Į naują namą

Pirmieji ir labai ilgą laiką kolūkyje išdirbę traktorininkai buvo Juozas Batavičius ir Kazys Kaktavičius. Retas kuris be jų pagalbos apsieidavo, nes reikėdavo parsivežti malkų, statybinių medžiagų ir kitko.
Vairuotoju dirbo Sadauskas, gyvenęs Sodintų sodyboje, apie kurį yra išlikę labai geri prisiminimai, nes ankstyvą pavasarį ir žiemą mus, mokinius, jis paveždavo iki Sedos. Kiek atsimenu, aš, mano sesuo Valė ir Regina Batavičiūtė ankstų rytą užsukdavome pas Sadauskus. Tekdavo palaukti, kol vairuotojas užves mašiną. Tuo metu antifrizo nebūdavo, į mašinos variklį žiemą įpildavo kibirą karšto vandens, kad jis atšiltų.

(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video