Per kūrybą ir rašymą pievėniškis vos neprarado žmonos

Povilas Serapinas pasiruošęs žemaitiškai parašyti dar ne vieną pjesę. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pievėnų kaime gyvenantis Povilas Serapinas neseniai šventė savo 90-ąjį gimtadienį. Susirinkę į kaimo kultūros namus pievėniškiai išvydo jubiliato žemaitiškai parašytą pjesę „Pėršlybos“.
Pats jubiliatas sako esąs grynas žemaitis, tad ir rašyti savo gimtąja kalba jam esą lengviau.

Džiaugiasi sūnumis

Senolis pasakojo Pievėnuose gyvenąs nuo pat gimimo, čia jo ir jo tėvų tėviškė. P. Serapinas dabar gyvena vienas – prieš metus jį paliko, amžiną jai atilsį, žmona, su kuria nugyveno pusę amžiaus, bet auksinių vestuvių taip ir nesušoko, nes žmonos sveikata buvo nekokia. Dabar tėvu nuolat rūpinasi sūnūs – vienas gyvena Krakiuose, kitas – Šerkšnėnuose. Senukas labai dėkingas jiems už priežiūrą, nes jei ne sūnūs, kažin kaip reikėtų vienam, be pagalbos, gyventi.
„Visą laiką sūnūs rūpinasi manimi, negaliu skųstis, labai geri mano vaikai“, – džiaugėsi pašnekovas.
Pievėniškis pasakojo, kad mokslų didelių nepasiekė – tik dvi klases baigė. Tėvai norėjo sūnų leisti į kunigus, bet prasidėjo karas, suirutė, ir visi mokslai ir kunigystės baigėsi.
Tėvukas mirė anksti, tad Povilas liko ūkininkas: sėjo, pjovė, augino derlių, o kai užėjo kolūkiai, teko dirbti ten.

Braižė brėžinius ir kūrė humoreskas

P. Serapino žodžiais, tos dvi pabaigtos klasės buvę labai daug.
„Skaičiausi mokytas. Kai žmonės statėsi pastatus, reikėjo daryti brėžinius, prireikus veždavo mane į kitus kaimus rašyti įvairias sutartis. Aplink nebuvo raštingų žmonių. Tiems dalykams daug mokėti nereikėjo: kažkas parodė, kaip rašyti sutartį, tai iškart ir išmokau“, – žvaliai pasakojo senolis.
Prie to rašto taip ir liko visą gyvenimą, nes rašyti patiko. Tarybiniais laikais į „Pergalės vėliavą“ rašė humoreskas. Tada ne apie viską, o ypač humoreskas, galėjo rašyti, nes valdžia galėjo įgrūsti į kalėjimą.
„Tokių nekūriau. Rašiau apie pardavėjas, daktarus, darbininkus, įmones… Paskui nustojau, nes su tomis humoreskomis man negražiai išėjo…“ – prisipažino Povilas ir papasakojo, kad kaimynas iš kolūkio pavogė cemento ir kažkas įskundė. Žinoma, visi įtarimai krito ant Povilo, nes tik jis valdė plunksną.
„Kas kitas, jei ne Serapinas parašė… Žmona iškart pasakė, kad daugiau jokių rašymų, jei ne – tuoj skiriamės. Tuo viskas ir baigėsi“, – nemalonų įvykį prisiminė pašnekovas.

