Pažinti generolą galima tik iš jo darbų

Alina Plechavičiutė-Veigel. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Generolo Povilo Plechavičiaus dukterėčia Alina Plechavičiutė-Veigel (1923–2010) Vilniuje, Karininkų ramovėje, minint 115-ąsias Povilo Plechavičiaus metines, pasidalijo savo prisiminimais. Spausdiname šios kalbos ištrauką.

– Generolas Povilas Plechavičius buvo mano tėvo brolis. Aš esu Aleksandro duktė.
Povilas ir Aleksandras buvo ne tik broliai, bet ir labai geri draugai, bendražygiai. Dėdė Povilas dažnai būdavo pas mus.
1938 metais lankiau gimnaziją Skuode. Gyvenau dėdės Povilo malūne. Čia gyveno ir dėdės motina – mano močiutė. Dėdė Povilas dažnai ten būdavo. Jis labai gerbė savo motiną. Vadindavo ją mamonelė, o jis buvo jos Povilalis. Visada rasdavo laiko su ja pasėdėti, palošti kortomis 66, nes ji tai labai mėgo. Išvažiuojant iš namų močiutė visada jį peržegnodavo.
1940 metais birželio mėnesį, rusams peržengus Lietuvos sieną, dėdė Povilas su savo automobiliu užsuko pas mus į Kalniškių kaimą Plungės rajone. Liepė mano tėveliui važiuoti, kartu su mumis, vaikais, pasitraukti į vakarus. Automobilis buvo pilnas. Jame važiavo jo žmona, jos paralyžiuota motina ir trys paaugliai vaikai: 15, 17 ir 19 metų. Dėdė sakė, kad vaikai atsisės tėveliui ant kelių. Tėvelis nepaklausė ir mirė Petropavlovsko kalėjime badu…
Taip 17 metų būdama likau ir be tėvo, ir be motinos (mama mirė einant man septintus metus).
1941 metais, grįžęs iš Vokietijos, dėdė Povilas tuojau perėmė mano ir mano brolio Tado globą. Brolis Tadas mirė 1942 metais džiova. Dėdė Povilas nepaprastai juo rūpinosi. Vežiojo pas daktarus ir į sanatoriją Latvijoje. Turbūt ir tėvas nebūtų buvęs geresnis globėjas. Jo globa pasibaigė 1951 metais, man ištekėjus už vokiečio stomatologijos gydytojo Herberto Veigel. Jis man patarė to nedaryti.
Susitikau su juo dar keturis kartus Amerikoje. Jam ten buvo labai sunku. Uždarbiavo, vežiodamas gėrimus iš sandėlio į restoranus ir krautuves. Ant galo pradėjo per daug išgerti. Anksčiau, kai truputį išgerdavo, buvo linksmas ir juokaudavo. Šiaip buvo rimtas ir nemėgo, kaip jis sakydavo, plepalų.
Mėgo gerai paruoštą valgį. Niekada nepamiršdavo šeimininkei padėkoti ir pabučiuoti ponitelei ranką. Ypatingai mėgo marinuotus baravykus prie silkės ir stikliuko šnapso. Apžiūrėdavo kiekvieną grybelį ir sakydavo: vot skanoms.
Mano tėvelio šeimininkė (p. Jadvyga Bružienė) žinojo tai ir stengėsi jam įtikti. Už tai jisai ir vokiečių okupacijos metais atvažiuodavo mielai į mano tėviškę, atsiveždavo savo draugus. Vykdavo tada rimti pasitarimai.
Dėdė Povilas buvo labai stipri asmenybė. Griežtas, bet teisingas. Matydamas blogai besielgiantį, sustodavo ir pabardavo. Progai esant pagirdavo. Pro nieką nepraeidavo abejingai. Jam viskas buvo svarbu, lyg tai jis būtų už viską atsakingas.
Mėgdavo duoti užsitarnavusiems dosnius kišenpinigius. Mokėjo išklausyti ir po to aiškiai, pagrįstai atsakyti.
Ką nors pasisavinti iš ko nors ar iš valstybės tikrai netilptų į jo vaizduotę. Negarbingų veiksmų jo gyvenime nebuvo. Vertybių skalė jam visada buvo aiški ir visada jis jos laikėsi. Lietuvos interesai jam buvo visada svarbesni už savo. Tas ėjo iki to, kad jo vaikai sakydavo, kad Lietuva atėmė jiems tėvą. Dėl to jo šeimoje buvo nemažai konfliktų. Kai Čikagoje buvo minimos pirmosios mirties metinės, atėjo tik vyresnysis sūnus Povilas. Kiti du vaikai – Irena ir Norbertas, pasakė: lietuviai mini generolą, o mes savo tėvą paminėsime atskirai. Tas gal turėtų nestebinti, dėdės žmona buvo vokietė iš Liepojos.
Dėdė Povilas nepaliko jokių raštų. Pažinti jį galima tik iš jo darbų. Bet kas juos surašys?.. Žmonių, kurie jį pažinojo, nebeliko… Jis pats apie savo gerus darbus niekada nepasakodavo.
Kur dėdė Povilas buvo, visur jį vadino generolu. Jis visur paliko garbingo žmogaus atminimą. Niekas jo nelaikė eiliniu žmogumi. Kartą su juo buvęs niekada nepamiršdavo. Tai buvo ryškus žmogus.
Neturėčiau pamiršti paminėti, kad jis, pradėdamas kelionę, visada persižegnodavo. Jis Dievu tikėjo ir, aš manau, kad Dievas jam daug padėjo.
Apie jį sklido visokios legendos. Ir geros, ir blogos. Ypač daug blogo prigalvota sovietų valdžios metais. Daugiau kaip pusė amžiaus komunistai dirbo prieš jį.

Parengė Asta ŠILAITYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*