Kolūkis nieko nelepino

Bet prie kūrybos vis dėlto sugrįžo. Tik kiek vėliau. Kolūkyje dirbo buhalteriu, bet kaip buvo įprasta kitiems buhalteriams, jam jokių lengvatų nebuvo, nes, Povilo žodžiais, pirmininkas buvo nekoks – vis į save pirštai riesti.
„Iš pradžių metų gale gaudavome ne visą maišą, o puspūrį grūdų, paskui buvo geriau, nes pradėjo mokėti pinigais. Nedaug, bet šiek tiek tų pinigų buvo. Ūkis buvo, bet gyvulių neleido laikyti: tik vieną karvę ir veršį, jei kolūkio valdyba leisdavo, prisiauginsi. Ir šieno nebuvo iš kur gauti: tik rėžiai pakelėse. Gyvenome vos ne pusbadžiu“, – nelengvus laikus prisimena Povilas.
Kitiems dar sunkiau buvę. Tai senolis pailiustravo istorija apie daugiavaikę, dešimties vaikų, šeimą, kuri niekaip iš kolūkio gaunamo užmokesčio negalėjo išgyventi. Tada šeimos galva nuėjo prašyti kolūkio pirmininko pagalbos, bučiavo į ranką ir gavo… penkiolika kilogramų grūdų.
Vėliau žmonės kiek atsigavo, kolūkis skirdavo ir žemės, ir kuo ją apdirbti.

Pagrindinė tema – kaimas

Dabar Povilas vėl grįžta prie kūrybos: rašo apsakymus, kažką panašaus į dienoraščio ištraukas, sukuria vieną kitą pjesę vaidinimui. Iš kur ima siužetus, sako pats nežinąs.
„Sunkiausia būna pradžioje, kol pradedi, paskui mintys, nežinau iš kur, lyg pačios plaukia, tik spėk užrašyti. Anksčiau taip nebuvo, tik dabar, kai pasenau“, – apie kūrybos virtuvę kalba pašnekovas.
Kas sužinojo ir, kaip  Povilas sako, „papletkino“, kad jis kuria pjeses, tikina nežinąs: iš pradžių atvažiavo pjesės prašyti iš Telšių rajono Kaunatavos, paskui iš Tryškių.
Pagrindinės kūrybos temos: kaimas, jo žmonės, jų tarpusavio santykiai, gyvenimo ydos.
Neseniai sukurtas ir jo jubiliejaus proga suvaidintas „Pėršlybas“ parašė taip pat kažkaip savaime, sunku nebuvo. Minčių galvoje atsiranda greitai, kartais ir naktį ką sugalvoja ar net susapnuoja.

Ne visada yra ūpas

Beveik valandą trunkančias „Pėršlybas“ vaidintojai kiek perdirbo.
„Neišmoko vaidmenų, tad savo prikūrė. Ką ten su jais darysi. Vis tiek gerai išėjo. Kas galėjo pagalvoti, kad penkiasdešimties metų moterys ateis vaidinti. Labai nusidyvijau“, – stebėjosi, bet kartu ir džiaugėsi kūrėjas.
Rašo, kada turi laisvo laiko, kai kas šauna į galvą. Vasarą dar šį tą tvarkosi apie namus, tad laiko nelabai yra, o kai lyja, galima rašyti. Dabar ruduo, greit bus žiema, tad prasidės tikrasis kūrybos metas. Juolab kad minčių yra nemažai.
„Bet kas iš tų minčių, jei ne visada yra ūpas, ne visuomet tegali rašyti. O kartais būna, kad rašyti galėtum, bet nieko nesugalvoji“, – tikina pašnekovas.

Svajoja apie rašomąją mašinėlę

Povilas rodo didžiulę knygą, į kurią guldo savo mintis. Tekstai daugiausiai žemaitiški, tik vienas kitas bendrine kalba. Dar vienas sąsiuvinis kiek senesnis – tai dar ankstesnių metų kūryba. Pasirodo, kūrė ne tik Pievėnuose, bet ir būdamas Kulautuvos sanatorijoje.
Dabar senolis suka galvą, kas galėtų jo kūryba susidomėti, gal kai ką ir išspausdintų. Sutariame, kad kai ką iš savo kūrybos atsiųs ir mūsų žemaitiškam puslapiui.
„Rašysiu, kol galėsiu, kol leis sveikata“, – žada senolis.
Akinių Povilui dabar nereikia – jam atlikta akių operacija, kiek sunkiau su pačiu rašymu, nes sunkiai beklauso pirštai, todėl žmogus svajoja  apie kažką panašaus į rašomąją mašinėlę, – kas čia žino, gal kada ir turės. Kompiuterio sako nenorįs – baiminasi, kad juo nemokėtų naudotis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top